Apie parkų formavimo principus


 

Tačiau parko formavimo ir tvarkymo principai gerokai skiriasi nuo miško formavimo ir tvarkymo principų. Paprastame miške nereikia įdėti tiek jėgų ir kūrybos kaip normaliame miesto parke. Parkų teritorijos turi būti tvarkomos kruopščiau, intensyviau.

Daug parkų įrengimo dalykų priklauso nuo paties miškotvarkos projekto. Bet kuriam parkui įrengti pirmiausia reikalingas miškotvarkos projektas. Pagal jį turi būti organizuojama miškų ūkio ir parko veikla ir atliekami visi įrengimo, atkūrimo, naudojimo ir tvarkymo darbai. Ir, tik turint parengtą projektą, galima imtis tolesnių darbų.

Miškotvarkos projektus rengia kraštovaizdžio architektai. Jie ir numato, kokių rūšių medžiai ar kiti želdiniai turėtų būti įrengiamame parke, kaip turėtų būti suformuotas reljefas, kokie turėtų būti vykdomi kirtimai ar kiti tvarkymo darbai ir pan.

Miestuose atskirieji rekreacinės paskirties želdynai (parkai, miesto ir miestelio sodai, skverai) privalomi ir jų plotas normuojamas pagal Aplinkos ministerijos nustatytas normas, nustatant bendrą rekreacinės paskirties želdynų plotą, tenkantį vienam miesto gyventojui. Rekreacinių želdynų norma vienam gyventojui priklauso nuo miesto dydžio ir gyventojų skaičiaus.

Viešosios įstaigos „Vilniaus miesto parkai“ direktorius Laisvūnas Budėnas pasakoja, kad, atkuriant ar tvarkant senus, istoriškai susiformavusius parkus, juose dažniausiai atsodinami „vietinių“, parke jau augančių rūšių medžiai. Pavyzdžiui, Vilniaus Vingio parkas yra natūralus pušynas. Todėl ir stengiamasi jame atsodinti pušis. Jei šis parkas nebūtų tvarkomas kaip pušynas, tai po kažkiek metų jis galėtų tapti lapuotynu, nes pušys, sulaukusios tam tikro amžiaus, džiūsta, išvirsta, pūva ir t. t. Todėl nuolatos reikia stengtis dalį jų atsodinti.

Na, o įrengiant naujus parkus, pasak L. Budėno, projektuose jau dažnai būna numatomos ir įvairesnės rūšys, dažnai introdukuotos. Pavyzdžiui, naujai įrengtame Vilniaus Ozo parke sodinami ir klevai, liepos, ąžuolai bei kiti medžiai. Tarkime, klevai sodinami ne tie, kurie auga miške, bet kitų rūšių, formų ir t. t.

Medžių rūšių parinkimas priklauso nuo parkų projektuotojų – kraštovaizdžio architektų – sumanymo. Parkus jie kuria panašiai kaip meno kūrinius. Formuojant stambias erdves, naudojami dideli medžiai, tokie kaip paprastieji ir sidabriniai klevai, mažalapės ir didžialapės liepos, paprastieji uosiai ir kt. Mažoms erdvėms formuoti naudojamos medžių grupės, pavieniai nedideli medžiai – paprastoji kriaušė, puošnusis gluosnis, trakinis ar totorinis klevas.

Įrengiant naują parką, be abejonės pradedama nuo jo reljefo suformavimo. Formuojant reljefą, turi būti atsižvelgiama į bendrą kraštovaizdžio pobūdį ir natūralias reljefo formas, numatomi vandens telkiniai, statiniai, mažosios architektūros objektai, keliai ir takeliai, taip pat želdiniai. Kitas etapas – medžių ir kitos augalijos rūšių parinkimas. Parenkant medžius bei kitus augalus, turi būti įvertinamas jų tinkamumas klimato sąlygoms. Galima prisodinti, kad ir gražiausių egzotinių medžių, bet kas iš to, jei pirmam šaltukui paspaudus, jie nušals.

Taigi, Lietuvoje naujai kuriamuose parkuose dėl to dažniausiai ir sodinami medžiai bei kiti želdynai, galintys atlaikyti nepalankias Lietuvos klimato sąlygas. Sodinant medžių ir kitų želdynų sodmenys turi būti sveiki, be žaizdų, fizinių pažeidimų, kenkėjų ir grybinių ligų pakenkimų, be puvinio. Antžeminė sodmenų dalis ir šaknys turi būti fiziškai nesužalotos ir nepažeistos šalčio ar šalnų, nenuvytusios.

Medžių ir krūmų sodinukai pradedami formuoti jau medelynuose. Suformuojamos lajos, krūmams suteikiama taisyklinga, graži forma. Pasodintiems medžiams ar krūmams paaugus, juos būtina genėti. Kiekvienos rūšies medžiai ir krūmai genimi skirtingai. Genint pašalinamos sausos, ligotos šakos, pakeliamos lajos, dažnai lajoms suteikiama taisyklinga geometrinė forma. Kartais genėti tenka tam, kad būtų pažemintos medžių viršūnės ir netrukdytų elektros laidams, ryšių oro linijoms ir t. t.

Genint krūmus, suformuojami gražių formų, stiprūs ir gyvybingi augalai, jie gausiau žydės. Be to, svarbu iškirpti ligotas, jau pradėjusias džiūti šakeles – tuomet augalas nepraras energijos, reikalingos naujiems, sveikiems ūgliams išauginti, ir netaps ligų židiniu.

Norint suformuoti gražią krūmo formą, pirmiausia reikia išgenėti sutankėjusias, susikryžiavusias ar netinkama kryptimi augančias šakas. Taip visos šakos tolygiai gaus šviesos ir drėgmės, augalas gausiau žydės, o nauji ūgliai bus tvirti ir sveiki.

Parkų miškotvarkos projektuose numatomi ir kirtimai. Jie dažniausiai vykdomi „suaugusiuose“, ypač miško tipo parkuose. Kirtimų metu dažniausiai šalinami pavojingai pasvirę, išpuvę medžiai. Miško ugdymo kirtimai atliekami nebrandžiuose medynuose jų našumui bei stabilumui didinti ir biologinei įvairovei išsaugoti. Šiais miško kirtimais reguliuojamas medynų tankumas ir rūšinė sudėtis. Sanitariniai miško kirtimai atliekami miško sveikatingumui palaikyti ir gerinti.

Taip pat gali būti atliekami miško kirtimai kraštovaizdžiui formuoti, biotechninėms priemonėms vykdyti, priešgaisrinėms juostoms įrengti, technologinių įrenginių vietoms paruošti ir kitais miško ūkio tikslais.

Parkuose blogos sanitarinės būklės, sudarkyti stichinių arba biotinių veiksnių medynai kertami neplynais arba plynais sanitariniais kirtimais. Gamtinę brandą pasiekę medynai gali būti kertami pagrindiniais neplynais kirtimais. Parkų miškuose leidžiami visų rūšių ugdymo, sanitariniai ir kraštovaizdžio formavimo kirtimai. Kertama ne poilsiavimo sezono metu, tačiau daroma išimtis stichinių arba biotinių veiksnių sudarkytiems medynams.


Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.

NAUJAUSIAS NUMERIS

SKAITOMIAUSIA

Savaitės Mėnesio Pusmečio Metų

Paskutinės naujienos

SKAITOMIAUSIA

Savaitės Mėnesio Pusmečio Metų