Ar mums reikia oro kondicionieriaus?

2019 m. liepos 9 d.

Ar amerikiečiams reikia oro kondicionieriaus? – karščiams tebealinant Ameriką, vakar klausė įžymi „Washingtonpost“ korespondentė Penelopė Gryn (Penelope Green).  Šiuolaikinė mada gimė prieš 116 metų, 11 mėnesių, dvi savaites ir dvi dienas, spausdinimo gamykloje, Brukline, kai jaunesnysis inžinierius Willis Carrier sukūrė konstrukciją, kuri vėsino orą virš vandens pripildytų vamzdžių.

Po kelių dešimtmečių visos pramonės šakos įvairiose geografijos zonose negalėjo įsivaizduoti darbo be šios ūžiančios technologijos. Beje be aušinimo mūsų dienų nebūtų išvydęs kompiuteris, televizorius ir kitos technologijos.

Beveik 90 proc. Amerikiečių namų ūkių dabar turi tam tikrą oro kondicionavimo formą, daugiau nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, išskyrus Japoniją. Nors tai pasikeis, kai visuotinis atšilimas pakeis vidutinio klimato zonas, o karštose zonose gyvenančių žmonių perkamoji galia išaugs. Perkaitusioje Europoje situacija atsilieka, bet neženkliai.

Oro kondicionavimas tampa vis labiau pageidautinas, trumpuoju laikotarpiu sprendžiant problemą, kurią jis ir padėjo sukurti. Tai dar vienas paradoksas. Juk inžinieriai ir architektai siekia kuo efektyvesnių sprendimų, ypač kai norima atitikti tokių miestų poreikius, kaip Niujorkas, Londonas, Varšuva, Berlynas, Vilnius, Ryga…

JAV galioja įstatymas, kad didesniuose nei 7 620 kvadratinių metrų (25 000 kvadratinių pėdų) statiniuose privalo būti įrengta rekuperacinė sistema. Lietuvoje tokia sistema privaloma tik aukšto energinio efektyvumo statiniuose.

Kur šaltis laikomas prabanga

Pastarosios savaitės karščio bangos metu policijos pareigūnai Paryžiuje naudojo ašarines dujas prieš klimato kaitos protestuotojus. Penelopė G. tuomet buvo Prancūzijos Šiaurės rytų regione. Kaip pati sako, iš tos kelionės prisimena striukę, ilgas kelnes, šiltus batus ir nieko kas primintų šiltėjantį klimatą.

 „Nature.com“ paskelbtame tyrime nurodoma, kaip pastatų temperatūros, pritaikytos 1960-ųjų eros vyrų patogumui, neatsižvelgiant į moterų šiluminį komfortą.

Pastatų temperatūrą kontroliuoja pastatų valdytojai pagal pramonės standartus, kuriais siekiama užtikrinti 80 proc. pastato keleivių šiluminį komfortą, o tai reiškia, kad 20 proc. žmonių patalpose visada jausis nepatogiai, o kartais net apgailėtinai. Šiuos standartus reguliariai atnaujina Amerikos šildymo, šaldymo ir oro kondicionavimo inžinierių draugija. Pagal juos šiuo metu pastato temperatūra turi svyruoti nuo 20 iki 24 laipsnių pagal Celsijų ir yra nustatoma pagal labai sudėtingą skaičiavimą.

Eksperimentas virtęs darbo principu

2015 metais Kieran Timberlako architektūros įmonė, turinti daugiau nei 100 darbuotojų Filadelfijoje, bandė dirbti be oro kondicionavimo. Tuo metu įmonė dirbo su buvusios butelių išpilstymo gamyklos rekonstrukcijos projektu – atnaujino betoninį ir plieninį sandėlį, pastatytą 1945 m. Į pastatą integruota tiek pasyvios, tiek aktyvios vėdinimo sistemos  (mechaninė ir natūrali ventiliacija). Plokštės buvo izoliuotos, integruoti sausintuvai. Tačiau projekto vystymo metu buvo kliaujamasi tik natūraliu vėdinimu. Praėjus vos kelioms dienos nuo eksperimento pradžios, įėjus į patalpas užliedavo karščio ir drėgmės banga. Darbuotojų atsiliepimai apie komfortą tokioje patalpoje buvo užfiksuoti anoniminėse ir reguliariai atliekamose apklausose.

Dėl atsisakyto kondicionieriaus, darbuotojai galėjo į darbą ateiti gerokai anksčiau, o priešpiet ir popietę, kada saulė pasiekdavo piką, išeiti pietų pertraukos ar pasivaikščioti gamtoje. Darbo drabužių etiketas – taip pat buvo laisvas. Klientai ir Valstybės departamento pareigūnai prieš vizitus būdavo perspėjami dėl eksperimento. Vėliau šis eksperimentas aprašytas P.G. Wodehouse romane „Diplomatai trumpomis kelnėmis“.

Šis eksperimentas buvo aprašytas net keliuose architektūriniuose žurnaluose, nes jo rezultatai įrodė, kad kondicionavimo sistemos perkrova nėra visiškai efektyvi. Efektyviausias – mišrusis rėžimas. Perėjimas prie mišraus režimo sumažina pastato energijos apkrovą 1 arba 2 procentais kasdien, per visą pastato eksploatacijos laikotarpį susidaro ženklus skaičius.

Įmonės vadovas P. Batesas teigė, kad viena iš priežasčių, dėl kurių natūralus aušinimas nebuvo visiškai sėkmingas, buvo tai, kad naktinė oro temperatūra vasaros mėnesiais nenukrisdavo pakankamai žemai, kad statinys galėtų natūraliai atvėsti. Pasyvaus namo sistemos veikia labai gerai, kai klimato sąlygomis vyksta dideli temperatūros svyravimai, pavyzdžiui, dykumoje.

Paruošta pagal The New York Times ir „Washingtonpost“ informaciją. Tchol.org vizualizacija

https://structum.lt/wp-content/uploads/2019/06/silver-sky-baneris.gif

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!