Prasidėjus šaltajam metų periodui, daugumos, ypač didesniųjų, miestų aplinkosaugininkai pradeda fiksuoti oro užterštumo kietosiomis dalelėmis (KD10) ribinių verčių viršijimą. Dažniausiai šios ribinės vertės viršijamos, kai individualių namų gyventojai pradeda kūrenti savo katilus arba krosnis, o meteorologinės sąlygos tampa nepalankios teršalams išsisklaidyti, t. y. nebūna vėjo ar kritulių. Dėl to ramią dieną senesnės statybos individualių namų kvartaluose galime pajusti ir net pamatyti savotišką ore tvyrantį smogą – dūmus, kurie išmetami iš individualių namų dūmtraukių. Tokiuose rajonuose aplinkos oro tarša šildymo sezono metu padidėja nuo dviejų iki keturių kartų.

Kietosios dalelės – tai ore esančių dalelių ir skysčių lašelių (aerozolių) mišiniai, kurių sudėtyje gali būti įvairių komponentų – rūgščių, sulfatų, nitratų, organinių junginių, metalų, dulkių, suodžių ir kt. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus kietųjų dalelių (KD10) paros ribinė vertė (50 µg/m³) neturi būti viršyta daugiau kaip 35 dienas per kalendorinius metus. Ir nors „leistinų“ dienų skaičius dažniausiai neviršijamas, tačiau labai dažnai fiksuojama dienų, kai paros norma viršijama 3–4 kartus.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, padidėjęs oro užterštumas kietosiomis dalelėmis veikia kvėpavimo takus, skatina susirgimus širdies ir kraujagyslių ligomis. Dėl ore padidėjusios kietųjų dalelių koncentracijos dirginami viršutiniai kvėpavimo takai, gali atsirasti kosulys, pasunkėti kvėpavimas. Paūmėja bronchinės astmos, padaugėja obstrukcinio bronchito priepuolių bei širdies veiklos sutrikimų. Dėl kietosiose dalelėse esančių toksinių medžiagų žmogui gali atsirasti lėtinio apsinuodijimo, alerginių reakcijų. Visa tai – ne tik padidėjusios išlaidos vaistams, bet ir pablogėjusi gyvenimo kokybė bei didesnis mirtingumas.

Didelės taršos individualių namų kvartaluose priežastimi dažnai tampa tai, kad taupydami pinigus žmonės dažnai degina, kas papuola po ranka. Dažnai tai būna įvairios atliekos, seni drabužiai, baldų nuolaužos, plastikiniai buteliai, padangos ir t. t. Visas tokio pobūdžio kuras degimo metu skleidžia į aplinką pavojingas medžiagas. Pavyzdžiui, deginant padangas, į aplinką išsiskiria ypač daug sieros junginių, kurie gali būti pražūtingi lėtinėmis kvėpavimo ar kraujotakos sistemų ligomis sergantiems žmonėms, nes sieros dioksidas sukelia kvėpavimo takų gleivinių pabrinkimą. Didelės sieros oksido koncentracijos gali išprovokuoti gerklų raumenų spazmą. Žmogus pradeda dusti, gali sutrikti jo širdies veikla.

Be sieros, anglies bei azoto oksidų, deginant atliekas ar kitą taršų kurą, į aplinką išsiskiria ir itin žmogaus organizmui kenksmingos kancerogeninės medžiagos – dioksinai ir furanai. Tačiau, nepaisant to, atliekos deginamos. Nežiūrima netgi to, kad jas deginti draudžia Aplinkos oro apsaugos įstatymas.

Jame, be to, dar sakoma, kad: „taršos šaltinio naudotojas privalo laikytis nustatytų taršos normatyvų ir užtikrinti, kad jam priklausančių taršos šaltinių išmetami į aplinkos orą teršalai, įvertinus esamą užterštumo lygį, neviršytų šiai vietovei nustatytų ribinių arba siektinų užterštumo verčių“. Taip pat šiame įstatyme dar sakoma, kad: „stacionaraus taršos šaltinio naudotojas privalo parengti aplinkos oro taršos mažinimo programą, kurioje būtų numatytos priemonės išmetamų teršalų, susidarius nepalankioms teršalų išsisklaidymo sąlygoms, kiekiui sumažinti. Programa teikiama tvirtinti leidimą teršalams į aplinkos orą išmesti išdavusiai institucijai“. Ko gero, niekam iki šiol neteko girdėti, kad kokio nors individualaus šilumos šaltinio savininkas būtų parengęs tokią programą arba laikytųsi nustatytų taršos normatyvų. Kažin, ar bent vienas yra girdėjęs apie savo gyvenamoje vietovėje nustatytus taršos normatyvus...

Didelių deginimo įrenginių, esančių energetikos ar pramonės įmonėse, naudojimas yra reguliuojamas Europos Sąjungos direktyvomis ir aktyviai kontroliuojamas, o mažų, individualiuose namuose esančių šilumos šaltinių naudojimas yra labai sunkiai prižiūrimas. Už atliekų deginimą skiriamos nuo 100 iki 200 litų baudos, tačiau dažniausiai atliekų kaip kuro naudojimą sunku įrodyti. Per metus aplinkosaugininkai už tokius pažeidimus nubaudžia vos 10–20 gyventojų, o padėtis nesikeičia.

Įrodyta, kad keliasdešimt individualių namų, kuriuose deginamos nerūšiuotos buitinės atliekos, teršia aplinką labiau nei keliasdešimčiai tūkstančių gyventojų šilumą tiekianti speciali atliekų deginimo katilinė.

Deginant atliekas senuose netvarkinguose katiluose, krosnyse ar senuose katiluose, kurių žemas naudingumo koeficientas, dažnai neįmanoma pasiekti, kad atliekos visiškai sudegtų, ir panaudojama ne visa galima energija. Todėl juose susidaro ir į aplinką išsiskiria ypač didelės kenksmingų medžiagų koncentracijos. Kadangi individualių namų kaminai nėra aukšti, kenksmingos medžiagos, ypač esant ramiam orui, neišsisklaido, o dažniausiai tvyro to paties ar gretimų namų kiemuose. Dalis teršalų lieka ir namo viduje. Taip sudaromos sąlygos, kad kenksmingos medžiagos turėtų poveikį sveikatai. Be to, išmetamiems sieros junginiams kamine susimaišius su suodžiais, kyla ir gaisro pavojus.

Dar vienas tiesioginis pavojus, kurį sukelia netvarkingų šilumos šaltinių naudojimas, yra pavojus apsinuodyti smalkėmis. Kaip žinome, jomis apsinuodyti yra tiesiogiai pavojinga gyvybei. Naudojant netvarkingą katilą ar krosnį, tai padaryti ypač lengva, nes smalkės neturi nei kvapo, nei spalvos. Apsisaugoti nuo apsinuodijimo šiomis medžiagomis galima tik reguliariai tikrinant savo šilumos šaltinio būklę arba įrengiant namuose smalkių (anglies monoksido) detektorių. Šis prietaisas reaguoja į padidėjusią anglies monoksido koncentraciją ore ir įjungia signalizaciją. Jai suveikus, reikia nedelsiant išeiti iš patalpos ir kviesti pagalbą.

Kietojo kuro katilus būtina nuolat prižiūrėti. Be abejo, tokiam darbui reikia ir laiko, ir išmanymo, todėl svarbu, kad jį atliktų profesionalai.

Katilo priežiūrai skiriamą laiką galima sumažinti automatizuojant jo darbą. Tai gana sudėtinga, tačiau apsimoka, nes, automatizavus katilo darbą, sumažėja laiko sąnaudos jo priežiūrai, be to, taupomas kuras. Jis sudeginamas efektyviau, o tai reiškia, kad iš to paties kuro kiekio gaunama daugiau energijos ir į aplinką išmetama mažiau teršalų.

Tiesa, kietojo kuro katilų, kuriuose deginamos malkos, pjuvenų briketai ar akmens anglis, degimo efektyvumas dažnai būna mažesnis, nei kūrenant dujinius ar skystojo kuro katilus. Iš jų į atmosferą išsiskiria ir daugiau kenksmingų dalelių.

Tačiau bendrąja prasme šilumai gaminti naudojant medienos kurą kur kas mažiau veikiama aplinka, nei naudojant iškastinį kurą ar juo labiau deginant atliekas. Degant medienos kurui, susidaro mažiau CO2, NOx, nei deginant naftos produktus ar anglis. Be to, degimo produktuose esančių teršalų SO2, HCl, sunkiųjų metalų koncentracijos yra itin mažos. Deginant medieną, gamta teršiama apie 40–60 % mažiau, nei deginant iškastinį kurą.

Gamtinėse dujose yra mažiau sieros junginių ir jos dega efektyviau. Iš sąlyginio dujų vieneto galima gauti daugiau šilumos, o degimo produktuose yra mažiau aplinką teršiančių dalelių. Be to, gamtinės dujos yra itin patogus kuras – nereikia rytą vakarą bėgioti su malkomis ir kūrenti katilo, nereikia išnešti pelenų, rūpintis, kur juos padėti, nereikia galvoti, kaip atsivežti malkų ar anglies, kaip jas suskaldyti, kur sandėliuoti ir pan. Dujiniai katilai nėra tokie inertiški degimo proceso prasme ir gali būti greitai užgesinti, jei to prireikia. Tačiau, be abejo, dujinius katilus galima įrengti tik ten, kur išplėtota dujotiekio infrastruktūra.

Deja, kaip jau minėjome, kol kas Europoje ir Lietuvoje teisės aktais griežčiau reglamentuojamos emisijos iš didelių kurą deginančių įrenginių. Mažųjų, individualiuose namuose naudojamų katilų emisijų reglamentavimas daugiausia apsiriboja bendraisiais oro kokybės valdymo ir taršos mažinimo principais.