Architektūra – žmogaus socialinės brandos rezultatas


Žmogui pradėjus dominuoti gamtos elementus, socializacijos procesai subrendo. Pirmykščių bendruomenių gyvenamieji plotai – urvai – buvo palikti tam, kad būtų įmanoma individuliai organizuoti gyvenamąsias erdves. Šiandien įvairios erdvės tapo neatsiejamos nuo žmogaus gyvenimo. Erdvių mums reikia asmeniniams tikslams, darbui, pramogoms. Tai – apsaugos, veiklos ir pramogų epicentrai, kurių simboliniai, kultūriniai bei socialiniai aspektai padėjo formuotis visuomenėms ir tapo istorijos raidos liudytojais.

Holistinė koncepcija

Ankstyvaisiais laikais, skirtingose civilizacijų kultūrose, architektūra buvo išreikšta kaip reakcija į vietos, kurioje ji vystosi, laiką, kultūrą ir fizines aplinkos sąlygas. Anksčiau architektūra prisitaikydavo prie kraštovaizdžio, atsižvelgdama į vietovėje esančias medžiagas, šviesą ir vėją. Tai buvo pagrindiniai statybų kriterijai tiek dideliuose prabangiuose pastatuose, pavyzdžiui, piramidėse, šventyklose ir katedrose, tiek individualiuose namuose. Šie niuansai nurodo, jog visais laikais dialogas tarp architektūros ir aplinkos egzistavo tiek primityviose, tiek įmantriose konstrukcijose.

Šiandien pastebima siekiamybė – architektūros technologiniame procese įgyvendinti strategijas, tinkamai reaguojančias į teritorijos panaudojimą. Tai – būtina sąlyga, užtikrinanti, kad pastatai tikslingai integruosis į aplinką ir sudarys vientisą urbanistinę koncepciją (kitaip tariant, prilygs darnaus vystymosi idėjoms). Pasak autorės Dianos Gabaldonos (angl. Diana Gabaldon) toks architektūros integracijos principas nukreipia politinius veiksmus į tvarumo paradigmą, užtikrinant pusiausvyra tarp ekonominio, socialinio ir aplinkos vientisumo.

Mėgavimasis gamta, kaip patirtimi, ir jos vertinimas sukuria ryšį su architektūra. Tačiau būtina suvokti, kad statybos tikslai bei procesai nėra tokie patys kaip gamtos tikslai bei procesai. Architektūros ir gamtos santykį supratimas remiasi į kraštovaizdžio analizę, peizažo – holistinės koncepcijos – santykių tarp vietų visumos numatymą. Jeigu tikslai ir procesai yra suderinami tikslingai, tuomet statinio intervencija tampa minimali ir mažai pastebima arba bent jau turinti galimybę adaptuotis ir sukurti naują ekosistemą.

Semantinis architektūros procesas

Projektavimo disciplina tiek kūrybiniu, tiek konstruktyviu aspektu remiasi į žmogaus gyvenimo ir visuomenės raidos suvokimą. Todėl architektūrinis požiūris apima kultūros bei geografinės erdvės, kurioje ji vystosi, supratimą. Būtent tai architektūrą išskiria iš kitų menų. Tai – menas, turintis semantinį procesą ir aiškią materialinę ir fizinę „misiją“.

Tampa akivaizdu, kad architektūra yra per visą istoriją besikeičiančios žmogaus minties, pagrįstos įsitikinimais, kultūra, ekonomine galia ir technologijos pažanga, atsakas. Architektūra turi galią tiesiogiai parodyti mūsų socialinę, kultūrinę ir netgi meninę brandą. Tai slypi architektūros įvairiapusiškume. Architektūros kūrinys yra daugialypis, nes tuo pačiu metu atsižvelgiama į objekto naudingumą, socialinį pojūtį, struktūrinę pusiausvyrą, santykį su aplinka, išorinę estetiką, erdvinį išplanavimą, ekonomiką, medžiagiškumą, kūrybiškumą, architekto norus ir kitus konkrečiam objektui aktualius kriterijus.

Tvarumo principai

Architektai ir statybininkai yra atsakingi už natūralios aplinkos pusiausvyrą. Brandi architektūrinė vizija bei projektavimo disciplina turi remtis etika, aplinkos išsaugojimo vertybėmis. Objektas turi būti projektuojamas atsižvelgiant į gamtą, siekiant integracijos ir sinergijos su ja, o ne susipriešinimo ir ėjimo prieš.

Nuolatinis aplinkos ir architektūros dialogas, sukurtas dar prieš šimtus tūkstančių metų, yra ir turi būti nenutrūkstamas procesas, kitu atveju – pastatai taps žmonių interesams ir gamtai besipriešinantys atstovai, ardantys natūralią pusiausvyrą.

Brandžios architektūros tikslas yra prisiimti tvarumo principus, siekiant visiškos harmonijos su aplinka ir įtraukiant sisteminius metodus, susijusius su išteklių valdymu, bendruomenės dalyvavimu ir pritaikymu. Be to, tvari architektūra turi tapti neatsiejama aplinkos dali, todėl, jei norima palaikyti nuolatinį dialogą su aplinka, svarbu liautis įsivaizduoti ją kaip kažką statiško ir nepajudinamo, ir suteikti jai teisę egzistuoti kaip daugiafunkcinei dinaminei erdvei, ieškančiai būtų adaptuotis ir atitikti šiuolaikinės visuomenės kultūrinę bei ekonominę įvairovę.


Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.

NAUJAUSIAS NUMERIS

SKAITOMIAUSIA

Savaitės Mėnesio Pusmečio Metų

Paskutinės naujienos

SKAITOMIAUSIA

Savaitės Mėnesio Pusmečio Metų