Kad ir koks didelis bei spalvingas pasaulis bebūtų, kartais netikėčiausi, o dažnai ir maloniausi atradimai slypi visai šalia mūsų. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad Marijampolės mieste galite pamatyti gatvės meno kūrinį, išrinktą gražiausiu Lietuvoje? Apie vis labiau atgyjančią Marijampolę, jaunimo iniciatyvas ir gido profesijos užkulisius kalbamės su gide Jurgita Pazniokaite-Bubniene.
– Kokių įdomių istorijų dar negirdėjome apie Marijampolę?
– Kurį laiką kolegijoje dirbau dėstytoja, tad puikiai pažįstu ne tik įvairias Marijampolės miesto teritorijas, bet ir jose slypinčius, mažai girdėtus pasakojimus. Istorija prasideda Kvietiškio dvare, kuriame gyveno miesto įkūrėjai Butleriai, kurie į Marijampolę atplaukė valtele iš Prienų. Visa ta teritorija, kuria keliavo iki Marijampolės, buvo labai vandeninga ir pelkėta, o dabar ši Žuvinto teritorija yra pasitraukusi tolėliau.
Pasakojama, kad Kvietiškio dvare gyvenusi Pranciška Butlerienė kiekvieną sekmadienį karieta važiuodavo melstis į Prienus. Eidama nuo dvaro ji kalbėjo maldas, o toje vietoje, kurioje sustodavo „Tėve mūsų“ malda, buvo sodinama liepa. Prieš maždaug 300 m. P. Armino gatvėje buvo pasodinta liepų alėja, o kai Butlerienė baigė kalbėti visą rožančių, nutarė, jog šioje vietoje stovės maldos namai. Šv. Arkangelo Mykolo bazilika pastatyta būtent tokiu būdu jai išrinkus vietą. Vesdama ekskursijas pastebėjau, kad turistams šis pasakojimas labai patinka, o ypač – sužinojus faktą, kad bazilikos viduje yra rožančius, įamžinti šį įvykį.
Man labai patinka dar viena istorija. Miesto centre yra Vytauto parkas. Ši teritorija anksčiau buvo labai pelkėta, o žmonės toje vietoje nešdavo ir mesdavo šiukšles. Tačiau vienas užsispyręs marijampolietis nutarė, kad šią vietą pavers kitokia. Vyras daug dirbo ir ją pavertė patrauklia ir netrukus ji tapo miesto sodu, kuriame pradėjo rinktis Marijampolės gyventojai. Senjorai, kuriems yra po aštuoniasdešimt metų, čia eidavo į pasimatymus. Vyresnė karta žino, jog miesto sodas – susitikimų, pasimatymų vieta. Be galo gražu, kad Marijampolės savivaldybė pasirinko sode atkurti senovinį gėlių stilių. Pavyzdžiui, Vytauto parke yra Kraštotyros muziejaus paroda su stendais, o viename iš jų groja senoji muzika, kuri skambėjo prieš 8 dešimtmečius.
Marių parkas ir jo laisvalaikio zona – taip pat išskirtinis. Šią vietą yra labai pamėgę ne tik patys marijampoliečiai, bet ir gretimų rajonų gyventojai. Pasinaudoję rekomendacija ir atvykę čia, jie negali patikėti, kad Marijampolėje yra tokia zona.
Ankstesniais laikais, kai miestas pradėjo plėstis, Basanavičiaus aikštė buvo susibūrimų vieta. Joje buvo organizuojami turgūs, vykdavo Derliaus šventė. Man, kaip gidei, žinančiai vietos istoriją, yra labai smagu, kad šis dalykas yra išlikęs iki šių dienų – Derliaus šventė Marijampolėje vyksta dar ir dabar, pirmąjį spalio savaitgalį. Toks tradicijų tęstinumas išties džiugina.
– Mažai kas žino, kad Marijampolėje gausu akį traukiančių gatvės meno kūrinių. Kuo jie ypatingi?
– Prieš kokius ketverius metus atsirado grupelė žmonių, kurie rinkdamiesi ekskursijas norėjo pamatyti tik gatvės meno kūrinius, o ypač – žinomo menininko R. Bartkaus darbus. Pasiruošimas tokia ekskursijai man tapo savotišku iššūkiu. Dabar beveik viską žinau apie šiuos kūrinius – esu parengusi ir ekskursiją, ir du orientacinius žaidimus.
– Kuo gatvės menas taip patinka jaunimui?
– Tuose paveiksluose yra užkoduotos šiandieninės aktualijos, problemos. Kai žmogus mato paveikslą, jis savo mintimis sukuria simbolinę reikšmę. Kai ima suprasti paveikslo mintį, jis tampa dar gražesniu. Marijampolėje šiuo metu yra 25 gatvės meno paveikslai, prieš trejus metus Bartkaus kūrinys „Tekantis gyvenimas“, esantis ant Šešupės kranto, Lietuvoje buvo išrinktas pačiu gražiausiu gatvės meno kūriniu. Šis paveikslas įspūdingas tuo, kad yra pieštas ant sienos aukštyn kojomis ir atsispindi Šešupės upės paviršiuje, taigi, paveikslas yra matomas vandenyje.
Man emocine prasme stipriausias gatvės meno kūrinys Marijampolėje – Butlerienės skersgatvyje esantis paveikslas „Gyvenk dabar, mirk vėliau“. Jo pagrindinė žinutė – jeigu turite svajonių, juos reikia imti ir įgyvendinti dabar, nenukelti. Man šis paveikslas be galo patinka ir tuo, kad jame gausu simbolių. Rankose esantis vandens lašas simbolizuoja gyvybę ir tėkmę. Vaikai, žiūrėdami į šį kūrinį, mato „Pepsi“ prekinį ženklą, o suaugusieji jo nepastebi. Tas pats gatvės meno kūrinys, skirtingų žmonių yra matomas skirtingai.
– Kuo išsiskiria Marijampolės architektūra?
– Yra mano du mėgstami pastatai, kurie yra šiek tiek nutolę nuo miesto centro. Jeigu yra galimybė, keliautojų grupes pasitinku miesto pradžioje, jiems būtinai parodau išskirtinės architektūros traukinių stotį. Ar žinojote, kad Marijampolės traukinių stotis prieš 5-6 metus buvo išrinkta gražiausia traukinių stotimi Lietuvoje?
Prieš dvejus metus turėjau galimybę dirbti cukraus fabriko muziejuje, pažinau visą jo istoriją. Pagrindinis pastatas yra įtrauktas į paveldo objektų sąrašą. Kai pradėjau dirbti gide, dauguma lankytinų objektų buvo išsidėstę miesto centre. Turistai turėjo labai mažai laiko, o norėdavo daug visko pamatyti.
Tačiau dabar, bendraudama su svečiais, jiems patariu miestui skirti mažiausiai dvi valandas, kad spėtų aplankyti ir traukinių stotį, ir cukraus fabriką. Kai ekskursija vedama miesto centre, daugeliui didelį įspūdį palieka Rygiškių Jono gimnazija, kurią yra baigę daug iškilių Lietuvos asmenybių, kaip Basanavičius, Kudirka, Salomėja Nėris. Daugelis, atvykę iš didesnių miestų domisi, kur yra Marijampolės miesto rotušė, tačiau yra įdomus politinis niuansas, kad Marijampolė jos niekada neturėjo.
Mano kolegos istorikai veda ekskursijas, kurių metu pasakojama apie senąją, tarpukario Marijampolę. Tuomet klaidžiojame miesto gatvelėmis, esančiomis jo centre. Planuojama įgyvendinti projektą. Mūsų miestą simbolizuoja katinai, tad norime, kad viešintys Marijampolėje aplankytų ir jos katiną, kuris, tikimės atsiras prie traukinių stoties ir cukraus fabriko. Siekiame, kad svečiai apžiūrėtų ne tik miesto centrą, bet ir kitas miesto pakraščiuose esančias vietas.
– Ką simbolizuoja katinai Marijampolėje, kodėl jie yra skiriamasis miesto simbolis?
– Grafienė Butlerienė pakvietė vienuolius Marijonus, vėliau jie suteikė miestui Marijampolės vardą. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad grafienė be galo mylėjo kates, todėl prieš maždaug aštuonerius metus Butlerienės kiemelyje buvo nuspręsta pastatyti fontaną ir ant jo patupdyti tris katinus. Šie gyvūnai tapo traukos centru ir miesto skiriamuoju ženklu.
– Kaip jaunimas gali prisidėti prie teigiamų miesto pokyčių?
– Jaunimas Marijampolėje yra tikrai aktyvus. Palinkėčiau būti drąsiems, generuoti idėjas ir jas išsakyti garsiai. Tai padarę tikrai sulauksite palaikymo ir kartu sukursime nuostabių dalykų, pavyzdžiui, dalyvaudami nacionaliniame projekte „Išmanusis miestas“. Jame dalyvaujantys jaunieji architektai kuria naujas koncepcijas savivaldybių teritorijoms atnaujinti, o šiemet šiame konkurse dalyvauja ir Marijampolės miesto savivaldybė. Jaunimas yra mūsų ateitis ir smagu, kad Marijampolės savivaldybė yra be galo lanksti, jį palaikanti. Be galo džiaugiuosi, jog galiu dirbti šiame mieste.
– Koks yra gražiausias gido darbo aspektas?
– Turistų šypsenos. Dabar yra daugybė būdų aplankyti norimas vietas su gido pagalba. Vienas iš jų – audiogidai, kuriais pasinaudoti galima ir viešint Marijampolėje. Tačiau nesvarbu, kokiomis technologijomis besinaudotume, žmonėms reikia gyvo bendravimo, ryšio. Jo riekia ir man, tad gido profesija man nėra darbas. Tai gyvenimo būdas.
– Kaip įsivaizduojate Marijampolę ateityje?
– Marijampolė, net ir prieš aštuonerius metus jau buvo atsinaujinusi įvairias erdves, pasipuošusi gatvės menu. Pati girdėdavau iš kitų Lietuvos miestų gyventojų, kaip gražu, kad šiame mieste atsižvelgiama ir į jaunimą, kad jiems yra kuriamos erdvės. Per tą laikotarpį pastebėjau, kad daug jaunų šeimų iš didmiesčių sugrįžta gyventi į mažesnius gimtuosius miestus, kaip Marijampolė. Visas miestas yra žalias ir mano akimis, jis vis jaunėja.
