Lietuvoje šildymo sezonas trunka daugiau kaip pusmetį, o išlaidos jam sudaro didelę gyventojų išlaidų krepšelio dalį, todėl pasirinkti tinkamą šildymo būdą itin svarbu. Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa parodė, kad namų šildymo būdą jie renkasi atsižvelgdami į du veiksnius: kainą ir patogumą. Vis dėlto, renkantis šildymo būdą, vertėtų įvertinti visas investicijas ir sąnaudas per ilgesnį laikotarpį – tai atskleidė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) ir Energetikų mokymo centro atlikta šildymo būdų lyginamoji analizė.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ daugiau kaip 1 tūkst. respondentų apklausos duomenimis, didžiuosiuose šalies miestuose du trečdaliai gyventojų naudoja centralizuotą šildymą, kiti – dujinį šildymą (18 %) arba kūrena kietąjį kurą – malkas ar anglis (15 %). Kitus šilumos šaltinius, pavyzdžiui, elektrą, geoterminį šildymą ar granulių katilus, renkasi labai nedidelė gyventojų dalis.

Renkantis šildymo būdą, didžiausią įtaką turi kaina ir patogumas – tokį prioritetą šiems šildymo kriterijams teikė 42 ir 39 % respondentų. Patogumą ypač akcentavo tie gyventojai, kurių būstas šildomas dujomis (44 %), tačiau ir jiems kaina buvo labai svarbus veiksnys (38 %).

Tačiau, kaip atkreipia dėmesį „Energijos skirstymo operatoriaus“ (ESO) generalinis direktorius Liudas Liutkevičius, kaina nėra vienintelis reikšmingas veiksnys, nes gyventojai nenori atsisakyti komforto, todėl dažniausiai mėgina suderinti abu veiksnius.

Reveransas šildymui dujomis

Trečdalis didmiesčių gyventojų, įsigydami įrengtą būstą, pasirinkti šildymo būdo negalėję. Vis dėlto daugiau kaip pusė gyventojų, jeigu techninės galimybės leistų, iš tradicinių šildymo būdų pasirinktų dujas. Aktyviausiai dujinį šildymą naudoja kauniečiai – beveik 28 %, kietuoju kuru būstą šildosi 15 %. Vilniuje ir Klaipėdoje dujomis šildomi 14–15 % būstų, o kietuoju kuru – 9–11 %.

2016 m. pradžioje ESO sulaukė rekordinio paraiškų įvesti dujas skaičiaus – tokį pasirinkimą lemia ir kintanti gamtinių dujų kaina, ir gerokai sumažėjusios reikiamos infrastruktūros įrengimo išlaidos.

Įvesti dujas naujam klientui vidutiniškai užtrunka 177–216 dienų.

O šildymo būdų palyginimas atskleidė, kad – įvertinus investicijas į šildymo sistemą, kuro kainas, šildymo sąnaudas – šildytis namą kondensaciniu dujų katilu per dešimt metų kainuos šiek tiek daugiau nei kūrenti kietojo kuro katilą malkomis.

Skaičiai neleidžia meluoti

Apie šildymo būdus susiformavę nemažai mitų. VGTU pastatų energetikos ekspertas Giedrius Šiupšinskas sako, kad gyventojai, skaičiuojantys tik kuro kainą, pamiršta įvertinti visas investicijas ir sąnaudas per gerokai ilgesnį laikotarpį, t. y. paskaičiuoti, kiek kainuoja įrengti saugią katilinę ar patalpas kurui laikyti, nebrangina savo laiko, neįvertina galimybių reguliuoti temperatūrą būste. Kita vertus, sunku išmatuoti kiekvieno šeimininko komforto lygį.

VGTU apskaičiavo šildymo išlaidas per vidutinį šildymo sezoną 150 m2 ploto, C energinę klasę atitinkančiam individualiam namui, kuriame gyvena keturių asmenų šeima, kai palaikoma 18 laipsnių patalpų temperatūra. Visais atvejais buvo laikoma, kad būstui naudojamas grindų ir radiatorių šildymas, o metinis šilumos poreikis šildymui ir vandeniui – 20 tūkst. kWh. Investicija į šildymo sistemą įvertinta, lyginant to paties gamintojo pateiktas skirtingų katilų kainas. Nustatyta, kad per dešimtmetį pigiausia tokį namą šildyti malkomis, tačiau laiko prireiktų joms paruošti, taip pat reikėtų skirti plotą malkoms sandėliuoti.

Vienas pigiausių šildymo būdų išlieka šildymas gamtinėmis dujomis. Per dešimties metų laikotarpį gyventojų bendros investicijos į įrangą ir išlaidos kurui būtų apie 15 tūkst. eurų – tai apima būsto šildymą ir karšto vandens ruošimą.

Granulių katilas yra komfortiškesnis nei įprastas kietojo kuro katilas, tačiau jam reikia didesnių pradinių investicijų, o kuras yra brangesnis. Tad per dešimtmetį toks būdas kainuotų apie 19 tūkst. eurų.

Brangiausias – geoterminis šildymas. Tai lemia didžiausios iš analizuotų atvejų investicijos į įrangą, nors išlaidos elektrai būtų mažesnės per nagrinėtą dešimties metų laikotarpį.

Centralizuota garantija: privalumai ir... privalumai?

Kalbant apie urbanizuotas teritorijas, miestus, žmonija kol kas neišrado patogesnio šildymo būdo už centralizuotą šilumos tiekimą. Tai didžiausias šildymo sektorius Lietuvoje. Centralizuotas šilumos tiekimas (CŠT) yra prieinamas iš esmės visuose Lietuvos miestuose. Per pastaruosius 15 metų jis buvo stipriai atnaujintas, importuojamos gamtinės dujos pakeistos vietiniu biokuru ir t. t. Be to, centralizuotai tiekiamai šilumai taikoma PVM lengvata.

Dėl centralizuotos šilumos galima gaminti elektrą, utilizuoti atliekas, o naudojant daugiausia vietinį kurą surenkami už šilumą pinigai „maitina“ Lietuvos ekonomiką.

Svarbu ir tai, kad šis šildymo būdas neteršia aplinkos oro, nes gamybos šaltiniai paprastai statomi ten, kur tarša turi mažiausią poveikį gyvenamai aplinkai ir gyventojams. Didelių pramoninių katilinių išmetami teršalai kontroliuojami valstybės institucijų, juos riboja aplinkosaugos normatyvai. Šilumai gaminti nenaudojama jokių papildomų degimo procesų, nėra papildomo atviros ugnies ar sprogimo šaltinio. Taip pat nėra CO2 pritekėjimo į gyvenamąsias patalpas rizikos.

Centralizuotai tiekiama šiluma dažnai būna net pigesnė už autonominį šildymą elektra ar kokios nors kitos rūšies kuru ar būdais. Be to, vartotojai moka tik už faktiškai suvartotą šilumą ir tik pasibaigus mėnesiui.

Tiekimo efektyvumą didinantys būdai

Pastaruoju metu atsiranda galimybių centralizuotą šilumos tiekimą reguliuoti taip pat lanksčiai, kaip ir autonominį šildymą. Daugelyje Lietuvos pastatų jau įrengti automatizuoti šilumos punktai, kurie patys reguliuoja į patalpas tiekiamos šilumos kiekį, atsižvelgdami į nurodytą ir lauko oro temperatūrą. Vis dėlto automatizuotas šilumos punktas gali veikti efektyviai tik esant tvarkingai šilumos tiekimo sistemai namo viduje.

Norint automatizuotą vietinę sistemą subalansuoti, kad šiluma į visus butus būtų tiekiama tolygiai ir vienodai, rekomenduojama ant stovų įsirengti balansinius ventilius. Tam nereikia didelių investicijų ir pastangų, bet tai leidžia visiems namo gyventojams jaustis komfortiškai ir nepermokėti už pastate suvartotą šilumą. Balansiniai ventiliai beveik visada įrengiami atnaujinant šildymo sistemas.

Dar vienas senų sistemų patobulinimo būdas – termostatinių ventilių įrengimas prie radiatorių. Jie leidžia ne tik palaikyti norimą patalpos temperatūrą, bet ir išnaudoti kitų šaltinių (saulės, viryklių, elektros prietaisų) skleidžiamą šilumą. Taip pat jais galima ir apriboti patalpų temperatūrą.

Galimybė reguliuoti individualiai

Viena iš galimybių įsirengti individualų reguliavimą ir kartu individualią centrinio šildymo apskaitą yra mažos galios šilumos moduliai. Tai sukomplektuoti, montuoti paruošti įrenginiai su įmontuotais kompaktiškais vienu arba dviem efektyviais plokšteliniais šilumokaičiais bei temperatūros srauto reguliavimo prietaisais. Jie įrengiami arba šildymui, arba karštam vandeniui ruošti, arba abiem šiems poreikiams tenkinti. Įsirengus mažos galios šilumos modulį atsiranda galimybė vartoti šilumos tiek, kiek pats nori. Kiekvienas modulis turi jame įrengtą šilumos kiekio skaitiklį, todėl žmogus visada gali tiksliai žinoti, kiek šilumos suvartojo. Taip jis gali kartu reguliuoti temperatūrą atskirose patalpose ir mokėti mažiau.

Šiuos modulius galima naudoti kaip ekonomiškai pagrįstą autonominio šildymo dujomis alternatyvą. Tokioje sistemoje labai lengva įrengti individualią apskaitą, karštas vanduo ruošiamas vietoje, todėl nebereikia karšto vandens tiekimo ir cirkuliacinės linijos, kitaip vadinamo „gyvatuko“, dėl kurio gyventojai dažnai būna nepatenkinti.

Moduliui įrengti bute reikia labai nedaug erdvės. Jį galima sumontuoti vonios sienoje arba ant sienos. Kiekvieno buto šildymo sistema tampa individuali, nebeturi ryšio su kitų butų šildymo sistemomis. Šiluma į modulius tiekiama iš centralizuoto šilumos tiekimo tinklo, tačiau jos suvartojimą jau gali reguliuoti pats vartotojas. Taip kiekvienas vartotojas gali pats užsitikrinti norimą komforto lygį ar taupyti šilumos energiją. Modulinės šildymo sistemos priežiūra yra nesudėtinga.

Beje, Vokietija, Didžioji Britanija, Danija, Švedija ir net Norvegija centralizuotą šildymo būdą vertina kaip patį efektyviausią ir draugiškiausią vartotojui bei aplinkai. 