2013 m. sausio 17 d. LR Seimas priėmė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo pataisas, pagal kurias atsirado dar vienas būdas gauti paramą daugiabučiams namams modernizuoti. Pagal jį jau ne tik daugiabučių namų valdytojai, bet ir savivaldybių paskirtos įmonės gali būti namo modernizavimo projekto administratoriais, galinčiais tvarkyti modernizavimo paskolą.

  Pataisomis siekiama skatinti savivaldybių iniciatyvą rengti savivaldybių energinio efektyvumo didinimo ir teritorijų tvarkymo programas ir sudaryti lankstesnes sąlygas įgyvendinti daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektus.

Senasis modelis buksavo

Senasis renovacijos modelis veikė gana vangiai dėl mažo gyventojų organizuotumo ir iniciatyvumo bei nenoro prisiimti finansinius įsipareigojimus. Ne ką mažesnis stabdis vis dar yra ir viešojoje erdvėje pasirodanti informacija apie nekokybiškai atliktus atnaujinimo darbus, statybininkų padarytas klaidas, paliktą broką, bendrijų pirmininkų piktnaudžiavimą ir kitas negeroves. Tokia informacija pakursto skeptišką gyventojų požiūrį į daugiabučių atnaujinimą ir trukdo atnaujinimo procesui įsibėgėti. Gyventojų mentalitetas vis dar neleidžia pasijusti viso savo gyvenamojo daugiabučio namo savininkais, jiems vis dar atrodo, kad visa, kas už jų buto sienų, yra ne jų.

Savivaldybių asociacijos, vienijančios visas 60 savivaldybių, nuomone, iki 2013 m. norintiems renovuoti daugiabutį gyventojams reikėjo laiduoti savo turtu, patiems skelbti konkursą rangos darbams, organizuoti renovacijos kokybės priežiūrą ir atlikti daug kitų darbų. Gyventojų nenoras prisiimti finansinius įsipareigojimus bei visišką atsakomybę buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl per devynerius metus (nuo 2005 m. iki 2013 m. pradžios) Lietuvoje buvo renovuoti tik 479 daugiabučiai namai.

Įvedus naująjį modelį, situacija pasikeitė

Sistemingas ir ilgalaikis daugiabučių namų renovacijos procesas prasidėjo tik 2013 m., į daugiabučių namų modernizavimą įsitraukus savivaldybėms. Nuo 2013 m. pradžios per ketverius metus šalyje buvo atnaujinta daugiau kaip 1 500 daugiabučių namų, iš jų 1 100 – savivaldybių iniciatyva.

Naujasis renovacijos modelis išjudino ne vienus metus strigusį daugiabučių atnaujinimo procesą. Nuo to laiko, kai tapo įmanoma savivaldybėms imtis iniciatyvos organizuoti renovacijos procesus bei imti paskolas, renovacijos traukinys pradėjo riedėti daug didesniu greičiu. Ir kur nepajudės, jei pagal naująjį modelį gyventojams nebereikia prisiimti finansinių įsipareigojimų prieš bankus, nereikia patiems organizuoti visų procesų ir įtikinėti renovacijos nauda netikinčių gyventojų, kad nauda vis dėlto bus.

Pasak rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ kartu su Būsto energijos taupymo agentūra praėjusių metų gruodį atliktą reprezentatyvų Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimą, didžioji dalis Lietuvos gyventojų, gyvenančių nerenovuotuose daugiabučiuose, jau norėtų atnaujinti savo daugiabutį. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad dauguma gyventojų pritaria renovacijai ir norėtų atnaujinti savo būstą – daugiau nei pusė (51 proc.) respondentų išreiškė teigiamą nuostatą dėl dalyvavimo daugiabučių namų atnaujinimo procese, dar ketvirtadalis (25 proc.) šiuo klausimu nuomonės (t. y. ir neigiamos nuostatos) neturi. Ir tik mažiau nei ketvirtadalis (24 proc.) šalies gyventojų savo daugiabučio atnaujinti neplanuoja.

Būsto energijos taupymo agentūros duomenimis, nuo 2013 m. iki dabar visiškai atnaujinti 1 534 daugiabučiai namai, dar 1 968 atnaujinami šiuo metu. Dar kitų 53 daugiabučių gyventojai jau yra suderinę savo investicijų planus pagal 2016 m. rugpjūčio 26 d. paskelbtą kvietimą. Pasak agentūros, apie 76 proc. visų modernizuojamų daugiabučių atnaujinami pagal naująjį renovacijos modelį.

Būsto energijos taupymo agentūros teigimu, 2016 m. pasiektas istorinis progresas – atnaujinti 769 daugiabučiai, t. y. daugiau kaip 23 tūkst. butų. Nuo 2013 m., kai į renovacijos procesus įsitraukė savivaldybės, iki 2016 m. atnaujinti 1 507 daugiabučiai, o tai yra beveik 42 tūkst. butų. Galime palyginti: nuo 2005 m., kai buvo pradėta įgyvendinti ši programa, iki 2012 m. Lietuvoje renovuoti 479 daugiabučiai. Šiuo metu šalyje atnaujinami dar 450 daugiabučių, jų renovaciją artimiausiu metu planuojama užbaigti.

Iš daugiau kaip 1 500 pastaraisiais metais renovuotų daugiabučių beveik 400 atnaujinta didžiuosiuose Lietuvos miestuose, t. y. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, kita dalis – kitose šalies savivaldybėse. Iš mažesnių savivaldybių išsiskiria Ignalinos savivaldybė, kurioje per aptariamąjį laikotarpį atnaujinti 78 daugiabučiai, Druskininkuose – 70 daugiabučių, Tauragėje – 42, Molėtuose – 41 daugiabutis namas. Bendros investicijos į daugiabučių namų atnaujinimo programą nuo 2013 m. viršija 0,5 mlrd. eurų. Vien praėjusiais metais į daugiabučių atnaujinimą buvo investuota 230 mln. eurų, t. y. beveik 10 proc. visos 2015 m. statybų sektoriaus apyvartos, siekusios 2,6 mlrd. eurų.

Naujojo modelio skirtumai

Naujasis daugiabučių atnaujinimo programos modelis nuo senojo skiriasi keliais esminiais dalykais:

- namų energinio efektyvumo didinimo investicijų projektai rengiami savivaldybės iniciatyva;

- lėšas skolinasi savivaldybės paskirtas programos administratorius, o ne būsto savininkai, kaip buvo įprasta (ir ne savivaldybės);

- darbų organizavimu, jų kokybe ir būsimais rezultatais rūpinasi savivaldybė (jos paskirtas administratorius);

- investicijos grąžinamos už energiją sutaupytomis lėšomis komunalinių mokesčių surinkimo tvarka.

 

Pagal naująjį modelį pastatų atnaujinimas vykdomas pagal šiuos principus:

- savivaldybės iniciatyva atrenkami neefektyviausiai energiją vartojantys pastatai ir atliekamas šių pastatų techninis ir energinis įvertinimas;

- sąnaudų ir naudos analizės pagrindu parenkamos energiją taupančios priemonės, parengiami investicijų projektai;

- įvertinamas galimas poveikis miestošilumos gamybos ir tiekimo sektoriui smarkiai sumažėjusšilumos suvartojimui (jeigu atnaujinant pastatus planuojamas didelisšilumos suvartojimo sumažėjimas);

- įvertinus energijos taupymo galimybes ir galimasįtakasšilumos gamybos sektoriui, parengiama savivaldybės energinio efektyvumo didinimo programa.

Pagal naują finansavimo modelį, kai kredito gavėjas yra administratorius, vienam daugiabučiam namui sudaroma viena kreditavimo sutartis. Kredito lėšos išmokamos tiesiai rangovui po investiciniame plane numatytų darbų atlikimo. Valstybės parama suteikiama taip pat tik atlikus darbus. Nepasiturintiems asmenims (turintiems teisę į kompensaciją už šildymą) valstybė dengia paskolos ir palūkanų mokėjimus.

Finansavimas – vis dar skaudi vieta

Vienas iš didesnių pastarojo meto renovacijos iššūkių – lėšų pritraukimas. Iki 2022 m. Lietuvoje planuojama atnaujinti apie 3 500 daugiabučių. Tai turėtų kainuoti apie 1,347 mlrd. eurų. Tačiau nei ES investiciniuose fonduose, nei kitose finansavimo programose tokių lėšų kol kas nėra. Iš Europos Sąjungos investicinių fondų galima tikėtis apie 280 mln. eurų, apie 67 mln. eurų sugrįžo į JESSICA programą, dar apie 11,6 mln. eurų ketinama pritraukti iš komercinių bankų. Tačiau bet kuriuo atveju lėšų nepakanka.

Todėl mūsų šalies institucijos, atsakingos už renovacijos įgyvendinimą, pristato mūsų šalies pasiekimus pastatų atnaujinimo srityje įvairiuose Lietuvos ir užsienio forumuose kaip sėkmingą renovacijos pavyzdį. Naujasis renovacijos (finansavimo) modelis, kai į jį tapo įtrauktos savivaldybės ir buvo pradėtos teikti iki 40 proc. siekiančios subsidijos, tam itin praverčia.

Naujoji kelrodė žvaigždė – kvartalų renovacija

Pradėjus taikyti naująjį renovacijos (finansavimo) modelį, atsirado idėja renovuoti ištisus miestų kvartalus, atnaujinti ne tik pastatus, bet ir jų aplinką, vaikų žaidimų ir automobilių aikšteles, inžinerinę infrastruktūrą. Idėja jau pradėta taikyti Birštone ir Utenoje, skinasi kelią ir kituose Lietuvos miestuose. „Kompleksinis kvartalų atnaujinimas yra geriausias būdas pasiekti maksimalų energinį efektyvumą visos šalies mastu. Tad mūsų siekis – parengti visas įmanomas priemones, skirtas sėkmingai programų rengimo ir įgyvendinimo sistemai sukurti“, – sako Būsto energijos taupymo agentūros direktorius Valius Serbenta.

Kompleksiškai atnaujinant kvartalus, ne tik atnaujinami pastatai, bet ir tvarkoma kvartalo aplinka, t. y. įvažos, šaligatviai, automobilių vietos, želdiniai, apšvietimas, atliekų surinkimo konteinerių vietos ir t. t. Didelės tokių projektų patirties dar nėra, tačiau manoma, kad darbai viename kvartale vidutiniškai turėtų užtrukti apie dvejus trejus metus.

Rezultatai. Ar visada pasiekiame, ko siekiame?

Daugiabučius namus jau modernizavusių gyventojų patirtis rodo, kad realaus sutaupymo pasiekti galima tik modernizavus namą kompleksiškai, t. y. reikia ne tik apšiltinti stogą ar pakeisti langus, bet apšiltinti visą pastatą, įskaitant ir pamatus, pakeisti langus, sutvarkyti laiptinių ir rūsių duris, langelius, sutvarkyti balkonus, liftus, modernizuoti šilumos punkto įrenginius, sutvarkyti ir subalansuoti šilumos bei karšto ir šalto vandens tiekimo, vėdinimo, nuotekų, lietaus nuotekų, elektros sistemas.

Šilumos tiekimo įmonių duomenimis, atnaujintuose pastatuose šilumos suvartojama 5–6 kartus (atskirais atvejais – net iki 10 kartų) mažiau nei senos statybos blogos būklės pastatuose.

Atnaujintuose pastatuose šilumos suvartojimas sumažėja vidutiniškai nuo 40 iki 60 procentų. Atitinkamai sumažėja ir mokėjimai už suvartotą šilumą. Lietuvoje yra pavyzdžių, kai po renovacijos šilumos suvartojimas pastate sumažėjo apie 72 procentus. Dėl to labai svarbu tinkamai parengti pastato atnaujinimo projektą, netaupyti lėšų kokybiškesnėms medžiagoms ar naujoviškiems šildymo, vėdinimo, ventiliacijos sprendimams ir pan. Ne mažiau svarbu ir tinkamai kontroliuoti darbus atliekančias organizacijas, kad būtų naudojamos kokybiškos medžiagos ir patys darbai atliekami kokybiškai.

Praktika rodo, kad dalinė renovacija neleidžia pasiekti norimo rezultato. Tik kompleksiškai ir kokybiškai atlikus visą pastato modernizavimą, galima pasiekti, kad šilumos suvartojimas pastate sumažėtų daugiau nei dvigubai.

Klaidų galima išvengti

Tačiau mūsų šalies gyventojai dažniausiai mano, kad projektavimo bei statybos darbus jie išmano geriau už profesionalus ir dar investicinio plano rengimo ar projektavimo stadijoje, siekdami sutaupyti, balsuodami dėl investicinio plano sprendinių, neįsiklauso į specialistų nuomonę, imasi nurodinėti projektuotojams, kur ir kaip galima sutaupyti, ko atsisakyti, kad renovacija taptų pigesnė. Dažnai dėl to investicinio plano rengėjai būna priversti pasiduoti gyventojų balsų daugumai ir iš plano išbraukia kai kuriuos sprendinius, kurie tam konkrečiam namui būna reikalingi. Dažnai atsisakoma įvairių ventiliacijos sprendimų, taupoma kokybiškesnėms medžiagoms ir t. t. Rezultatas – atsiradęs pelėsis, besikaupianti drėgmė, besilupantys dažai, byrantis tinkas ir kiti panašūs dalykai.

Tas pats pasakytina ir apie statybos darbus. Jie priklauso nuo statybininkų kvalifikacijos ir nuo to, kiek stipri bus techninė priežiūra ir kaip bus kontroliuojamas visas statybos procesas. Statybos ar medžiagų naudojimo technologijų nesilaikymas gali lemti klaidas ar broką, kuris gali pasireikšti nebūtinai iškart po darbų priėmimo akto pasirašymo.

Perkant pačias pigiausias medžiagas, labai dažnai tas pigumas grįžta bumerangu patiems gyventojams, kai tenka taisyti aptrupėjusią sienų apdailą, pradėti nesibaigiančią kovą su pelėsiu, savaitėmis laukti statybininkų ar net keletą metų kęsti niekaip nesibaigiantį namo atnaujinimą. Tada ir pradeda sklisti viešos istorijos apie tai, koks blogis yra renovacija, kaip ji neduoda jokios naudos ir kaip ji skirta tik „išsiurbti“ iš mūsų visų sunkiai uždirbtus pinigus.

Kai kurie gyventojai sako, kad sumažinti šilumos vartojimą galima vien tik renovavus šilumos punkto įrenginius ar šiek tiek rekonstravus šilumos tiekimo sistemą. Tačiau fizikos dėsniai sako, kad šilumos sunaudojimas priklauso nuo temperatūrų skirtumo tarp pastato vidaus ir išorės bei nuo pastato atitvarų šiluminių savybių. Rekonstruodami pastato šildymo sistemą, galime išspręsti šilumos balansą, kad vieni aukštai nebūtų perkaitinami, o kiti nešaltų, bet ne pastato šilumos nuostolius, kurie priklauso tik nuo jo šiluminių savybių.

Be to, vien tik rekonstravus šildymo sistemą, galima sutaupyti iki 15 proc. šilumos. O atlikus visą kompleksinę namo renovaciją, galima sutaupyti 50 ir daugiau procentų. Ir dar: pagal dabar galiojančią būsto atnaujinimo (modernizavimo) programą daugiabučio namo skaičiuojamąsias šiluminės energijos sąnaudas, palyginti su ligtolinėmis energijos sąnaudomis, sumažinus ne mažiau kaip 20 proc., kompensuojama 15 proc. rangos darbų kainos. Pagal naujausius teisės aktus iš viso kompensuojama 40 proc. rangos darbų kainos, jei šiluminės energijos sąnaudos sumažinamos ne mažiau kaip 40 procentų.

Kokybiški langai – vienas iš renovacijos sėkmės faktorių

Statybos techniniuose reglamentuose ir kituose normatyviniuose dokumentuose nustatyta, kad renovuojami pastatai turi pasiekti ne žemesnę kaip „C“ energijos suvartojimo klasę. Dažnai didesnioji dalis langų renovuojamuose pastatuose jau būna pakeisti naujais plastikiniais. Kadangi visi jie būna keisti skirtingu metu, skirtingų savininkų, naudojant skirtingas medžiagas, skirtingas profilių sistemas (trijų, penkių, šešių kamerų), skirtingus stiklo paketus (su energiją taupančiais stiklais arba paprastais, su argono dujomis arba be jų), faktiškai neįmanoma apskaičiuoti, kokį bendrą energijos taupymo efektą jie suteikia.

Vykdant pastato renovavimo darbus ir norint pasiekti iškeltus tikslus („C“ klasę), būtina visus langus pakeisti naujais pagal projekto reikalavimus. Tik tuomet galima pasiekti norimą energijos taupymo efektą, nelaidumą vandeniui ir t. t.

Tačiau praktikoje pasitaiko, kad kartais dalis senų langų yra paliekama. Be abejo, dažniausiai net nėra žinomos jų charakteristikos. Tuomet iškyla problema, kaip nustatyti pastato energetinę klasę po renovacijos. Ir jei to neįmanoma nustatyti, kyla pavojus negauti finansavimo projektui.

Taip pat pasitaiko ir situacijų, kai langų bei kitų gaminių pirkimu rūpinasi bendrijų pirmininkai, dažnai neturintys tam reikalingų žinių. Statybos produktai pasirenkami tik pagal mažiausią kainą, ignoruojant kitus kriterijus – pagal įstatymą reikalaujamą „CE“ ženklinimą, garantinius penkerių metų įsipareigojimus ir kt.

Renovuojant senus pastatus, kaip ir statant naujus, visada reikia daryti teisingus sprendimus. Netaupyti pinigų kertinėms pastato konstrukcijoms.

UAB Projektų rengimo centro direktoriaus pavaduotojo Tomo Jatuliokomentaras

Renovacija, be abejonės, yra visomis prasmėmis naudingas dalykas. Atnaujinami pastatai, taupoma šiluma, pailginamas pastatų gyvenimo ciklas. Tačiau, vertindami dabar iškilusias renovacijos finansavimo problemas ir perspektyvas, kol kas pasidžiaugti nelabai turime kuo. Senieji projektai greičiausiai bus užbaigti tvarkingai, tačiau naujiems projektams finansavimo, mūsų žiniomis, kol kas nėra. O nesant finansavimo, įmonės negali planuotis darbų, organizuoti procesų, statybininkai negali išlaikyti žmonių – faktiškai visi procesai nutrūksta.

Įsivaizduokime, kad finansavimas atsiras šių metų rudenį. Tai reikštų, kad aktyvioji projektų vykdymo fazė – statybos darbai – galėtų prasidėti greičiausiai tik 2018 metais. Labai tikimės, kad finansavimas atsiras anksčiau nei rudenį, nes, mūsų žiniomis, statybos darbų kainos yra nukritusios apie 20–30 proc., tad išties už skirtą finansavimą galima būtų padaryti daugiau darbų.

Nors dabartinė situacija neapibrėžta, tikimės, kad pinigų atsiras. Nes tai reikšminga ne vien renovuojamo namo gyventojams. Juk visi žinome, kad vienas milijonas, investuojamas statybose, sukuria apie 17 darbo vietų. Mūsų nuomone, būtų geriausia, jei viskas būtų planuojama pamečiui. Tokiu atveju ir projektuotojai, ir rangovai galėtų planuotis darbus, priimti žmones ir t. t.

Kažin, ar geriausias sprendimas leisti rangovams patiems užsisakyti ir projektavimo darbus. Kažin, ar tai neturėtų būti atskirta. Nes kai rangovas samdosi ir projektuotoją, jis iš projektuotojo reikalauja, kad būtų suprojektuota tai, kas atitinka reikalavimus, bet panaudojant pigiausias ir nebūtinai kokybiškas medžiagas. Be to, tuomet pats rangovas vykdo ir projekto vykdymo priežiūrą. Taip neturėtų būti.

 

Geriausia medžiaga turi kelias funkcijas 

Dr. Andrius BuskaROCKWOOL techninis vadovas

Renovuojant pastatus nuolat susiduriama su įvairiomis problemomis. Viena jų – labai dažnai pamirštamas kompleksiškumas ir tai, kad nuo jo priklauso atliekamos renovacijos tempas bei rezultato kokybė. 

Kita gana dažna problema ta, kad projektų ar rangos darbų konkursai remiasi vieninteliu kriterijumi – mažiausios kainos pasirinkimu. Bandant bet kokia kaina sutaupyti, dažniausiai nukenčia arba darbų kokybė, arba medžiagų pasirinkimas, nuo kurio priklauso teigiamas rezultatas: ilgalaikiškumas, eksploatacijos efektyvumas ir t. t. Parinkus pigiausias medžiagas, neretai bėgant laikui ima ryškėti renovacijos problemos. Kita vertus, net ir panaudoję kuo geriausią produktą, bet neteisingai ar netinkamai jį sumontavę, neturėsime tokio efekto, koks turėtų būti.

Pavyzdžiui, nors šiltinimo medžiagos tiesiogiai nematomos, jas tinkamai pasirinkti yra ypač svarbu, atsižvelgiant ne vien į tai, kad jos sulaikytų šilumą, bet kad dar ir būtų ilgalaikės (gali būti eksploatuojamos ilgus metus, ar reikia tolesnių papildomų eksploatacinių išlaidų palaikyti jų priežiūrai), be to, nereikia pamiršti ir saugos aspektų, ypač gaisro atveju. Šioji savybė ypač aktuali pastatuose, kur būna daug žmonių (daugiabučiai namai, ugdymo ar sveikatos įstaigos ir pan.).

Labai dažnai kai kurie gamintojai tik deklaratyviai užrašo tam tikras medžiagų savybes (pavyzdžiui, kad tenkina A energinę klasę), kas iš esmės nieko konkretaus nenusako, nes nustatoma tik pastato atitinkama energinio naudingumo klasė, kai atliekamas kompleksinis viso pastato vertinimas. Visuomet rekomenduojama rinktis medžiagas, kurios gali užtikrinti ne tik vieną konkrečią funkciją (pavyzdžiui, šilumos izoliaciją), bet kartu turi ir akustinių bei priešgaisrinių savybių. Kuo daugiau medžiaga turi skirtingų parametrų, tuo ji efektyvesnė ekonominiu ir ilgalaikiškumo požiūriu. Pavyzdžiui, ROCKWOOL Lietuvoje netrukus pasiūlys kelis naujus gaminius lauko sienoms šiltinti su geresniais šiluminiais rodikliais.