MENAS KAIP INVESTICIJA

2019 m. rugpjūčio 1 d.

Jelena GRABOVSKAJA.

jelena@structum.lt

Rusų filosofas, literatūros klasikas ir publicistas Fiodoras Dostojevskis teigė, kad „grožis išgelbės pasaulį“. Gali būti, kad klasikas teisus, bet šiandien meninis grožis – ne tik ir ne tiek sielos atgaiva, kiek investicija.

2016 m. dr. Lauryno Jonušausko Vilniuje atidaryta šiuolaikinio meno galerija „Arty Cube“ sparčiai keičia nusistovėjusią meno kūrinių suvokimo dinamiką ir įkvepia į meną pažvelgti iš naujo – kaip į subtilią, tačiau itin sumanią investiciją. Su ekspertu L. Jonušausku „Structum“ kalbasi apie meno rinką, jos dinamiką, perspektyvas pasaulyje ir Lietuvoje.

Šiandien visuomenė vertina ne tik grožį, bet ir jo vertę, kurią puikiai reprezentuojate savo galerijoje. Tačiau ką iš tikrųjų slepia „Arty Cube“ pavadinimas? Meną ar komerciją?

„Arty Cube“ veikla orientuota į tokį klientą, kuriam svarbi emocinė ir finansinė kūrinio vertė. Jau gana ilgai esu aktyvus globalios rinkos dalyvis, todėl sukauptą patirtį ir žinias siekiu perduoti ir Lietuvos meno gerbėjams. Tai viena iš galerijos atsiradimo priežasčių – kiek galima arčiau iki mūsų rinkos pritraukti pasaulines meno vertes, pasiūlyti klientams saugų investavimo į meno kūrinius būdą. Be menininkų ir jų kūrybos pristatymo, galerija taip pat konsultuoja meno klausimais, siūlo paskaitas apie globalią meno rinką. Meno kūrinys yra turto vienetas, todėl tai ir menas, ir komercija kartu.

Kokias meno kryptis pristatote savo galerijoje? Ar tai Jūsų šiuolaikinio meno lauko paveikslas, ar daugiau mados tendencijų atspindys? Kokiu principu atrenkami kūriniai į Jūsų galeriją?

Pagrindinis orientyras yra modernus ir šiuolaikinis menas. Tai pasaulinė tendencija, dar prijungus impresionistus, sutelkianti didžiausią meno rinkos dalyvių dėmesį. Mada siejama su laikinumu, nesaugumu ir rizika, todėl tai nėra mūsų pasirinkimas ir kelias. Esu stabilaus finansinio augimo ir saugaus investavimo šalininkas, tuo remdamiesi ir renkamės menininkus. Klientui labai svarbu, kad kūrinys būtų jam artimas, atitiktų jo pasaulėjautą, būtų vertingas ir gera investicija.

Ar žvilgtelėjęs į meno galerijas, esančias užsienyje, pastebite skirtumų tarp to, kas yra ten, ir to, ką turime čia? Kuo skiriasi ir kuo panašios užsienio ir Lietuvos meno galerijos?

Yra lokalių galerijų, yra galerijų, veikiančių globalioje rinkoje, yra komercinių ir nekomercinių galerijų. Meno galerijų paskirtis yra pristatyti savo atstovaujamus menininkus ir jų kūrybą. Tai ir būtų panašumas. Skirtumus atskleidžia veiksmai, t. y., kaip visa tai daroma. Jei orientuosimės į didžiąsias globalias galerijas, tai Lietuvos galerijos toli gražu negali joms prilygti dėl daugybės priežasčių. Užtenka vien paminėti skirtingus finansinius ir rinkodaros pajėgumus. Mes neturime didelių galerijų dėl savo

mažos rinkos, o iš čia – ir visi iš to išplaukiantys aspektai. Tarkime, Vakarų Europoje vidutinės galerijos metinė apyvarta prasideda nuo milijono eurų, Lietuvoje – ji dešimt ar net dvidešimt kartų mažesnė. 

Galerija yra ne tik sienos ar patalpos, kuriose sukaupti meno kūriniai. Galerija yra ir žmonės: galerininkas, darbuotojai. Jie kuria galerijos politiką – turinį ir neša žinią už galerijos ribų, visuomenei. 

Dabar mūsų etapas transcendentinis, t. y., kai pardavėjo meno kūriniais mentalitetas formuojasi į galerininko. Šiai transformacijai teigiamą impulsą turi ir kartą per metus šiuolaikinio meno galerijas sutelkianti mugė „Art Vilnius“, taip pat galimybė galerijoms gauti finansavimą per projektus ir pristatyti savo kuruojamus menininkus kitose rinkose ar mugėse. Tai stipriai padeda augti pačioms galerijoms, įsilieti į globalios meno rinkos tėkmę.

Laurynas Jonušauskas 

Ką manote apie meno kūrinių pirkimo situaciją? Ar mūsų šalyje meno kūriniai paklausus pirkinys?

Pasaulyje meno kūrinių metiniai pardavimai siekia daugiau nei 60 mlrd. JAV dolerių. Vidutinė vieno šiuolaikinio meno kūrinio įsigijimo kaina yra 27 tūkst. JAV dolerių. Lietuvos meno rinką sudaro 1,5–2 mln. eurų. Vidutinė kūrinio įsigijimo suma 500–1000 eurų. Tokių, kas Lietuvoje perka brangesnius meno kūrinius, yra mažai. Tai iliustruoja iškalbingi skaičiai. Perkama mažai. Kol kas dar esame susilaikymo nuo meno fazėje. Kas tai sukelia? Kalbant rinkodaros terminais, neturime susiformavusio meno poreikio. Tam, kad jis būtų, yra per mažai instrumentų. Edukacija – vienas iš meno poreikio formavimo kertinių elementų, todėl švietėjiška veikla per parodas, tekstus ir gyvą bendravimą būtina. Kita medalio pusė – tai, kokį turinį šiandien galime pasiūlyti vartotojui. Kalbu apie meno pasirinkimą, apie turinį. Esu iš menininkų šeimos, kuriai produktyviausias laikotarpis buvo sovietmetis ir jo suteiktos galimybės. Tuo metu meno pasaulio pažinimas turėjo aiškias horizonto ribas, baigdavosi kažkur ties lenkiškais ir vengriškais meno žurnalais. Tam tikra prasme tai buvo toliausi Vakarai. Ir visa tai atsispindėjo kūryboje. Kuo labiau į tai žiūrime retrospektyviai, tuo stipriau liūdesys sumyšta su nuoboduliu. Švarinimosi procesas vyksta, tačiau turbūt dar nemažai laiko turi praeiti, kad jaunoji karta to nesineštų iš praeities… Taigi vartotojas ne tik nėra išsiugdęs ar turintis poreikį būti glaudžiai susijęs su menu, būti aktyvus jo procesų rinkos dalyvis, vartotojas dėl gana skurdaus turinio neturi ir priežasties vidinei aistrai įsižiebti. Pereikite galerijas, muziejus, greitai pajusite ne tik nuobodulį, bet ir tuštumą, šaltį, sakyčiau, net liūdesį ar tiesiog beprasmiškus klaidžiojimus ir gilumos paieškas paviršiuje. Čia apie tai, kad nėra poreikio ir kodėl…

Kas, Jūsų manymu, labiausiai skatina pirki meno kūrinius – ar estetinis noras turėti konkretų patikusį meno kūrinį, ar investicija ateičiai? Kokie yra Jūsų galerijos klientai? Galbūt paklausūs konkretūs siužetai?

Investicinė meno kūrinio įsigijimo svarba yra pastarųjų 40 metų reiškinys, ypač stipriai aktualizuojamas pastaruosius du dešimtmečius. Iki tol stipriausias įsigijimo argumentas būdavo emocinis, gaudavai malonumo dividendus. Menas priskiriamas turto klasei ir yra viena saugiausių investicijų į kilnojamąsias vertybes. Mano galerijos klientai gana gerai susipažinę su meno ir finansų pasauliu arba tik su antruoju, tačiau labai norintys pažinti pirmąjį. Viena vertus, renkamasi, kas artima paties kliento vertybėms ir suvokimui, tačiau, kita vertus, šis rinkimasis neatsiejamai susijęs su įsigyto meno kūrinio finansinės vertės augimu ir saugiu likvidumu ateityje.

Taip, būna kolekcininkų, kurie ieško tam tikro autoriaus, laikotarpio ir siužeto kūrinių. Tarkim, A. Modigliani nuogų moterų siužetinė linija visada bus paklausesnė nei įprasti jo portretai. Be grožio, paveikumo, tai ir retumo faktorius, kas turi įtakos, renkantis kūrinius kaip investiciją.

Kokius meno kūrinius šiandien daugiausia perka pasaulyje – paveikslus, nuotraukas ar objektus? Ar panašios tendencijos vyrauja ir Lietuvoje?

Nuo konceptualumo iki ekspresyvios abstrakcijos, religinės tematikos ar performansų, pop, animė, gatvės, neodadaizmo ar absurdo meno. Gimsta naujos srovės ir judėjimai, kiekviena niša atranda savo vietą, vertintojus ir gerbėjus. Nesu gerai susipažinęs su fotografijos rinka, tačiau bendrame meno komerciniame pasaulyje, mano akimis, norėtųsi, kad fotografija užimtų stipresnes pozicijas. Šiandien ji daugiau yra dizainerių ir architektų akiratyje, o ne kolekcininkų.

Pasaulinės tendencijos Lietuvą pasiekia gana lėtai, kažkiek kilometrų iki mūsų sulėtėja arba užsistovi geografinėse stotelėse. Būna, kad garsą girdime, bet reiškinio nejaučiame ir nematome.

Lietuvoje be konkurencijos dominuoja naratyviniai meno kūriniai, turiu galvoje paveikslus, nes skulptūros buitinėje aplinkoje praktiškai neegzistuoja, o viešosiose erdvėse jų dar labai mažai.

Tarp Jūsų galerijoje pristatomų kūrinių nemažai pripažintų tarptautiniu mastu menininkų, apie kuriuos šiandien daug kalbama: Yayoi Kusama, Takashi Murakami, Nick Georgiou ir kt. O kaip dėl atrastų Lietuvos talentų?

Lietuva – talentingų žmonių kraštas. Smagu, kad dabar yra gana daug galimybių mūsų menininkams pasirodyti, patikrinti savo ambicijas globalioje meno aplinkoje. Menininkų vardų, kuriuos girdime tarptautinėse meno platformose, yra vos keletas. Tikiu, kad tai tik pradžia. Akademinė ir profesinė aplinka, meno vadyba ir programos turi padėti menininkui susiformuoti ir atsiskleisti. Šiandien, be to, ankštoje meno rinkoje kilti ir būti pastebėtam labai sudėtinga. Todėl ir pastebėtas talentas dar ne viskas. Kūrybinis kelias grįstas juodu darbu ir sėkme… Kiek žinau, Lietuvos meno istorijoje turime tik vieną pasaulyje pripažintą menininką – vieną iš kubizmo skulptūros pradininkų Jacques’ą Lipchitzą. Tokio kalibro iki šiol daugiau nėra ir kol kas nematyti, kas galėtų būti antras bent panašus. Nebent M. K. Čiurlionio kūrinius paleistume į rinką. Ar mes turime panašių Lietuvoje, kurie galėtų kilti iki tokių aukštumų? Nesu orakulas ar viską numatanti akis, tačiau, mano subjektyviu vertinimu, kol kas tokių talentų, kurie virstų pirmo ryškumo žvaigždėmis, nelabai matau.

Kaip kuriama meno kūrinio kainos politika? Kada kūriniai pradeda brangti?

Jei menininkas yra stabiliai funkcionuojančios rinkos dalyvis, tai jo kūrybinio kelio pradžioje kūrinių kainos yra žemiausio lygio, nes jis ateina su pasiūla, nežinodamas paklausos. Augant menininko kūrinių paklausai, kyla ir kūrinių kainos. Su metais didėjant menininko žinomumui, didėja ir jo kūrinių vertė. Kūrinių kainoms įtakos turi pardavimai pirminėje ar antrinėje rinkose, ypač kūrinio provenansas, t. y., kokiose parodose dalyvavo, kokioje literatūroje jis buvo paminėtas ir kokioms kolekcijoms priklausė. Tarkim, P. Picasso mėlynojo ar rausvojo periodo kūriniai yra gerokai brangesni nei jo vėlesnės kūrybos paveikslai. Arba už V. Kandinskio abstrakcijas mokama akivaizdžiai brangiau nei už šio menininko ankstyvojo laikotarpio kūrinius. Lyginant su pasauliniais meno kūriniais, Lietuvoje menas kol kas nėra brangus. Kalbant apie tai, kas veikia kūrinio kainas, yra ir „seklumų“, ant kurių gali užplaukti nepatyręs meno gerbėjas. Pats ne kartą esu susidūręs su aktyvia rinkodaros kampanija, kuria siekiama dirbtinai didinti kūrinio ar kolekcijos vertę, todėl, norint nepaslysti, geriau pasikonsultuoti su profesionalu.

Koks Jūsų galerijos kainų diapazonas ir nuo ko jis priklauso?

Kainos dažniausiai yra menininkų, t. y. autorių, kuriems atstovaujame, prerogatyva. Jie žino savo vertę rinkoje, taigi galerija atlieka tarpininko vaidmenį. Esminis dalykas yra ne kaina, o tai, kad turi galimybę dirbti su pripažintu menininku. Trumpai tariant, vertės turi įtakos kainoms, o ne atvirkščiai.

Dažnai susiduriame su madomis, jų kaita ir įtaka įvairioms sritims. Kokią įtaka mada turi meno kūriniams ir jų paklausai Lietuvoje? Tai daugiau užsienio mados ar vietinio elito įtaka?

Madingas ar dabartinis menas Lietuvoje gajus, pretenduojantis į elitinį, vertybinę meno erdvę. Tai vartotojų neišprusimo ir rinkodaros padarinys. Su laiku visuomenės žinios, suvokimas ir pasirinkimas turtės. Šiandien Lietuvoje vartotojų meno rinkimosi būsena atitiktų prieš beveik tris dešimtmečius buvusį vyno kultūros mūsų šalyje lygį, kai vynas „Sangria“ būdavo priskiriamas gero vyno kategorijai. Šiuo metu jau visi puikiai žinome, kokioje lentynoje yra šis gėrimas. Labai noriu tikėti, kad ši nesveika tendencija transformuosis ir madingu menu taps ne dabartinis, o šiuolaikinis menas.

 

Kai galvojate apie ateitį, kokią ją numatote Lietuvos meno kūrinių rinkai?

Neišvengiamą augimą. Kaip ir minėjau, šiandien mūsų rinka yra gana maža – tarsi nedidelis Renoiro paveikslas – iki 2 mln. eurų. Tačiau jau galime turėti 10–20 mln. eurų rinką. Visdėlto, kada ji tokia bus, priklauso nuo daugelio faktorių. Muziejai turi turėti gerokai didesnį finansinį krepšelį kultūrinėms ir meninėms vertybėms įsigyti, turi atsirasti vadinamoji meno bankininko (Art Banking) pareigybė bankinėse ir investicinėse struktūrose, augti meno vadybos politika ir didesnis meno gerbėjų bei kolekcininkų ratas. Didėjanti rinka teigiamai veikia visus šio proceso dalyvius.

https://structum.lt/wp-content/uploads/2019/03/download-2.png

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!