G. Palekaitei buvo pasiūlytas bendradarbiavimas su vyresnės kartos politinio ir socialinio meno atstove, Švedijoje žinoma performansų menininke Annika Lundgren. Aštuonių mėnesių susirašinėjimas ir pokalbiai gyvai išsirutuliojo į tris skirtingus, bet susijusius meno projektus: G. Palekaitės parodą „Ribiniai protai“ (Liminal Minds), A. Lundgren performansų-skaitymų sesijas „Plokščia žemė“ (Flat Earth) ir performatyvų abiejų menininkių susirašinėjimo skaitymą, atskleidžiantį projekto genezę.

G. Palekaitės paroda išdėstyta dviejose tamsiose galerijos erdvėse. Abiejose – po dvi šviečiančias plokštumas. Viena horizontali (kaip plokščia Annikos žemė). Tai ekspozicinis stalas, ant kurio išdėlioti įvairūs fikciniai artefaktai (figūrėlės, indai, žaislai). Kita plokštuma – monitorius, kabantis erdvėje vertikaliai ir siūlantis tekstus bei fotografijas. Paroda pasakoja apie du mokslininkus, kurie gyvenimo pabaigoje leidosi į egzotiškas keliones po sapnus ir futuristines fantazijas. Tai prancūzas Michelas Leiris (1901–1990) ir švedas Emanuelis Swedenborgas (1688–1772). Netekę mokslininko statuso abu nustumti į visuomenės paribius ir ilgainiui užmiršti. Kiekvienai šių istorinių asmenybių pristatyti skirta atskira erdvė. Goda parodos pristatymo tekste kviečia: „…įsijausti į šių dviejų personažų ribinius protus ir suvokti juos kaip galingus kritinius mąstytojus, veikusius prieš savo laiką. Swedenborg pateikė radikalią Vakarų mokslo ir krikščionybės kritiką, Leiris užrašai tapo esmine paskata, pasukusia Vakarų mąstymą nuo kolonialistinio prie postkolonialistinio. Tuo pat metu galime juos laikyti menininkais ir tyrinėtojais.“

Istorijos naratyvo politiškumas, kolektyvinė fantazija – tai temos, jungiančios Annikos ir Godos interesus. Temų interpretavimo būdai ir pasirinktos medijavimo priemonės labai skiriasi. Darbo dviese iššūkiai, teigiami ir neigiami patyrimai labai subtiliai atsiskleidė paskutinėje skaitymų dalyje, kurioje pristatytas menininkių susirašinėjimas. Atsargus, pagarbus atstumas, tačiau nesivaržymas atskleisti savo idėjų ir norų – susirašinėjimo skaitymas vyko kaip poros choreografija. Labai elegantiškas, konstruktyvus, nekuklus, kartu gilus ir provokuojantis. Menininkės sėdėjo ramiai ir monotoniškai skaitė, kai dialogo dinamika audrino gausiai susirinkusios auditorijos mintis. Po renginio užduota daug klausimų.

Paroda tapo tarptautinės Geteborgo meno bienalės – GIBCA, šiuo metu vykstančios pagrindinėse miesto meno erdvėse, dalimi. Kultūros ministerija skelbia, kad paroda veiks iki lapkričio 24 d.

*Geteburge, Šiaurės jūros uoste, miesto centro pakraštyje, ant kalno 1886–1970 m. veikė infekcinė ligoninė. 1987 m. ligoninės pastatų kompleksas perleistas valdyti menininkų bendruomenei. Buvo įsteigta Konstepidemin (Meno epidemija) – 130 menininkų valdomas meno centras. Dar ir šiandien šioje erdvėje jaučiama asketiška gydymo įstaigos atmosfera, kurioje aktyviai veikianti menininkų bendruomenė turi daug vietos įvairiausiems norams ir poreikiams įgyvendinti. Vieta autentiška ir išskirtinė ne tik Geteburge, bet turbūt ir visoje Švedijoje. Konstepidemin gauna dalinį finansavimą iš miesto, regiono, dėl dalinio projektinio finansavimo kreipiasi į vietos fondus.

Kultūros ministerijos nuotr.