AUDRIUS AMBRASAS: „Architektūra yra archajiškas menas“

2019 m. liepos 30 d.

Jelena GRABOVSKAJA.

jelena@structum.lt

Abejingais nepaliekančios meninės vizijos yra išpildytos kūrėjų, kurių darbai visuomet sukelia atsaką – stiprų ir sužadinantį jausmus, priverčiantį stabtelėti ir įsižiūrėti, įsiklausyti, o kartais netgi pasimokyti apie didingų kūrinių tikslą bei prasmę miestams ir žmonėms. Architektūra – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, kuria galime didžiuotis dėl talentingų, kruopščių specialistų. Architektas Audrius Ambrasas, nuo 1991 m. vadovaujantis A. Ambraso architektų biurui, nepailstamai idėjas verčia realybe. Architektūra jam yra galvosūkis, supintas iš daugybės formulių, sistemų ir netgi ambicijų.

Būtent apie tai – architekto misiją, architektūrą ir paveldą – šiandien ir kalbamės su Lietuvoje ir užsienyje apdovanotų bei nominuotų kūrinių autoriumi, architektu A. Ambrasu.

Apie ką pirmiausia pagalvojate pradėdamas naują projektą?

Architektūra iš esmės yra lėta. Nuo sumanymo iki jo įgyvendinimo kartais praeina ir dešimtmetis. Svarbiausias uždavinys architektui yra ne tie kasdien kylantys iššūkiai, bet visumos, bendros žmonijos vystymosi krypties suvokimas. Jeigu pavyksta užčiuopti tą esminę idėją, tai pastatas ir po dešimtmečio atrodo aktualus, jeigu ne – jau po atidarymo jis tampa pasenęs.

Imdamasis kokio nors projekto, architektas pradžioje kaip kempinė turi sugerti visą informaciją apie vietą, kurioje numatoma statyba, apie visuomenės lūkesčius, apie užsakovo poreikius bei galimybes ir visa tai kūrybiškai išspausti architektūrinio projekto pavidalu. Architektūra ne tik lėtas procesas, bet ir gana archajiškas menas – pastatų tūrių ir erdvių proporcijos pirmiausia veikia žmogaus emocijas, o ne protą.

Kokios architektūrinės problemos yra šiandien opiausios Lietuvoje ir kaip jas galima spręsti?

Architektūrą mes kuriame vadovaudamiesi savo vertybėmis, o paskui jau architektūra toliau programuoja mūsų gyvenimą – elgesį, emocijas. Greita ir pigi statyba sėja pigumo ir nuolaidų kultą visuomenėje. Didžiausias įvykis, sulaukiantis visuotinio žiniasklaidos dėmesio ir lankytojų antplūdžio, būna naujos parduotuvės atidarymas. Architektai taip pat yra visuomenės dalis ir jie taip pat pasiduoda bendroms tendencijoms – greitai ir nebrangiai padaryti ir suderinti projektą tampa kur kas svarbiau negu skirti daugiau laiko kūrybai, originalių sprendimų paieškai. Jeigu privačiajame sektoriuje tai jau po truputį keičiasi – užsakovai skiria daugiau laiko ir lėšų idėjų paieškai, tai viešajame sektoriuje techninis projektas vis dar yra svarbesnis už gerą idėją. Kūrybinio architektų rungtyniavimo skatinimas ir visuomenės švietimas yra svarbiausi geros architektūros atsiradimo veiksniai.

Kaip architektai gali prisidėti prie palaikomo dialogo tarp paveldo ir modernaus miesto?

Architektai privalo ne tik matyti, bet ir girdėti aplinką. Svarbiausias iššūkis dirbant istorinėje aplinkoje yra nepakenkti jai. Jeigu pavyksta aplinką dar ir paįvairinti, tai jau yra sėkmė. Architektas Algimantas Nasvytis kadaise yra sakęs, kad senamiestyje reikia dirbti „šiltomis rankomis“.

Architektų pozicija yra svarbi ir modernios architektūros, šiandien jau virstančios paveldu, atžvilgiu – rekonstruoti ar restauruoti? Labai geras modernios architektūros restauravimo pavyzdys yra buvęs Ryšių kompleksas Vilniaus gatvėje (arch. J. Šeibokas) – šiemet atnaujinus išorę, jis tapo tikra senamiesčio puošmena (restauracijos arch. I. Kliobavičiūtė).

Jūsų nuomone, kuria kryptimi turėtų vystytis Vilnius architektūrine prasme?

Vilnius yra tapybiškas, daugiasluoksnis, daugiaplanis miestas. Tai yra jo identiteto dalis. Čia daugelyje vietų yra sumišę visi įmanomi užstatymo morfotipai: sodybinis, perimetrinis, miesto vilos, laisvo planavimo. Naują architektūrą tokiose vietose dažnai būna sunku reglamentuoti, todėl reikėtų skatinti architektus ieškoti netikėtų, originalių sprendimų.

Kuris asmeninis projektas jums labiausiai atspindi architekto misiją? Iš kur sėmėtės įkvėpimo?

Jau beveik 10 metų praėjo nuo „Swedbank“ pastato Konstitucijos prospekte atidarymo. Šis projektas man buvo kertinis savo, kaip architekto, misijos suvokimui. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, džiugina ne tik tai, kad pastato vidinė struktūra pasirodė esanti gyvybinga ir lengvai pritaikoma prie besikeičiančių organizacijos poreikių, bet ir tai, kad mūsų pasiūlyta vieša terasa tapo mėgstama vilniečių. 2005 m. vykusiame architektūriniame konkurse mes pasiūlėme idėją, kad naujo pastato pagrindinė ašis būtų menama senosios Ukmergės gatvės trajektorijos tęsinys. Įdomu tai, kad praėjus 15 metų idėja vis dar aktuali – nauji pastatai statomi atsižvelgiant į šią pėsčiųjų promenadą, besitęsiančią nuo Žaliojo tilto.

2009 m. A. Ambraso architektų biuras (arch. A. Ambrasas, V. Adomonytė, T. Eidukevičius, D. Malinauskas) pirmą kartą laimėjo architektūros konkursą ir atvėrė savo naują kūrybinį puslapį. Pirmas projektas, kurtas vienai organizacijai, leido biurui plačiai atskleisti savo meninius gebėjimus, nes buvo patikėta išpildyti ir architektūrinę formą, ir vidaus erdves. Senosios Ukmergės gatvės ašį pratęsiantis atrijus, banguojanti terasa su vaizdu į Neries krantinę suteikė pastatui nepakartojamo architektūrinio žavesio. Architektams puikiai pavyko suderinti meninę idėją su banko pastato funkcionalumu ir parodyti, kad tradicinės monetarinės įstaigos ir jos lankytojų santykis gali būti visiškai kitoks nei anksčiau. Viešoji dalis integruota į privatų banko pastatą lyg in ir jang – komercinės ir socialinės erdvės, kurios įprasmina viena kitos buvimą. Originali estetika, laužytų linijų motyvai, neįprastos proporcijos atkreipė ne tik Lietuvos, bet ir užsienio architektų dėmesį į „Swedbank“ būstinę ir suteikė neoficialų vieno svarbiausių nepriklausomos Lietuvos statinių vardą.

Kuris asmeninis projektas jums artimiausias savo atmosfera?

Valakampių šile esantis kūrybinių industrijų centras „Pakrantė“. Tai gana nedidelio biudžeto projektas, kuriame labai paprastomis priemonėmis, rodos, pavyko sukurti geras erdves kūrybininkams.

Ar turite profesinę svajonę, kurią norėtume įgyvendinti Lietuvoje?

Didžiausia svajonė architektui yra turėti puikius užsakovus – architektūros entuziastus. Tuomet atsiranda geriausi pastatai. Tikiuosi, kad ir ateityje teks tokių sutikti.

2013 m. antrajame Valakampių paplūdimyje su didžiule pagarba Neries vingio gamtinei aplinkai buvo pastatytas kūrybinių industrijų centras. Medinėmis lentomis apkaltas ir paslaptingai pušyne užmaskuotas pastatas akliname pagrindiniame fasade turi vienintelę angą, kuri vilioja bent viena akimi, lyg pro rakto skylutę, atverti sau kūrėjų pasaulį. Pirmame pastato aukšte yra universali salė, skaitykla ir administracijos patalpos. Rūsyje, į kurį veda serpantininis pandusas, – kompiuterinio meno dirbtuvės. Antrame aukšte yra dviejų tipų menininkų rezidencijos: su lauko terasomis arba su antresolėmis viduje (arch. A. Ambrasas, V. Adomonytė, M. Reklaitis).

 

K.Šatūno, N. Willock, A. Ambraso nuotr. 

https://structum.lt/wp-content/uploads/2019/09/34396218.jpg

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!