Pastaruoju metu Lietuvoje duris atvėrė gana daug aukšto lygio arenų, teatro ir koncertų salių: Palangos koncertų salė, iš pagrindų atsinaujinęs Klaipėdos muzikinis teatras, „Žalgirio“ arena Kaune bei koncertų salė „Compensa“ Vilniuje. Tačiau įspūdinga architektūra, skanus maistas salės prieigose, krištoliniai šviestuvai ar originali scenografija – visi šie dalykai neatperka geros akustikos. Į koncertų salę vis dar einame „pamaitinti“ ausų. Tad kas lemia gerą akustiką ir kiek pastangų statybininkams ar akustikos ekspertams tenka įdėti, kad galėtume išties mėgautis koncertu?

Vis dar statytume amfiteatrus – nereikėtų kankintis dėl akustikos

Vieną moderniausių elektroakustikos sistemų Palangos koncertų salėje sumontavusios bendrovės „Scenos techninis servisas“ atstovas Laurynas Paškevičius primena, kad senovės Graikijos ir Romos imperijos laikais stūksojo apie 1 000 amfiteatrų, kurių kiekviename tilpo po 15 tūkst. žiūrovų. Ir kiekvienas jų girdėdavo aktorių žodžius ar rūstų senatoriaus tembrą! Šalia amfiteatrų buvo statomi odeonai – dengtos salės, kuriose gana stipriai aidėjo. Jos netiko nei kalboms sakyti, nei teatro pasirodymams, užtat buvo naudojamos muzikai. Nuo tobulą akustiką atradusių romėnų sprendimo toli nepasistūmėta netgi renesanso laikais – Europoje statyti amfiteatrus primenantys statiniai.

Tačiau XX ir XXI a., paradoksalu, – neturime tokios prabangos, kad vieną salę galėtume skirti tik kalboms, o antrą – tik klasikiniams koncertams, trečią – tik įgarsinamiems koncertams. Todėl jau nuo XX a. vid. pradėta ieškoti būdų, kaip keisti salės akustiką, atsižvelgiant į renginio tipą.

„Kintanti akustika gali būti dvejopa: mechaninė ir elektroninė. Mechaninės priemonės keisti salės akustikai – tai užuolaidos, keičiamos geometrijos lubos, apsisukantys sienų elementai. Dažnai ši sistema turi daug apribojimų ir yra labai brangi“, – sako L. Paškevičius.

XX a. vid. atsirado ir pirmosios elektroninės akustikos sistemos. Prietaisai tiesiog įrašydavo instrumentų garsą ir iškart jį paleisdavo žiūrovams. Populiariausios buvo AIRO (angl. Assisted Resonance System) bei MCR (angl. Multiple Channel Reverberation) sistemos. Jomis nedaug, tačiau jau buvo galima koreguoti salės akustiką.

„Vis dėlto tikrasis proveržis įvyko Olandijoje, kai komanda akustikos profesionalų nusprendė sukurti savo alternatyvą ją pavadindami SIAP (angl. System for Improved Acoustic Performance). Šiam tikslui buvo pasitelkti skaitmeniniai procesoriai. Buvo atliekama daug sudėtingų skaičiavimų ir apdorotas signalas ištransliuojamas žiūrovams“, – pasakoja L. Paškevičius.

Tūris – svarbiausia

Bendrovės „Akustika plius“ akustikos konsultantė Gintarė Privedienė yra rengusi akustinius projektus M. K. Čiurlionio menų gimnazijai, talkinusi statant koncertų salę „Compensa“, įrengiant Visagino kultūros centrą, Kelmės kultūros centrą ir kitas sales mažesniuose miesteliuose, prisidėjo ir prie muzikos bei spektaklių garso skambesio naujai atidarytame Klaipėdos muzikiniame teatre, „Menų spaustuvės“ Vilniuje teatro salės įrengimo.

„Salėje gali vykti populiariosios, roko muzikos grupės koncertas, gali groti simfoninis orkestras ar būti atliekama klasikinė muzika. Bėda ta, kad salę reikia įrengti, atsižvelgiant į tai, koks garso dažnių spektras joje vyraus. Pirmas klausimas: ar šioje salėje bus įgarsinama, ar renginiai vyks be įgarsinimo? Nuo atsakymo priklausys siūlomi skirtingi sprendiniai“, – įsitikinusi G. Privedienė.

Kamerinėms salėms, akustikos konsultantės teigimu, svarbiausia yra tūris. Net apskaičiuota, kiek kubinių metrų turėtų tekti vienam klausytojui.

L. Paškevičiaus manymu, optimalus salės tūris yra 16000–20000 m3. Visoms didesnėms salėms reikia papildomų elektroakustinių priemonių tam, kad kokybiška akustika būtų išlaikoma visoje auditorijoje.

Jei salės rekonstrukcijos ar statybos užsakovai ignoruoja šį pirmą ir svarbiausią akustikos ekspertų patarimą, gali būti, kad toliau patarinėti nebus prasmės: per mažoje erdvėje muzika tiesiog neskambės kokybiškai.

Apdailos medžiagos arba sugeria, arba atspindi garsą

Šiuolaikinių populiariosios, roko muzikos, estrados atlikėjų koncertams pritaikyta salė jau turi atlikti visiškai kitą funkciją. Tokie koncertai įgarsinami ir žiūrovas didelę „dozę“ garso gauna iš kolonėlių. Ši garso banga turi būti sugerta.

„Koncertams su įgarsinimu skirtoje salėje turi būti daug laužytų paviršių, – sako G. Privedienė. – Na, o klasikiniams koncertams skirtoje salėje reikia, kad garsas nuo ko nors atsispindėtų. Todėl naudojama daug puošybinių elementų: karnizai, kapiteliai ir pan. – visa tai formuoja atspindžius. Koncertinės salės struktūra lemia akustinę kokybę.“

Deja, brangi žemė, užstatymo plotas, noras priimti kuo daugiau žiūrovų neretai pakiša koją. Iš pirmo žvilgsnio nekaltas balkonėlis ne vietoje gali pasmerkti visus, kurie kada nors gaus vietas po juo, kentėti prastą garsą.

Garsą sugeria įvairios audiniu dengtos plokštės, o rezonansinėmis medžiagomis laikomos, pavyzdžiui, perforuoto gipso kartono plokštės. Garsą atspindi betonas, stiklas, įvairūs lygūs paviršiai, medžio, gipso plokštės.

Akustikos konsultantė teigia, kad patalpose, kur svarbi akustikos kokybė, ir aukšti, ir žemi garsai turėtų aidėti kuo panašesnį laiko tarpą. Kodėl salių lubos kartais būna banguotos ar padalintos įvairiomis formomis? Vėl – dėl geresnės akustikos.

„Compensa“ – akustikos kompromisas su pastatu

Prisimindama vieną savo projektų – koncertų salę „Compensa“ – G. Privedienė sako, kad tuo atveju teko „daryti kompromisą su pastatu“. Nors užsakovai siekė sukurti universalią koncertų salę, kurioje dažniau galėtų skambėti klasikinės muzikos koncertai, tam nebuvo sąlygų. Todėl salė buvo pritaikyta koncertams su įgarsinimu.

„Ten vyksta renginiai nuo televizijos šou iki koncertų. O universalių patalpų, tinkančių visų tipų koncertams, tiesiog negali būti. Todėl, nors „Compensa“ pretenduoja į universalios salės statusą, vis tik ji labiau yra pritaikyta elektroakustiniams renginiams“, – sako pašnekovė.

Klausant G. Privedienės kyla klausimas – o kaip visa tai numatyti? „Simuliacijomis. Mes simuliuojame, kokia kryptimi sklis garso bangos, salės geometriją, tuomet parenkame sprendinius“, – sako G. Privedienė. Vis dėlto užsienyje po statybų pabaigos papildomai koreguojama iki 30 % vidaus paviršių. Lietuvoje tai – itin reta praktika. „Natūralu, kad atsiranda veiksnių, kuriuos pastebi tik galutinių matavimų metu, – sako akustikos konsultantė.– Ir turi taisyti. Pasaulyje visi supranta, kad tokios korekcijos neišvengiamos. O Lietuvoje – kiek kitaip. Duok Dieve, kad spėtum atlėkęs į statybų aikštelę ką nors greitai išmatuoti, apibendrinti rezultatus ir dar ką nors pataisyti. Čia rangovai „nežaidžia“ su akustika“, – pripažįsta G. Privedienė.

Baigdama pokalbį pašnekovė rekomenduoja visiems pirkti koncertų bilietus parteryje per centrą. Nes jei įsisprausite į kokį nors salės kampą, galėsite savo ausimis išbandyti, ar ši salė buvo statyta konsultuojant akustikos specialistui.

Firmų daug, o garantijos niekas neduoda

Šiuo metu bendrovė projektuoja 10 tūkst. žiūrovų salės akustiką. Ir apie ją profesionalai kalba griežtai. „Istorija rodo, kad akustiškai nesėkmingos salės nyksta, yra griaunamos ir keičiamos kitos paskirties statiniais arba perstatomos. Tad koncertų salės akustika yra fundamentaliai svarbus elementas, – rėžia L. Paškevičius. – Yra daug skirtingų salių formų: klasikinis amfiteatras, stačiakampis lygiomis grindimis, su daugybe terasų ir pan. Tiesa, nė viena forma nėra garantas gerai akustikai išgauti.“ Pasak pašnekovo, 1997 m. pastatyta koncertų salė „Tivoli-Vredenburg“ iki šiol laikoma viena geriausių akustikos prasme. Visas kompleksas aplink senąjį statinį buvo nugriautas, o salė išsaugota, ji tapo naujo statinių komplekso dalimi.

„Akustika – labai subtilus dalykas, atrodo, kad joje – daugybė elementų, kuriuos reikia sukontroliuoti. Dažniausiai netinkama salės akustika yra prastai suformuotos užduoties pasekmė“, – atskleidžia L. Paškevičius.