Nors naujai atidarytoje Elbės filharmonijoje Hamburge, Vokietijoje, kainavusioje 789 mln. eurų, gausu įspūdingų architektūros puošybos detalių, labiausiai ji išsiskiria žiūrovų sale. Tai spindinti dramblio kaulo spalvos ola iš 10 tūkst. unikalių akustinių plokščių, dengiančių lubas, sienas ir baliustradas. Patalpa atrodo lyg iš organinių medžiagų ir primena raibuliuojantį monochromatinį koralų rifą. Jos sukūrimas yra tikras technologinis laimėjimas.

Sidnėjaus operos varžovas

5,8 tūkst. m2 Elbės filharmonijos statyba truko beveik dešimt metų. Milžiniškas suledėjusias bangas primenantis modernus statinys iškilo buvusių kakavos sandėlių vietoje ir sudėtingumu, išskirtinumu drąsiai gali konkuruoti su Sidnėjaus operos pastatu. Filharmoniją projektavo šveicarų architektų kompanija „Herzog and de Meuron“. Įdomiausia detalė, būdinga naujai atidarytai suprojektuotai koncertų salei, ne bangos formos fasadas, iškylantis virš Hamburgo miesto, ne šiek tiek išlenktas elevatorius vestibiulyje, perkeliantis į Šveicarijos architektams svetimą peizažą, ir net ne Escherio stiliaus laiptai, vedantys iš vieno aukšto į kitą, o unikali akustinė koncertų erdvė.

Unikali erdvė koncertams

Projektuojant žiūrovų salę, kuri yra didžiausia iš trijų Elbės filharmonijos koncertų erdvių, buvo naudotas parametrinis projektavimas – procesas, kurio metu projektuotojai, kurdami objekto formą, naudoja algoritmus. Pasitelkiant juos gaminami ir tiltai, motociklų dalys, šriftai ir net kėdės.

Architektų kompanija naudojo algoritmus unikaliai kiekvienos iš 10 tūkst. gipso pluošto akustinių plokščių, dengiančių žiūrovų salės sienas tarsi sujungtos didelės vilnijančios dėlionės detalės, formai sukurti. Pažvelgus susidaro stulbinantis įspūdis: galybė plokščių, sujungtos į vilnijantį kreminės spalvos paviršių, 2 150 sėdimų vietų salę apšviečia 1 000 lempučių iš rankomis pagaminto stiklo. Greta didžiosios salės įrengtos dvi mažesnės muzikos erdvės, pastatytas viešbutis, gyvenamieji apartamentai, terasa su kavinėmis, restoranais, pro kurių stiklus galima pasižvalgyti po Hamburgo uostą.

Tačiau prieš daugiau kaip 13 metų, architektams pradėjus projektuoti statinį, grožis buvo tik dalis sumanymo. „Kiekviena plokštė turi savo funkciją“, – sako Benjaminas Korenas, studijos „One to One“, dirbusios kartu su „Herzog and De Meuron“ projektuojant ir gaminant plokštes, įkūrėjas.

Akustinių plokščių paviršiuje yra vienas milijonas „narvelių“ – mažų įdubų, tarsi būtų kas jūros kriaukle išskaptavęs iš plokštės dalį medžiagos. Šie „narveliai“, kurių dydis kinta maždaug nuo 4 iki 16 cm skersmens, suprojektuoti taip, kad specifiškai suformuotų garsą žiūrovų salėje. Pasak B. Koreno, garso bangoms atsitrenkus į plokštę, nelygus paviršius arba sugeria jas, arba išsklaido. Nėra dviejų plokščių, vienodai sugeriančių arba išsklaidančių garso bangas, tačiau kartu jos sukuria harmoningą aidą visoje žiūrovų salėje. Šis metodas buvo naudotas daugelį amžių, labiausiai žinomas Vienos „Musikverein“ puošnus neoklasikinis projektinis sprendimas, kuris sukuria tokį patį difuzijos efektą. Tačiau Elbės filharmonijoje tai atlikta visiškai nauju, vizualiai prikaustančiu dėmesį būdu.

Padėjo garsus akustikos meistras

Drauge su šveicarais unikalias akustines plokštes kūrė akustikos meistras Yasuhisa Toyota. Jis sudarė optimalaus žiūrovų salės garso žemėlapį. Pagal patalpos geometriją jis nustatė, kad kai kuriose plokštėse, pavyzdžiui, dengiančiose galines žiūrovų salės sienas, turi būti gilesni, didesni grioveliai, kad aidas būtų geriau absorbuojamas. Kitose vietose, tokiose kaip lubų paviršiai už reflektoriaus ir viršutinės baliustradų dalys, „narveliai“ turi būti plokštesni. Žinoma, architektai turėjo savo prioritetus. Kad ir kokie buvo keliami akustiniai reikalavimai, paviršius visoje patalpoje turėjo būti vienodas. Jis privalėjo gražiai atrodyti, taip pat buvo būtina atsižvelgti į žiūrovus – arti žiūrovų esančiose plokštėse grioveliai turėjo būti švelnesni. Taikydamas visus reikalavimus kaip parametrus B. Korenas sukūrė reikiamus algoritmus, pagal kuriuos dabar kiekviena plokštė turi savitą formą ir raštą. Jos buvo išdėstytos pagal estetines ir akustines specifikacijas. „Tai pasiekta taikant parametrinį projektavimą, – sako specialistas. – Kai viskas užbaigta, aš paspaudžiu mygtuką ir sukuriamas milijonas „narvelių“, kurie visi yra skirtingų parametrų. Galiu 100 % kontroliuoti algoritmo sudarymą, tačiau po to mano kontrolė baigiasi.“ Kai kurie dizaineriai, anot jo, labai bijo kažkam perleisti kontrolę. Tačiau B. Korenas mano, kad tai praktiška. Jo teigimu, būtų beprotiška viską atlikti rankiniu būdu. Be to, rezultatas gali atrodyti ne toks originalus. Dizaineriai paprastai vertina naujas ir stebinančias formas, kurios sukuriamos naudojant algoritmus. Sudėtingos formos, funkcionalios ir gražiai atrodančios Elbės filharmonijos akustinės plokštės yra naujausias algoritmų potencialo įrodymas. 