Architektūrologas V. Petrulis – apie laikmečių palikimą, „gerą architektūrą“ ir tai, apie ką istorikai kalbės po 100 metų

2019 m. balandžio 8 d.

Admin Structum.

admin@estructum.lt

„50 metų – tiek reikia, kad atsirastų istorinė perspektyva ir galėtumėme pastatus nagrinėti istorišku požiūriu“, – įsitikinęs Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) dėstytojas, architektūrologas Vaidas Petrulis. Su aktyviu Kauno modernizmo stiliaus puoselėtoju pasikalbėjome apie modernizmo architektūrai tenkančius iššūkius, architektūros tyrimų svarbą siekiant suvokti laikmečio gyvenimą, šios profesijos vingrybes ir tai, apie ką kalbės mokslininkai bei istorikai po šimto metų.

– Ar žmogus be architektūrinio išsilavinimo gali atskirti, kuris pastatas yra vertingas iš architektūrinės pusės?, – KTU atstovai paklausė V. Petrulio (nuotr. kairėje, KTU nuotr).

– Galima pasakyti, kad istoriniai stiliai, kaip barokas, gotika, yra lengviau atpažįstami, jie greičiau patraukia dėmesį, tokius pastatus yra įprasta lankyti kaip istorinę ar meninę įdomybę. XX a. architektūroje  buvo nuspręsta atsisakyti puošnumo, dekoravimo, imta žiūrėti į erdvę kaip į tūrių, proporcijų ir santykio žaismą. Grožis čia formuojamas be ornamentikos, tad uždavinys ją suprasti yra sudėtingesnis. Ir aš tikiu, kad nemažai daliai žmonių, žvelgiant į tarpukario modernizmo pastatus gali kilti klausimas – tai kur tas grožis ir kas čia įdomu?

Iš esmės tai nelabai skiriasi nuo dailės. Jei Leonardo da Vinčio kūrinius lengva atpažinti kaip meną, tai stebėdami, pavyzdžiui, Paulio Klė darbus ar Kazimiero Malevičiaus kvadratą daug kas gali paklausti, ar čia tikrai tas menas, kurio atvažiavo pažiūrėti į galeriją.

Lengviau suvokiami pastatai, kurie buvo kurti kaip simboliniai ir architektūriniai orientyrai. Antai tarpukario Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejus su M.K. Čiurlionio galerija, Prisikėlimo bažnyčia, karininkų ramovė, centrinis paštas bei keletas kitų objektų iškilo ne tik kaip funkciją atlikę pastatai, tačiau ir kaip reprezentaciniai, miestą puošiantys paminklai. Šią kokybę jie išlaikė iki mūsų dienų.

Tačiau įspūdį apie miestą susidarome per bendrą aplinką, o ne per vieną ar kitą orientyrą. Gyvenamoji aplinka, mokyklos, ligoninės, kiti visuomeniniai pastatai yra lygiai tokia pat svarbi miesto dvasios dalis kaip ir bažnyčios. Pagal juos mes pajuntame, ar miestas dinamiškas, konservatyvus ar šiuolaikiškas. Deja, bet žmonės šiuos objektus rečiau suvokia kaip vertybę.

– Ar egzistuoja gera ir bloga architektūra?

– Architektūra arba atitinka savo uždavinį, arba ne. Pavyzdžiui, neseniai facebook‘e draugai dalijosi nuotraukomis su specifiniais Rumunijos gyvenamosios architektūros pavyzdžiais. Tai milžiniškos, gausiai dekoruotos pseudo pilys. Žinoma, tai atrodo baisiai ir neatitinka įprastų šiuolaikinės architektūros estetinių lūkesčių. Tačiau tam socialiniam sluoksniui pastatai siunčia aiškią ir suprantamą žinią – visiems aišku, kas čia yra „karalius“, o kas ne. Tad jei architektūra perduoda savo žinutę, ta prasme ji yra gera ir tinkama.

Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje kyla esminis klausimas: kaip mes suvokiame pastato paskirtį? Ar ją apibrėžia tik užsakovo lūkesčiai, ar tai visgi platesnę reikšmę ir prasmę turintys objektai?

Tenka konstatuoti, kad architektūra nėra vien privatus sumanymas. Pastatas yra aplinkoje, jis yra matomas ir veikia daugelio žmonių gyvenimus. Tad gera architektūra neabejotinai yra ta, kuri tinkamai perskaito konteksto kompleksiškumą ir geba pateikti unikalų tik šiai vietai, laikui bei bendruomenei tinkamą sprendimą.

– Kokią žinutę mums siunčia tarpukario architektūra?

– Tarpukaris Lietuvai yra labai svarbi tema, kuri turi įvairių pjūvių. Pirmasis, tai ta oficialiosios istorijos konstravimas. Minėtieji reprezentaciniai pastatai ne tik Kaune, bet ir kituose miestuose ir miesteliuose pasitelkiami iliustruoti mūsų istoriją.

Ir be abejo, šiuolaikinė Lietuva turi tampresnį politinį bei kultūrinį ryšį su pirmąja respublika nei su LDK. Tai mūsų identitetui be galo reikšmingas laikotarpis, tad natūralu, kad erdvėje ieškome liudijimų, kuriais remdamiesi galime papasakoti mums svarbią istoriją, ar, galų gale, kur galime susirinkti paminėti Vasario 16-ąją.

Kita dalis – tai gyvenamoji architektūra, kurioje atsiskleidžia ne tik politiniai ar infrastruktūriniai to meto visuomenės sumanymai, tačiau kiekvieno žmogaus indėlis. Kiekvieno, kuris ėmė paskolą, ieškojo architekto, baigusio studijas kažkur Prahoje ar Romoje. Už kiekvieno iš šių pastatų slypi unikali istorija pasakojanti kodėl objektas atsirado, kas lėmė, kad jis yra toks koks yra. Apjungdami šias istorijas  matome kur kas pilnesnį laikotarpio paveikslą.

– Apie kokią architektūrą kalbės lietuvaičiai švęsdami 200 metų sukaktį?

– Galvoju, kad XX a. devinto dešimtmečio architektūra,  ar netgi iki XXI a. pradžioje, ikikrizinio ekonominio pakilimo laiku statyti pastatai, kuriuos mano kolega Martynas Mankus vadina „puikmečio architektūra“, jau tampa egzotika. Šiuo metu formuojasi naujos tendencijos. Toks spartus architektūros idėjų kaitos procesas, tiesiog stulbina. Aš tikiu, kad po 100 metų tie architektūriniai sluoksniai bus atpažįstami ir apie tai bus kalbama.

– O ar ne per daug kalbame apie modernizmą? Ir apie ką kalbėsime toliau?

– Iš tiesų, galima drąsiai pripažinti, kad ypač po 2015 metų, kuomet Kaunas gavo Europos paveldo ženklą, informacijos srautas, o ir  žmonių skaičius, kurie domisi šiuo reiškiniu, ženkliai išaugo. Tačiau toks intensyvus susidomėjimas ko gero laikinas reiškinys.

Tuomet, pagal visą logiką, ateis laikas sovietmečio architektūrai. Nors ir dabar yra, kas šiuo periodu domisi, daro profesionalius tyrimus, meninių fotografijų parodas, tačiau visuotinio susidomėjimo dar nėra. Architektūros istorijoje yra įprasta sakyti, kad istorinės perspektyvos susiformavimui būtina 50 metų laiko distancija. Kiekvienais metais dalis sovietmečio palikimo peržengia šią ribą.

Beje, kalbant apie dėmesį praeities architektūrai, galime įžvelgti paralelių su cariniu laikotarpiu. Tarpukariu visuomenė išgyveno labai panašias reakcijas, kokiomis mes dabar žvelgiame į sovietmečio pastatus. Didžioji dalis pastatų buvo pragmatiškai pritaikyti, tačiau svarbiausių architektūrinių simbolių dėl politinių motyvų siekta atsikratyti. Ko gero žinomiausias pavyzdys – diskusijos, ar verta griauti Kauno Soborą.

Kita vertus, tikiu, kad tarpukaris išliks įdomus ne tik dėl kelių saugomų paminklų, tačiau ir tuo, kad būtent šio laikotarpio pastatai kuria charakteringas, savitą, unikalią dvasią turinčias erdves. Kaune dabar yra apie 6 tūkst. pastatų, pastatytų tarpukariu. Tad tol, kol žmonės šiuose pastatuose gyvens, dirbs, mokysis, tol apie tarpukarį bus kalbama.

– Kuo jūsų manymu yra patraukli architekto specialybė?

– Pradėčiau nuo žodžio ambicijos, nes bandymas formuoti erdvę reiškia, kad architektas bando formuoti elgesio modelius erdvėje. Architekto sukurti pastatai ar erdvės darys įtaką žmonių gyvenimui. Nuo pasirinktų sprendimų priklausys, priimti vieną ar kitą vietą bus lengviau arba sunkiau, ji  bus kupina prieštaravimų arba gerų emocijų.

Ne mažiau svarbu yra kūrybiškumas. Nepaisant to, kad  didelė architekto darbo dalis yra susijusi su pragmatiškais uždaviniais, profesijoje yra būtinas kūrybiškumo krislelis.

Trečias dalykas – architektūra duoda galimybę pažinti žmonių gyvenimą. Norėdamas keisti aplinką, architektas privalo ją pažinti, privalo giliai suvokti visuomenę ir jos lūkesčius. Toks aktyvus buvimas socialinėje terpėje, socialinių inovacijų ieškojimas manau yra vienas įdomiausių ateities iššūkių.

Pranešimas redaguotas ir adaptuotas. Originalus pranešimas čia

Aociatyvi nuotr.

https://structum.lt/wp-content/uploads/2019/03/download-2.png

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!