Ar Dievas vis dar slypi detalėje?

2017 m. lapkričio 28 d.

Irena Dirgėlienė

Garsus vokiečių architektas Ludwigas Miesas van der Rohe yra pasakęs, kad Dievas slypi detalėje. Ar šis posakis architektams vis dar aktualus? Ar minimalistinė precizija išliko ir šiandienos architektūros sprendimuose? Į šiuos ir kitus žurnalo „Structum“ skaitytojų klausimus atsako architektas dr. Tomas Grunskis.

Detalės šiuolaikinėje architektūroje nebesureikšminamos

Kalbant apie minimalistinę preciziją architektūros sprendimų detalėse, galima paliesti keletą skirtingų aspektų. Viena vertus, detalė yra ir visada buvo svarbi architektūrinės kūrybos dalis, kita vertus – anksčiau traktuota kaip žanras šiuolaikinėje architektūroje ji beveik išnyko. Peržvelgę architektūros istoriją, galime pamatyti, kad detalėms anksčiau buvo skiriama kur kas daugiau dėmesio. Dažniausiai dėl to, kad jos būdavo unikalios, architektai jautė pareigą jas sukurti, tačiau XX a. pradžioje, įsigalėjus modernistinėms idėjoms ir industrinei gamybai, palaipsniui šis procesas tapo vis sudėtingesnis. „Architektai modernistai iš pradžių detalėms skyrė nemažai dėmesio. Pavyzdžiui, vienas iš modernizmo pradininkų – L. Miesas van der Rohe – yra pasakęs, kad Dievas slypi detalėje. Didelius, pavyzdžiui, visuomeninius, pastatus šis architektas kurdavo iki paskutinės detalės, nors ji būdavo ir minimalistinė. Dabar detalės nebesureikšminamos, galima teigti, kad atėjo modernistinės architektūros detalės epilogas, kuriam įtaką padarė unifikavimas ir industrinė gamyba. Mūsų dienomis pastangų išspręsti pastatą iki unikalios detalės praktiškai nebereikia, nes ji labiau laikoma technologine, o ne meninės kūrybos problema“, – sako dr. T. Grunskis.

Carlo Scarpa yra vienas įdomesnių XX a. architektų modernistų, turėjusių talentą sukurti ir išspręsti detales. Meilė architektūrinei kūrybai ir detalei matoma jo darbuose. Dažniausiai šis architektas jautė pareigą detalių sprendiniams, nes dažnai modernistinę architektūrą jam tekdavo kurti istorinių pastatų kontekste arba juose. „Neretai detalizavimas yra apspręstas bendresnių sąlygų, o mūsų dienomis pastangos kurti autorines architektūros detales neatrodo tikslingos. Kokie argumentai ir motyvai? Kodėl detalių sprendžiama labai nedaug? Detalė nebėra laikoma meninės architektūros kūrybos objektu, tai nebefinansuojama arba menkai finansuojama veikla. Retais atvejais architektas išsikelia kūrybinę ambiciją spręsti autorinės durų rankenos problemą, nes durų rankenų pasiūla šiandien yra milžiniška, todėl išsirinkti priimtiniausią variantą yra gana paprasta. Užsakyti ir kurti unikalų daiktą ar objektą nebeapsimoka, nes tai brangu ir užtrunka labai ilgai, be to, būtina atsižvelgti į gaminio specifiką ir technologijas, o ir galinčiųjų kokybiškai pagaminti tokį gaminį šiandien yra labai mažai. Taigi, esant didžiuliam pasirinkimo spektrui, architektūrinė ir dizaino kūryba lieka antrame plane. Pavyzdžiui, sugalvoti ir sukurti unikalią kėdę ir ją pagaminti yra labai sudėtinga ir įdomi architektūrinė dizaino problema, tačiau už tokį unikalų baldą šiandien niekas nebenori mokėti. Architekto ambicijos, gerąja šio žodžio prasme, kurti kažką unikalaus ir išskirtinio šiais laikais tiesiog nebeatsiperka“, – atskleidžia savo mintis dr. T. Grunskis.

Architektai dažnai renkasi paprastesnį kelią

Kalbant apie minimalistinę preciziją, architektūroje svarbios ne tik detalės, dažnai tai technologijos, slypinčios už detalių. Jų nėra daug ir jos neretai yra labai sudėtingos. Kai kurie architektai, telkiantys dėmesį į mažesnio mastelio konceptualizuotus objektus, laiko savo pareiga spręsti tokias technologines detales, tačiau tai nėra vien jungtukas ar durų rankena – dažnai tai labai specifiškos paskirties ir technologinių savybių objektas, pavyzdžiui, siena ar kažkoks kitas elementas, turintis interaktyvumo technologijų viduje. Iš tokio elemento dažniausiai sukuriama kažkokia ypatinga erdvė.

„Minimalistinė precizija gali reikšti, kad paviršius ar objektas turi daug technologijų, kurių išorėje nesimato, todėl unikalūs sprendimai yra ypač svarbūs vartotojui. Pavyzdžiui, matydami paprastą sieną, suvokiame, kad tai yra tik siena, tačiau technologija ją padaro kažkuo unikaliu. Dalis šiuolaikinio dizaino juda tokia kryptimi: technologija nėra matoma, ji lyg ir kažkur yra, tačiau forma jos neeksponuoja. Paviršius tokiu atveju įgauna ypatingą turinį, gali sąveikauti su vartotoju ir galbūt prisitaikyti prie jo. Labai dažnai net ir mūsų dienomis tokios architektūros detalės būna eksperimentinės ir unikalios, nes tai neretai yra susieta su architektūros sprendimų galimybe realizuoti ir kaina“, – pasakoja dr. T. Grunskis.

Pasak pašnekovo, besidominčių precizija architektų mūsų laikais lieka vis mažiau. Tai reiškia, kad dauguma jų renkasi paprastesnį kelią, atsižvelgdami į tai, kad techninių sprendinių pasiūla yra milžiniška, juos reglamentuoja daug taisyklių ir reikalavimų, todėl dažnai atrodo, kad neverta kurti kažko ypatingo ar specifinio. „Turiu pripažinti, kad aš suvokiu šito darbo prasmę ir reikalingumą, tačiau esu praktikas ir realistas, tad suprantu jo socioekonominius bei sociokultūrinius aspektus. Kurti niekam nereikalingų daiktų vien savo malonumui mes nebeturime laiko“, – sako dr. T. Grunskis.

Precizija statyboje sunkiai suvaldoma

Anot dr. T. Grunskio, svarbu, kad profesionalus architektas galėtų sukurti net ir kažką nedidelio, bet ypatingo kultūrinio turinio prasme, nes pernelyg didelė pastangų raiška išorėje dažniausiai erzina. „Turėdami puikų daiktą mes tiesiog džiaugiamės, kad jis gerai veikia, kad nekliūva ir panašiai. Jei jame, be viso to, dar yra kultūros prasmių ar kodų – tada daiktas tobulas. Man atrodo, kad panašiai yra ir su architektūra. Dažnu atveju, kai architektas siūlo ypatingą architektūrinę detalę, tai yra priimama kaip jo kaprizas, o ne kaip pridėtinė kūrinio vertė. Statybose sąlygas dažniausiai diktuoja rangovas, o ne architektas, kuris, suprasdamas detalės kultūrinę vertę, neturi pajėgų ar argumentų ją apginti. Tik vienas kitas užsakovas supranta šią vertę. Precizija statyboje yra sunkiai suvaldoma, tai priklauso nuo statybos kultūros. Vienu metu Lietuvoje ši kultūra buvo stipriai pakilusi, tačiau šiuo metu yra gerokai suprastėjusi. Tokį pablogėjimą lemia socialiniai ir ekonominiai dėsniai, darantys įtaką architektūrai“, – sako pašnekovas.

Dr. T. Grunskis pasakoja, kad jis visada stengiasi skirti dėmesio detalei ir precizijai, tačiau pasiekti gerų rezultatų labai sudėtinga. „Detalių kūrimas atima labai daug laiko. Nors jismenkai vertinamas, iš tikrųjų yra brangiausias išteklius, todėl kartais pagalvoji, kad manogyvenimo savaitgalis nėra vertas tos menkos detalės, kurios galų gale reikia tik man pačiam. Yra du keisti poliai: buitiškas ir idealusis. Dažnai tenka rinktis racionalią pusiausvyrą tarp šių polių. Turiu pripažinti, kad šiomis dienomis skiriu kur kas mažiau dėmesio detalei, nei norėčiau, nors anksčiau buvo pastatų, kuriuose apspręsdavau visas detales iki smulkmenų“, – sako architektas.

Padaryti precizišką detalę – iššūkis

Pasak jo, sukurti gerą, precizišką detalę net savo namuose yra iššūkis. Esą jis su tokiu iššūkiu gali susidoroti, tačiau artimiesiems tai padaryti sunku.

„Neseniai išgirdau sąvoką – kruopštūs architektai. Manau, kad tai retas dalykas. Tai profesionalai, gebantys susitelkti į nedideles užduotis, išspręsti jas tobulai, tuo pat metu matydami kūrinio visumą. Mūsų profesijos problema ir yra ta, kad architektai turi gebėti judėti mintyse nuo mažo iki didelio mastelio, paprasčiau kalbant, nuo interjero kėdės iki generalinio plano, nes jiems dažnai tenka atsakyti už galutinį kūrinio rezultatą, net jei architektas ir ne visada turi galios stipriau paveikti jo atsiradimo procesą“, – sako dr. T. Grunskis.

Pašnekovas, kalbėdamas apie minimalistinę preciziją architektūros detalėje, išskiria dvi kryptis: viena – detalės yra tai, ko mes netenkame architektūros lauke, kita – tendencija gyva labai retais atvejais, tačiau ji netenka prasmės, nes keičiasi reikalavimai ir kūrybos greitis didėja.

/img/banners/Artwork Milena_Structum_340x600px.gif
Būk pirmas!