https://structum.lt/wp-content/uploads/2019/03/download.gif

Architektūrologė: Misionierių ansamblis panašus į paukštį nukirstu sparnu

2018 m. gruodžio 19 d.

Admin.

Ketvirtadienį, gruodžio 20 d., Lietuvos nacionaliniame muziejuje architektūrologė Jūratė Markevičienė skaitys paskaitą apie Misionierių vienuolyną ant Išganytojo kalvos Vilniuje. Architektūrologė pristatys unikalaus ansamblio istoriją, misionierių ir Gailestingųjų seserų (šaričių) veiklą ir likimą.

Anot J. Markevičienės, Misionierių pastatų ansamblio kompozicija iki šiol priminė skrendantį paukštį: centrinėje ašyje išlaki dominantė bažnyčia bei už jos simetriškai išsidėstęs vienuolynas, o iš šonų skleidžiasi du ilgi žemi sparnai (vienaukščiai fligeliai prie Subačiaus gatvės ir sodai), palaikantys tarsi skrydžiui kylančią bažnyčią su bene liekniausiais Europoje baroko bokštais.

Tačiau šiandien šis unikalusis ansamblis panėšėja į paukštį nukirstu sparnu – vienoje pusėje, sodų vietoje, statomi penki daugiabučiai keliaaukščiai gyvenamieji namai.

Paskaitoje bus kalbama apie šio barokinio ansamblio meninę vertę Vilniaus istoriniam kraštovaizdžiui. Taip pat klausytojai susipažins su nepagrįstai nutylima arba klaidingai aiškinama misionierių ir šaričių istorija Vilniuje.

Menkai nušviesta misionierių ir šaričių veikla

Misionierių ansamblis neatsiejamas nuo jį kūrusios misionierių vienuolijos, ypač nusipelniusios Vilniaus menui, dvasiškumui ir kultūrai. Misionieriai garsėjo švietimu, jų vienuolyne veikė kunigų seminarija ir viena didžiausių bibliotekų iš visų Vilniaus vienuolynų.

Tačiau svarbiausia misionierių veiklos sritis buvo steigti ir valdyti ligonines, kuriomis rūpinosi moteriškoji Šv. Vincento kongregacija – šaritės, garsėjusios savo slauga. Vilniuje jos turėjo ketverius namus-ligonines, tarp jų: Savičiaus, Vaikelio Jėzaus prie misionierių vienuolyno, Šv. Jokūbo ir Pilypo buvusiame dominikonų vienuolyne.

Bendra misionierių ir šaričių vieningos tarnystės paskirtis – rūpintis vargstančiais, priglobti ir šviesti. Vienuolijos kūrė didelius kompleksus, ištisus miestelius, teikiančius prieglobstį visiems skurstantiems, neįgaliems, pamestiems.

Ši misionierių ir šaričių bendrystė, labdaringa ir švietėjiška veikla, gyvenimo tradicijos Vilniuje, pasak J. Markevičienės, menkai nušviestos.

Kaip susiklostė šaričių likimas po 1831–1832 m. ir 1863–1864 m. sukilimų? Kas nutiko su misionieriais? Kokios negandos užklupo sovietmečiu? Paskaitoje architektūrologė J. Markevičienė kalbės apie unikalios istorinės atminties saugojimą, apie tikruosius istorinius faktus ir apie tai, kaip svarbu, saugant paveldą, nemanipuliuoti istorija ir remtis išsamiais moksliniais tyrimais, kurie vieninteliai gali atskleisti mums tikrąsias Vilniaus gyvenimo istorijas.

Pranešimas redaguotas ir adaptuotas. Originalų pranešimą galite rasti čia.  

F.Zaniewski iliustracija

 

https://structum.lt/wp-content/uploads/2019/03/340x600.gif

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!