G.Čaikauskas: Lietuvos architektūra gyvena pakilimo laikotarpį

2022 m. gegužės 17 d.

Jokūbas Baltrukonis.

jokubas@structum.lt

„Architektūros linija“ kartu su dar keliomis architektų studijomis yra seniausia Lietuvoje. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžios gyvuojanti įmonė šiemet mini garbingą trisdešimties metų jubiliejų.

Jos vadovas ir įkūrėjas architektūros profesorius Gintaras Čaikauskas su portalo Structum.lt skaitytojais pasidalino mintimis apie nueitą kūrybos kelią

 

– Profesoriau, kaip jaučiatės tiek metų vadovaudamas „Architektūros linijai“?

– Jausmas sunkiai apibrėžiamas: prabėgę dešimtmečiai atrodo kaip viena diena: tarsi – viskas prasidėjo tik vakar, gal užvakar. Tai reiškia pusę mano gyvenimo… Visiškai nesutinku su kartais pasigirstančiu „prarastosios kartos“ terminu. Galimybė gyventi ir dirbti skirtingose ekonominėse formacijose suteikė nepakartojamos žmogiškos patirties, išskirtinių įgūdžių, gilesnio vykstančių reiškinių supratimo ir vertinimo.

 

– Kaip gimė „Architektūros linija“ ir koks tai buvo laikmetis?

– Tai buvo radikalių permainų ir ekonomikos tektoninių poslinkių metai, visas gyvenimas keitėsi iš esmės. Stažuotės Suomijoje metu Maskvoje įvyko pučas. Įmonės vadovas Erkki Tarvainen tuomet pareiškė, kad jų šalis iš esmės keičia savo požiūrį į Baltijos šalių žmones – jie jau nebebus privalomai grąžinami į Sovietų Sąjungą, net jeigu ji išliktų.

Tačiau, kaip žinia, politinio perversmo bandymas gana greitai žlugo ir tuomet kolegos man nuoširdžiai patarė grįžti į laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, kurioje tikrai reikėjo naujų žinių. Jie, savo ruožtu, pažadėjo nesavanaudiškai remti mūsų šalies tolimesnę raidą ir pažangą, pažadėjo suteikti visapusiškų žinių bazę. Tuo metu tai buvo gyvybiškai svarbu – kuo greičiau persiorientuoti nuo sovietiško palikimo link europietiškos aplinkos. Valstybinių projektavimo institutų nebeliko, ėmė steigtis privačios įmonės.

 

jonavos pesciuju tiltas

Pėsčiųjų tiltas Jonavoje (Gintaras Čaikauskas, Arūnas Lapinskas). Norbert Tukaj nuotr.

 

Susiklosčius likimui, turėjau galimybę būti pirmoje architektų, išvykusių dirbti užsienyje bangoje, taigi sugrįžus pradėti dirbti savarankiškai, taip, kaip daro visame pasaulyje, atrodė visiškai natūralu.

Lietuvoje veiklą jau buvo pradėjusi mano gerų kolegų (Leonardas Vaitys, Rimantas Juozulynas, Rolandas Palekas) įkurta uždaroji akcinė bendrovė „ARCHIFORMA“, steigėsi ir kitos privačios architektų studijos. Visa tai suteikė drąsos ir motyvacijos imtis naujų iššūkių. Iniciatyvą labai palaikė tuo laiku dirbę Statybos ir urbanistikos ministrai – buvęs mano profesorius Algimantas Nasvytis bei Algirdas Vapšys. Lietuvos ir Suomijos įmonė „Architektūros linija“ buvo pirmoji šalyje bendra su užsieniu architektūros projektavimo įmonė. Malonu konstatuoti, kad nelengvais laikais duotą žodį kolegos išlaikė, bendraujame su jais ir šiomis dienomis.

 

– Kokią patirtį prieš 30 metų parsivežėte iš Suomijos ir JAV. Kaip tai įtakojo Jūsų architekto profilį?

– Baigę architektūros mokslus tuometiniame VISI, jautėmės kupini meninių idėjų ir noro jas kuo greičiau realizuoti, tačiau visiems tikrai stigo praktinės projektavimo patirties, konkrečių ergonominių žinių. Juolab, to meto šalies ekonominės galimybės buvo labai menkos, architektų mintys buvo apribotos skurdaus medžiagų pasirinkimo. Statybų normatyvinė bazė bei technologijos buvo beviltiškai atsilikusios. Sovietmetis ilgiems dešimtmečiams praktiškai buvo nutraukęs natūralią projektavimo tradicijų tąsą, visuomeninė aplinkos samprata ir žmonių gyvenimo būdo raida buvo deformuota.

Galimybė stažuotis užsienyje, šalyse, kuriose ši veiklos sfera išsivysčiusi itin aukštai, savotiškai „atvėrė akis“. Jeigu Suomijoje vyraujanti konteksto, gamtos ir architektūros betarpiškumo tradicija padarė didelį poveikį aplinkos pajautimui, tai JAV stebino savo technologijų ir neribotų galimybių gausa. Tai – daugeliu prasmių labai skirtingos šalys. Pirmojo pokalbio Amerikoje metu, kolegos, išgirdę apie mano patirtį Suomijoje, su šypsena pasakė, kad JAV nerasiu nieko tokio, ką buvau įpratęs matyti Skandinavijoje… Kita vertus, tuo metu svečiose šalyse susiformavę gana skirtingi, tačiau nauji ir progresyvūs praktiniai įgūdžiai suteikė realų pagrindą teorinėms žinioms, įgytoms studijų Lietuvoje metu. Tiesiog teko atsirinkti tai, kas geriausiai tinka mūsų krašte.

 

lukiskiu aikste

Lukiškių aikštė (Gintaras Čaikauskas, Linas Nujokaitis, Kęstutis Akelaitis, Virginija Venckūnienė, Faustas Lasys, Arūnas Latakas, Vytenis Raugala, Alicija Grigūnienė, Urtė Aidukienė). Norbert Tukaj nuotr.

 

– Į kokius etapus suskirstytumėte „Architektūros linijos“ istoriją?

– Įmonės istorijos etapai, matomai, susiję su jos kūrybos aplinkos kaita. Pirmaisiais veiklos metais, kai viskas prasidėjo praktiškai nuo nulio, išsinuomoti patalpas darbui pasiūlė ministerijos specialistai tuo metu jau pradėjusiame tuštėti „Geodezijos institute“, valdžiusiame didelį geltonų plytų pastatą (šiuo metu jau neišlikusį) Žalgirio gatvėje, Nr. 70. Ten gimė pirmieji projektai – naujo tipo prekybos paskirties pastatas Santariškėse (už sprendinių kokybę apdovanotas Vilniaus architektūros tarybos diplomu, nors ir nerealizuotas), motelis Vilniaus priemiestyje, individualių namų užsakymai.

Kabinetai buvo šalti, nejaukūs, pro langus pūtė vėjas, taigi koks džiaugsmas buvo galimybė patiems įsirengti ir persikelti į nedidelį ofisą senamiestyje, Karmelitų g. Komanda palaipsniui didėjo, prisijungė patyrusi architektė Virginija Venckūnienė, bendramintis kolega Rolandas Palekas, mokslus ką tik baigęs Valerijus Starkovskis, po penkerių metų stažuočių įvairiose Europos šalyse į įmonę vėl sugrįžo Miroslaw Szejnicki.

 

druskininku sporto kompleksas

Druskininkų sporto kompleksas (Gintaras Čaikauskas, Virginija Venckūnienė, Miroslaw Szejnicki, Tomas Segalis, Paulius Petkus, Simonas Klezys). Norbert Tukaj nuotr.

 

Nuo 1988 m. puse etato dėsčiau VISI (vėliau – VGTU, dabar – VILNIUS TECH), taigi nuolatos sulaukdavome studentų – praktikantų pagalbos. Užsakymų ratas plėtėsi, apimtys didėjo, patalpos palaipsniui darėsi ankštos ir tuomet sulaukėme natūralaus pasiūlymo persikelti į buvusią mano antrąją darbovietę (po studijų trejus metus darbavausi PRPI, o vėliau – MSPI) Goštauto g. Ten savo aktyvią ir plačią veiklą jau buvo pradėjusi „Viltektos“ (įkūrėjas ir vadovas – Vladimiras Segalis) komanda. Čia išaugo nauji profesionalai – Paulius Petkus, Simonas Klezys, Judita Striukienė, Tadas Černiauskas, Ieva Folk ir kt. su kuriais kūrybos santykius palaikome iki šiol.

Bendradarbiavimas su visų sričių specialistais – konstruktoriais, inžinieriais, vadybininkais ir kt. – vienoje vietoje suteikė puikią bazę ir plačias galimybes kurti didelius, sudėtingus objektus. Gyvenimas nestovi vietoje, išsiplėtusi kompiuterinio projektavimo sistema palengvino projektuotojų tarpusavio bendradarbiavimo galimybes, fizinis buvimas greta tapo mažiau aktualus ir, pasitaikius realiai galimybei, prieš pusantrų metų persikėlėme į mūsų pačių projektuotame naujojo Paupio kvartale įsirengtą studiją. Čia pavyko įgyvendintą seną svajonę – dalykinę, patogią darbo aplinką maksimaliai priartinti prie namams būdingo jaukumo ir komforto.

 

rivjera raitininku g

Daugiabučiai Vilniuje, Raitininkų g. (Gintaras Čaikauskas, Virginija Venckūnienė, Judita Striukienė, Paulius Petkus).

 

– Kuriais projektais labiausiai džiaugiatės?

– Galbūt tai nuskambės kiek kitaip, negu įprasta atsakinėti į tokį klausimą, tačiau atvirai kalbant, mums nėra gėda nei dėl vieno projekto ar realizacijos. Žinoma, galima objektus skirstyti pagal įvairiausią tipologiją, statybų biudžeto lygmenį ir pan., tačiau visi jie mums brangūs ir mieli.

Studijų metais mane labai neramino vyravusios kalbos apie architektų profesinę specializaciją – kai projektuotojas tampa kažkurios vienos srities žinovu ir visą gyvenimą ramiai ir saugiai dirba tik su tos pačios paskirties objektais. Džiugu, kad pavyko to išvengti – per šį laikotarpį dirbome su pačiais įvairiausiais pastatais – nuo interjerų iki kvartalų, mokslo ir mokymo, visuomeninių pastatų, viešųjų erdvių, urbanistinių vizijų.

Pasirašyta ir įvykdyta virš trijų šimtų sutarčių, dalyvauta dešimtyse konkursų, parodų. Prabėgusių metų rezultatai apibendrinti solidžiame įmonės darbų albume. Dar stažuočių užsieniuose metu kolegos man sakydavo, kad yra du kūrybos keliai – projektuoti taip, kad būtų laimingas autorius, arba taip, kad būtų laimingas autorius ir visi kiti… Pastarasis kelias mūsų kolektyvui visada atrodė patrauklesnis, taigi, taip ir stengėmės kurti.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by STRUCTUM (@structum_magazine)


– Kokį etapą šiuo metu išgyvena Lietuvos architektūra?

– Nebijau garsios frazės – Lietuvos architektūra gyvena pakilimo laikotarpį. Kūrėjų profesinis pasirengimas, įtempta konkurencinė aplinka, modernios techninės ir technologinės galimybės, medžiagų pasirinkimo gausa sukūrė sąlygas sparčiai šalies ekonominei raidai, kuri natūraliai atsispindi ir architektų sumanymuose.

Dažniau tenka nerimauti dėl atvykusių svečių kūrybinės veiklos mūsų šalyje, negu dėl vietinių kolegų sprendimų. Lietuvos architektūros mokykla, švenčianti savo šimtmetį, savo absolventams suteikia tikrai gerus pagrindus tolimesnei kūrybos minties raidai. Mūsų specialistai lengvai pritampa užsienio įmonėse, sėkmingai pasirodo tarptautiniuose konkursuose, jų kūriniai vis dažniau publikuojami tarptautinėje žiniasklaidoje.

 

forum palace

Verslo centras „Forum Palace“ (Gintaras Čaikauskas, Rolandas Palekas, Miroslaw Szejnicki, Virginija Venckūnienė)

 

– Kokias opiausias problemas įžvelgiate architektūros, miestų planavimo srityje?

– Dirbant problemų visada atsiranda, tai – natūrali proceso dalis. Nors pastaruoju metu jau ima ryškėti pirmieji architektūros kokybės – kaip būtinos rinkos proceso dalies, keliančios pridėtinę vertę, didėjančio poreikio požymiai, tačiau kiekybės ir maksimalios ekonominės naudos siekis, geresnių sprendimų sąskaitą, tebelieka vyraujantis.

Tiek paklausa, kuri dar priima pasiūlą nekeldama jai aukštesnių kriterijų, tiek ir greito pelno pasiūlos gausa dar agresyviai ir pavojingai tebevyrauja nekilnojamojo turto sektoriuje. Žinoma, valstybės pastangomis nuolatos tobulinama įstatymų ir normatyvų bazė, stiprėjanti konkurencija ženkliai pagerino pačios statybos produkciją, tačiau architektūros kokybė dar kol kas išlieka tik pačių kūrėjų siekis.

Tam reikalinga, matyt, dar geresnė ekonominė aplinka, tiek žmonių, pačios visuomenės ir verslo suinteresuotumas siekti aukštesnės kokybės kaip esminio veiklos tikslo ir prasmės. Urbanistinis spaudimas šalies didmiesčiuose dar vis neatsveriamas ir neskatinamas investicijų mažesniuose miestuose galimybėmis.

Juk visose išsivysčiusiose šalyse dažnai mažesniame miestelyje gyventi ir dirbti būna žymiai patraukliau ir mieliau, negu nuolatos stumdytis aglomeratų kamščiuose ir spūstyse. Tiesiog reikia skirti didesnį dėmesį žmonių buities ir kultūrinių poreikių tenkinimui. Manau, kad nuotolinių darbų tradicijos ir nepaliaujamai tobulėjančios techninės galimybės leis tai pasiekti netolimoje ateityje.

 

uab architekturos linija

„Architektūros linijos“ kolektyvas 2022 m. (Gabriela Rinkevičiūtė, Miroslaw Szejnicki, Gintaras Čaikauskas, Faustas Lasys, Agnė Mockevičiūtė, Simonas Čaikauskas, Monika Stražinskaitė, Ieva Kontautaitė).

https://structum.lt/wp-content/uploads/2022/08/340x430-px_Structum.lt_.png

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!