Statant aukštuminius pastatus, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas ir jų hidroizoliacijai. Antraip dėl gruntinio vandens ar kritulių gali kilti didelė grėsmė pastato konstrukcijoms. Apie tai, kuo ypatinga didelių tūrių pastatų hidroizoliacija ir kokios dažniausiai pasitaiko klaidos ją atliekant, pasakoja UAB „Mosas“ projektų vadovas Vytautas Tamošaitis.

Bendrovė prisidėjo įgyvendinant didelių tūrių pastatų projektus, tarp jų – verslo centrų „Quadrum“, „K29“, UNIQ, „Pirklių klubas“, „Park Town“, „Grand Office“, „Duetto“ statybų, taip pat Užsienio reikalų ministerijos administracinių pastatų rekonstrukcijos.

Šiuo metu UAB „Mosas“ tiekia medžiagas, detalizuoja mazgus ir prižiūri hidroizoliacijos įrengimo darbus verslo centrų „Saltoniškių 7“, „3 burės“ projektuose ir teikia priešprojektines konsultacijas dėl kitų projektų įvairiuose Lietuvos miestuose.

V. Tamošaitis atkreipia dėmesį, kad paprastai dėl intensyvaus sklypo užstatymo ir poreikio įrengti daug stovėjimo vietų transporto priemonėms neretai didelių tūrių pastatų automobilių saugyklos užima du ar tris aukštus po žeme.

„Esant tokiam pastato gyliui, visada susiduriama su kokiu nors vandens poveikiu konstrukcijai. Kartais vanduo būna gruntinis ir aptinkamas labai negiliai, o kartais dėl grunto sanklodos jis gali veikti pastatą kaip šaltinis. Dažniau pasitaikantis atvejis yra krituliai, prisotinantys aplink pastatą esantį gruntą vandens ir iš pradžių subėgantys į vidų per trūkius sienose, o ne į drenavimo sistemą rūsio sienos apačioje. Aukštuminiai pastatai dažnai turi sudėtingesnius pamatus ir komunikacijų sistemas, kurios kerta grindis ir sienas. Todėl labai svarbu dar techninio projekto stadijoje detalizuoti visus mazgus, kur yra kertama hidroizoliacija, kad rangovas konkurso metu galėtų tinkamai įsivertinti visas medžiagas“, – pataria specialistas.

Didelių tūrių pastatuose yra visokių elementų, todėl turi būti naudojamas visas kompleksas hidroizoliacijos medžiagų. Pasak V. Tamošaičio, grindys, perdangos ir sienos yra tie elementai, kurie daugiausia trūkinėja, netgi būna supjaustomi ar kitaip suskaidomi į segmentus, kad trūkis ar deformacinė siūlė būtų būtent ten, kur reikia. Todėl tokioms konstrukcijoms visada reikia naudoti membranas, pavyzdžiui: VOLTEX tipo bentonitinio molio paklotus, dėl darbų sudėtingumo ir didelės kainos nelabai populiarias EPDM gumas ar naujausius COREFLEX tipo kompozitinius gaminius, blogiausiu atveju – bitumo lakštus.

„Pamatams, kurių storis yra keliolika ar keliasdešimt kartų mažesnis nei plotis ir ilgis, jokiu būdu netinka tepamosios hidroizoliacijos, pavyzdžiui, cementinės, kristalizuojančiosios ar bituminės mastikos, nes įtrūkus betonui sutrūksta ir hidroizoliacija. Teigiama, kad kristalizuojančiosios medžiagos ir į betoną dedami priedai uždaro iki 0,3 mm esančius trūkius. Tačiau, jeigu tas trūkis yra veikiamas temperatūrinių deformacijų ar dinaminių apkrovų, toks hidroizoliavimo būdas yra neefektyvus, nes silpna kristalinė gardelė subyra ir pradeda leisti vandenį. Įvertinus galimus remonto darbus per dešimties metų laikotarpį, toks hidroizoliavimo būdas netgi būna brangesnis. Tepamosios cementinės ir bituminės hidroizoliacijos yra tinkamos tik mažiems ir stipriai armuotiems gaminiams, tokiems kaip rostverkai, kolonų galvenos ir polių viršūnės“, – aiškina specialistas.

Įrengiant aukštuminių pastatų hidroizoliaciją, daugiausia problemų paprastai sukelia aukštas gruntinis vanduo, nenustojantis bėgti net žiemą, taip pat blogas oras, statybininkų improvizacijos ir neišbaigtas darbo projektas. Pasitaiko, kad, statant pastatus, didesnis dėmesys skiriamas tualeto kriauklių formai nei konstrukcijos hidroizoliacijai.

Gruntinį vandenį ne visada galima pažeminti, todėl kartais gelbėja žiema, kai didžioji dalis šaltinių užšąla. O štai blogo oro problemas padeda išspręsti tinkamai parinktos medžiagos, leidžiančios darbus atlikti ištisus metus. Deja, neretai užsakovai klaidinami, hidroizoliacijas lyginant pagal kainą, bet nesigilinant į medžiagos ilgalaikiškumą, darbų su ja paprastumą ir galimybę dirbti žiemą. O juk statant didelių tūrių pastatą bent vienas hidroizoliacijos etapas vyksta šaltuoju metų laiku. Taigi netinkamai parinkus medžiagas, dažnai tenka stabdyti darbus dėl atšalusių orų ar kritulių.

„Sudėtingiausia būna su projekto dalyvių kontrole ir techniniame projekte užkoduotomis problemomis. Mes dirbame su naujausiomis rinkoje medžiagomis, todėl normalu, kad ne visi jas žino ir moka naudotis. Pavyzdžiui, požeminių transporto aikštelių tarpaukštinėms perdangoms hidroizoliuoti įprastai naudojamos seno tipo medžiagos (polietileno plėvelė ar bitumo lakštai), kurios neatlaiko perdangos trūkių ir ima leisti vandenį, o naujausiuose projektuose („Møller Auto Savanoriai“, „Saltoniškių 7“) jau panaudota pažangi SWELLTITE bentonitinio molio membrana. Matydami šią problemą, mes ne tik siūlome inovatyvias medžiagas, bet ir apmokyti rangovus, darbų priežiūros, projektinių mazgų detalizavimo paslaugas bei kai kuriuos rangos darbus. Taip kompleksiškai dirbome su projektu „K29“, kuriame atlikome eksploatuojamo stogo šiltinimo ir hidroizoliacijos darbus. Tai buvo pirmasis administracinis pastatas Lietuvoje, hidroizoliuotas besiūle grynosios poliurėjos hidroizoliacija TECNOCOAT P-2049. Ši medžiaga išskirtinė tuo, kad yra tik 2 mm storio ir praėjus kelioms minutėms nuo jos įrengimo ant jos jau galima vaikščioti. Taip pat jai nereikia papildomos apsaugos nuo šaknų, nes tai yra besiūlė danga“, – prisimena V. Tamošaitis.

Pašnekovas pataria, kad norint apsidrausti nuo klaidų ir prastovų žiemą reikia ne tik parinkti kokybiškas hidroizoliacijos medžiagas, bet ir kuo ankstesnėje projekto stadijoje pradėti konsultuotis su jas tiekiančia įmone. Tik taip bus galima paruošti visavertį projektą.