Apleistų bažnytinių pastatų prikėlimaS

naujam gyvenimui. Ar tai reikia daryti

ir kaip pasiekti, kad tai būtų ir naudinga,

ir ne pernelyg brangu?

Audrius Globys. Norint prikelti naujam gyvenimui bažnytinius pastatus, ypač pačias bažnyčias, vienuolynus, manau, „konversija“ nėra tinkamas terminas šiam procesui apibūdinti. Kaip žinome, tarybiniu laikotarpiu Lietuvoje buvo nusavintas praktiškai visas Bažnyčios bendruomenių turtas ir būtent tarybinė valdžia aktyviai užsiėmė bažnyčių, vienuolynų „konversija“ į kitą, kaip tuo metu jiems atrodė, visuomenei naudingesnę paskirtį: mokyklas, kalėjimus, sandėlius, įvairių tarnybų darbo vietas, muziejus ir pan. Darė viską, kad tik nebebūtų šis turtas naudojamas pagal tiesioginę jo paskirtį.

Netolima istorija rodo, kad ši „konversija“ buvo to laiko ideologijos poreikių tenkinimo būdas, beje, vertinant iš istorinės perspektyvos, gana trumpas ir netvarus, bet turėjęs ilgalaikių tragiškų padarinių. Mes, deja, šiuo metu vėl susiduriame su naujomis ideologijomis, kaip, pavyzdžiui, plačiai besiskverbiančia vartojimo kultūra, kas, mano manymu, taip pat nebus tvaru ir jau šiuo metu galime matyti to tragiškas pasekmes. Todėl nemanau, kad būtų išmintinga sekti sovietų pavyzdžiu, atliekant bažnytinių pastatų, ypač pačių bažnyčių, vienuolynų, konversijas, pritaikant jas trumpalaikiams vartotojiškiems visuomenės poreikiams tenkinti.

Manau, kad Bažnyčios turtas, bent jau didžioji jo dalis, turi būti vėl naudojama pagal pirminę jo paskirtį – vykdyti Bažnyčios misiją visuomenėje. Panašu, kad Katalikų bažnyčia Lietuvoje pagal savo galimybes gana sėkmingai tai ir daro. Kaip puikius to pavyzdžius galima būtų paminėti Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią ir vienuolyno ansamblį Vilniaus senamiestyje, Išganytojo bažnyčią ir Šv. Jono vienuolyno kompleksą Antakalnyje (Vilnius), Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolyną ir Hospisą Rasų gatvėje, Vilniuje, Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią su pranciškonų vienuolyno kompleksu Kauno senamiestyje, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elzbietą (Pažaislio) bažnyčią su Pažaislio vienuolyno kompleksu Kaune ir daug kitų garsių bažnytinių objektų visoje Lietuvoje. Trumpai tariant, apleistų bažnytinių pastatų prikėlimas naujam gyvenimui visą nepriklausomybės laikotarpį vyksta nepertraukiamai ir gana intensyviai.

Natūralu, kad Bažnyčia nėra pajėgi vienu metu atkurti visą turtą, kuris buvo jai sugrąžintas, deja, ne tokios pat būklės, kokios buvo nusavintas ir sovietų „konversijos“ stipriai nugyventas. Šiam turtui atstatyti reikalingos didelės žmogiškos, laiko ir finansinės sąnaudos. Taip pat svarbu įvertinti, kad didžioji dalis Bažnyčios nusavintos žemės nebuvo jai grąžinta nei natūra, nei už ją sumokėta kompensacija ir neretai valstybės panaudota vykdant restituciją piliečiams. Kaip žinome, žemė, ypač sklypai gerose miestų vietose, turi didelę vertę rinkoje. Anksčiau buvo įprasta, kad žmonės aukotų žemės sklypus Bažnyčiai, kad ji turėtų pajamų vykdyti savo veiklą. Parapijos, bendruomenės iš naudojamos žemės arba iš tos žemės nuomos išlaikydavo pastatus, darbuotojus ir dengdavo kitas išlaidas. Šiandien Bažnyčia tos galimybės nebeturi ir, norėdama funkcionuoti, yra priversta dalį jai grąžintų pastatų nuomoti ar naudoti komercinei paskirčiai, kad gautų pajamų savo misijai visuomenėje įgyvendinti. Manau, objektyviai vertinant visas sąlygas, Bažnyčiai nėra paprasta atstatyti po sovietų „konversijos“ valstybės grąžintus nugyventus pastatus ir pritaikyti juos naujam gyvenimui.

O gal verta vis dėlto bent dalį pastatų

pritaikyti visuomeninei paskirčiai –

įrengti muziejus, koncertų sales?

Audrius Globys. Man asmeniškai imponuoja popiežiaus Pranciškaus išsakyta mintis, vertinant šio laiko procesus visuomenėje. Jis sako, kad šiuolaikinė Bažnyčia turėtų tapti dvasiškai sužeistų žmonių „karo lauko ligonine“. Manau, būtent šiai Bažnyčios vizijai įgyvendinti ir būtų prasminga kurti šiuolaikišką ir tinkamą infrastruktūrą, atstatant dar nenaudojamas bažnyčias ir vienuolynus.

Verslo terminais kalbant, tam matau didelę besiformuojančią paklausą, į kurią būtina kūrybiškai atsiliepti. Pavyzdžiui, Vilnius, kuriame yra vis labiau viso pasaulio katalikų bažnyčiose plintančio Dievo gailestingumo kulto ištakų, turi visas prielaidas sukurti, popiežiaus Pranciškaus terminais kalbant, pasaulinio lygio „karo lauko kliniką“ arba, verslo terminais kalbant, „dvasinį Silicio slėnį“. Manau, tai yra didelė galimybė ir galbūt net misija Lietuvai. Ją būtų išmintinga priimti ir bendromis pastangomis įgyvendinti. Kaip rodo dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istorija, tokiems projektams reikalingas finansavimas anksčiau ar vėliau tikrai atsiranda, o atliktos investicijos tveria ne vieną šimtą metų ir visuomenei atsiperka su kaupu.

O kiek užtrunka ir kainuoja senų,

tačiau istoriškai vertingų bažnyčių

restauravimas?

Audrius Globys. Dažniausiai tai nėra vien restauravimas, bet ir rekonstrukcija – sovietų konversijos sunaikinto nekilnojamojo turto atstatymas. Tokių nekilnojamojo turto objektų investicijų ir laiko sąnaudos priklauso nuo jų dydžio, esamos būklės ir pritaikymo tikslų. Jau prieš pradedant projektavimo darbus, dažniausiai būtina atlikti fotogrametrinius matavimus, kad būtų galima turėti rekonstruojamų pastatų planus skaitmeniniu formatu, taip pat reikalinga atlikti daug įvairiausių tyrimų: istorinius, archeologinius, konstruktyvinius, polichrominius ir kt.

_{Turint visą medžiagą, ruošiama objekto pritaikymo koncepcija ir priešprojektiniai pasiūlymai. Patvirtinus koncepciją, ruošiami projektiniai pasiūlymai ir tik po to formuojama užduotis ir pradedamas ruošti techninis projektas. Visas parengiamasis ir projektavimo darbų etapas, atsižvelgiant į objekto dydį ir sudėtingumą, gali užtrukti iki trejų metų. Patys statybos ir rekonstrukcijos darbai, priklausomai nuo objekto sudėtingumo ir finansavimo galimybių, gali vykti iki dešimties metų. Nugyventų, suniokotų istorinių bažnyčios pastatų prikėlimas naujam gyvenimui yra tikrai ilgas procesas, kuriam reikia daug žmogiškų, laiko ir finansinių investicijų.}

Lietuvoje bažnyčios

nėra konversuojamos

MINDAUGAS PAKALNIS, Vilniaus vyriausiasis architektas

Lietuvoje man teko susidurti su kitokia, atvirkštine konversija, t. y. kitos paskirties pastatai tampa bažnyčiomis arba statomos naujos. Europoje viskas kiek kitaip – ten, praėjus pamaldumui, žmonių bažnyčios pavirsdavo kitomis patalpomis. Man yra tekę matyti net ekstremalių pasikeitimų, pavyzdžiui, JAV ar Didžiojoje Britanijoje, kur bažnyčios patalpos gali būti pritaikomos net barui. Pas mus tokie dalykai vyko sovietmečiu, nežinau, ar verta būtų prie to grįžti. Aš manau, kad taip yra dėl to, kad mūsų istorija kitokia. Juk pas mus, kitaip nei Vakarų Europoje, sovietmečiu bažnyčios buvo atiminėjamos prievarta, nacionalizuotos, o šiuo metu mes vykdome restituciją, grąžiname turtą Bažnyčiai. Šiuo metu Bažnyčia dar nepradėjo galvoti, kad turto jai per daug ir kad jį būtų galima pritaikyti kitai paskirčiai. Manau, kad pagrindinė priežastis ši. Tiesa, Vilniuje mes turime porą bažnyčių, kuriose vyksta ne tik pamaldos. Pavyzdžiui, Šv. Kotrynos bažnyčia, kurią Vilniaus savivaldybė atnaujino savo lėšomis. Pagal susitarimą už tai kurį laiką sostinės gyventojai ir svečiai čia gali klausytis įvairių koncertų. Tačiau, pasibaigus susitarimui, bažnyčia grįš kurijai. Mano nuomone, bažnyčias būtų galima išnaudoti nebent kultūrinei funkcijai, tikrai nesinorėtų bažnyčioje matyti klubo. Mes ir taip mažai visuomeninių objektų turime, tad dar ir bažnyčias prarasti man asmeniškai būtų labai gaila.