Grupių vadovai

2016 m. kovo 30 d.

Admin.

 

 

Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto dekanas dr. Žymantas Rudžionis

Motyvacijos stimulų šiuo atveju yra įvairių. Tokie projektai daugumai yra pirma galimybė prisiliesti prie realios projektavimo veiklos, susipažinti su komandinio specialistų darbo specifika. Studentui (ypač baigiamųjų kursų) labai rūpi jo ateities perspektyvos, galimybė įsitvirtinti profesinėje srityje, kvalifikacijos kėlimas, todėl dauguma jų tikisi, kad dalyvavimas panašiuose projektuose ir konkursuose padės tapti geriau žinomiems ir paklausiems profesinėje rinkoje. Pats didžiausias stimulas, kuo efektyviau dalyvauti panašaus pobūdžio konkursuose, – galimybė tęsti pradėtą veiklą, įgyvendinant projektus realybėje, žinojimas, kad įdėtas darbas duos apčiuopiamų rezultatų, bus įvertintas. Motyvaciją keltų ir procesų skaidrumas, t. y. turėtų būti žinoma, kas, kodėl, kokiu tikslu vyksta, argumentuojami reikalavimai, pateikiami išsamūs vertinimo kriterijai ir pan. Mums pagrindine motyvacijos priemone išlieka asmeninė komunikacija, bendravimas, bandymas kartu spręsti kylančias problemas

Entuziazmas yra vienas pirmųjų variklių, dalyvaujant panašiose veiklose. Paprastai pirminis kūrybinis etapas būna pats įdomiausias ir produktyviausias. Kur kas sudėtingiau rasti stimulų, atliekant techninius projektavimo darbus, sprendinių detalizacijas, skaičiavimus. Rutininis darbas ir jo apimtis kelia daugiausia klausimų, taigi tam sunkiausia rasti motyvuojančių priemonių. Kadangi projekte pasiryžo dalyvauti gana daug baigiamųjų kursų studentų (ateityje nusprendėme tokios praktikos atsisakyti), motyvuoti juos pažymiais galimybių nėra arba jos labai menkos, lieka tik pasitikėti studentų atsakomybės jausmu ir gerais santykiais su dėstytojais. Konkurso prizas, manau, neatlieka lemiamo motyvuojančio vaidmens, galbūt dėl mūsų visuomenei būdingo pesimizmo (vis tiek nelaimėsim) ar dėl aiškių vertinimo kriterijų trūkumo.

O pati konkurso idėja yra labai įkvepianti ir prasminga. Tokie projektai itin skatina studentų tobulėjimą, prisideda prie jų kvalifikacijos kėlimo, padeda įsigilinti į realias projektavimo problemas. Tačiau studijų procesas yra specifinė sritis, kur labai svarbūs veiksniai yra laikas ir nuoseklumas, todėl planuojant panašius konkursus ateityje reikėtų daugiau dėmesio skirti pasiruošimo ir konkurso etapų derinimo su dalyvaujančių aukštųjų mokyklų studijų procesais klausimams. Tam gali prireikti nemažai laiko (pavyzdžiui, mūsų universitete bakalauro baigiamojo darbo temos yra skelbiamos prieš metus iki numatomo gynimo). Manome, kad ir kitais mokslo metais konkursas galėtų būti tęsiamas, ir mes mielai jame dalyvautumėme, tik labai svarbu tiksliai, aiškiai ir su konkrečiais terminais (etapais) suplanuoti konkurso eigą, ją pritaikant pagal universitetų ir kolegijų studijų procesų terminus.

 

VDU Menų fakulteto Menotyros katedros vedėja, Kūrybinių industrijų studijų programos vadovė, architektūrologė, kultūros ir kūrybos industrijų tyrėja doc. dr. Jūratė Tutlytė

Niekam ne paslaptis, kad yra formalių būdų bandant studentus „priversti“ darbuotis tokiuose projektuose kaip šis per tam tikrų dalykų atsiskaitymus ar privalomus dalykus. Ir nors šis būdas pateisinamas, vis dėlto prasmingiausia ir smagiausia dirbti tada, kai patys studentai yra motyvuoti ir dega noru pažinti, išmėginti, padaryti daugiau. Todėl stipriausias variklis yra studentų vidinė motyvacija. Svarbiausia atpažinti ir dirbti su pačiais geriausiais. Kadangi kai kurie studentai šiųmečiame projekte dalyvauja jau antrą kartą, manau, kad motyvacija tapo pirmojo projekto sėkmė. O domėjimasis tokiais projektais, tikiu, kilo iš pačių studijų pobūdžio VDU Menų fakultete (ir kituose). Štai neperžengdami mano pačios dėstomo dalyko rėmų (kaip antai „Kūrybinių miestų tyrimai“) kartu su studentais analizuojame urbanistines strategijas teoriniu lygmeniu, atliekame lauko tyrimus, vykdome apklausas, strateguojame, studentai susipažįsta su pasauliniu tokių tyrimų, taktikų ir praktikų kontekstu. Socialinis šių idėjų angažuotumas, manau, yra pagrindas, kuris ilgainiui „uždega“ studentus savo neabejotina prasme.

Iš tiesų tokie projektai kaip šis yra labai svarbūs studijų procesui ir tobulėjimui. Studentams atsiranda galimybė išmėginti jėgas ir konkuruoti su kitų universitetų studentais, modeliuoti veiklas realiuose kontekstuose. Dėstytojams, o kartu ir universitetui, – tai būdas atskleisti ir paskleisti savo idėjas platesniame kontekste. Juk už visų rezultatų visų pirma slypi universiteto diegiamos vertybės, darbo ir studijų kultūra, požiūris į save, kitus ir pasaulį.

Jei toks konkursas būtų rengiamas ir kitąmet, tikrai, manau, kad dalyvautume, nes džiugina konkurso atvirumas kitų profilių studijoms. Štai kad ir šiais metais jaučiame, kad konkurso sąlygos yra kiek pasikeitusios ir dar palankesnės tokiems universitetams kaip VDU, kurie neruošia architektų ar inžinierių.

 

Klaipėdos universiteto Architektūros, dizaino ir dailės katedros vedėja doc. Ramunė Staševičiūtė

Studentus labiausiai motyvuoja tai, kad projektuojama, esant realiai situacijai, su galimybe pateikti savo idėjas ir, kas žino, gal jos bus kokiu nors būdu realizuotos. Be to, jiems džiugu, kad kažkas domisi jų idėjomis. Tai – taip pat motyvuoja.

Bet kokie kūrybiniai konkursai visada teikia aukštajai mokyklai naudą: pirma, jie priverčia studentus pasitempti ir siekti geriausių rezultatų, antra, mokymo procesui labai svarbi realiai vystoma teritorija, diskusija su tikrais užsakovais bei teritorijos naudotojais, trečia, pačiai mokymo institucijai labai naudinga pasitikrinti savo lygį ir tai, kur reikia pasitempti. O visi pirmiau išdėstyti argumentai svariai papildo mokymo programą.

 

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos katedros doc. dr. Aušra Zigmontienė

Ko gero, vis dėlto pagrindinė studentų dalyvavimo projekte esmė ir noras – realaus projekto rengimas ir savo studijų metu sukauptų žinių patikrinimas ir įtvirtinimas. Studentas, dalyvaudamas projekte, dirba komandoje su skirtingų sričių specialistais. Tos pačios problemos matymas iš skirtingų pozicijų yra žingsnis link savarankiško ar komandinio darbo, pabaigus studijas. Prizas, kad ir koks jis būtų, yra motyvas, tačiau tai tikrai nėra svarbiausia. Norint pritraukti studentų dalyvauti tokio pobūdžio konkursuose ar projektuose, ko gero, svarbiausia aiškiai pateikti projekto idėją ir ką studentas gali išmokti dalyvaudamas juose. Deja, bet motyvuoti, smalsūs ir atsakingai žiūrintys į dalyvavimą studentai dažnai jau dirba ir, nenorėdami nuvilti kitų kolegų, atsisako dalyvauti. Vadovas – tai grandis tarp studentų ir projekto sumanytojų. Kartais sunku, kai studentų polėkį kurti, nestandartiškai mąstyti riboja realaus projekto rėmai ir tu turi juos „nuleisti ant žemės“. Manome, kad konkursas tiek studijų programai, jos tobulinimui, o ir pačiam universitetui yra naudingas. Jis verčia nepamiršti realybės.

 

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Miestų statybos katedros docentė Edita Šarkienė

Dalyvaudami konkurse studentai turi galimybę persikelti į ateitį – susipažinti su būsimais darbdaviais, pamatyti savo darbinę aplinką, pabendrauti su užsakovais, pasisemti praktinės patirties, dirbdami komandoje su kitų inžinerinių specialybių studentais. Tai – motyvai, dėl ko studentai dalyvauja tokiuose projektuose. Be to, tai puiki aplinka praktiškai pritaikyti gebėjimus, įgytus studijų metu, atrasti dalykus, į kuriuos dar reikia gilintis, ar patikrinti jau išgirstas tiesas. Studentai įsitikina, kokios šiuo metu svarbios technologijos, savarankiškos studijos, tobulinimasis bei kokie svarbūs ir spartūs jų darbo rinkoje vyksta pokyčiai. Laiku suderinus ir integravus konkurso užduotį į studijų procesą, būtų galima krūvį ir atsiskaitymus pritaikyti prie universitete galiojančios tvarkos, o sistemingai dirbant pasiekti geresnių rezultatų.

 

Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Statybos fakulteto dekanė Lina Sakalauskienė

Manau, kad studentą pirmiausia motyvuoja naujos patirties, kitokių žinių, nei gauna aukštojoje mokykloje, paieškos, bendradarbiavimas su įmonių bei savivaldybės darbuotojais. Žinoma, studentui labai svarbi ir galimybė pačiupinėti gyvą objektą, ieškoti geriausio, įdomiausio, kartais net ir neįgyvendinamo sprendimo. Visa tai leidžia išgryninti su profesija susijusius studento lūkesčius, patirti realaus darbo sunkumų ir pranašumų. Tiesa, didžiausias studentų entuziazmas pastebimas iš pat pradžių, vėliau, susidūrus su įvairiais sunkumais, jis šiek tiek nublanksta, tačiau finale grįžta su dviguba jėga. Studentai projekte dalyvauja tikrai ne dėl pažymio ar dėstytojo palankumo – jiems labai patrauklus kūrybinis komandinis darbas, galimybė realizuoti savo sumanymus. Mūsų komandai jau tapo tradicija susirinkti po paskaitų ir diskutuoti, modeliuoti, skaičiuoti, analizuoti… Taip pat studentai turi uždarą „Structum II“ grupę socialiniame tinkle, kuriame gyvenimas virte verda. Visada įdomu skaityti, kokiomis nuotaikomis jie gyvena, kokias idėjas brandina, kokia yra jų nuomonė konkrečiu klausimu. Manau, kad šis studentų entuziazmas nesusijęs net su noru laimėti – tai labiau savirealizacijos poreikis. Žinoma, iškovoti pirmąją vietą visada smagu, tačiau mes suprantame ir tai, kad pirmoji vieta tėra viena(!), ir norint ją laimėti reikia ne tik geros idėjos, kruopštaus darbo, bet ir dalelytės sėkmės.

Man turbūt pasisekė, kad dirbu su motyvuotais, kūrybingais ir ambicingų tikslų gyvenime turinčiais jaunuoliais. Džiaugiuosi, kad nereikia jų įtikinėti, stumti, raginti… Užtenka tik pasiūlyti ir tolesnė iniciatyva jau kyla iš pačių studentų.

Dalyvauti konkurse pirmą kartą, ko gero, buvo didesnis iššūkis: tai buvo visiškai nauja veikla, kitoks jos organizavimo būdas. Galbūt ir susidomėjimas pirmą kartą buvo didesnis. Tačiau visi vienbalsiai pripažįsta, kad projektas įdomus, nes suteikia daug erdvės fantazijai, jam reikia nemažai profesinių įgūdžių. Dalyvaudami šiame projekte siekiame prisidėti prie visai mūsų visuomenei aktualių problemų sprendimo: tvarumo, ekologiškumo, pastatų atnaujinimo, modernizacijos, statinio informacinio modeliavimo (BIM) proceso diegimo ir pan. Be to, kolegijos studentų dalyvavimas konkurse didina statybos inžinieriaus profesijos populiarumą bei jaunuolių norą rinktis kolegines studijas mūsų kolegijoje. Be abejonės, dalyvavimas tokiuose projektuose naudingas ir kolegijos, kaip modernios mokymo institucijos, įvaizdžiui stiprinti, ir studijų programai tobulinti, ir, žinoma, patiems studentams.


  

Klaipėdos universiteto komanda

Pasirinkta teritorija – Kuršėnai

 

1 kurso studentės: Kotryna Būdvytytė ir Karolina Gerikaitė; 

2 kurso studentės: Ieva Ignatavičiūtė, Ginta Bernatavičiūtė, Dovilė Dirvonė, Indrė Ložytė;

konsultantai: asist. Algirdas Straukas, asist. Antanas Vėlavičius, kūrybinis vadovas lekt. Romas Marčius, projekto koordinatorė lekt. Eglė Dučinskienė.

 

Esame Klaipėdos universiteto Menų akademijos, Architektūros, dizaino ir dailės katedros komanda. Mūsų CREDO: BŪK REALISTAS – SIEK NEĮMANOMO! (1968 m. Prancūzijos studentų šūkis.) 

Pasirinkome L. Ivinskio aikštę ir Ventos upės slėnio teritoriją. Teritorija įdomi, todėl matome galimybių sukurti erdvę, kuri taptų unikaliu traukos centru gamtinėje aplinkoje. Mus miestas domina kaip įvykis. Viešos bendro naudojimo erdvės, miesto žaliojo karkaso bei rekreaciniai plotai – būtent čia mes, kraštovaizdžio architektai, atsižvelgdami į mikro ir makro urbanistinę bei architektūrinę aplinką, sprendžiame kompozicines lygtis. Mes mokomės kiekvieną objektą kurti konkrečiai socialinei bendruomenei ir visuomenei. Visur stengiamės rasti atskirą sprendimą, kaip architektūrą darniai susieti su aplinka, kad ne tik aplinka išryškintų architektūros kūrinį, bet ir žmogus joje jaustųsi patogiai.

 Mūsų projektams būdingas daugiasluoksniškumas – stengiamės sujungti daugybę visapusių sprendimų: gamtinių, estetinių, funkcinių, inžinerinių, ekologinių, socialinių ir technologinių. Primityvių sprendimų neieškome. Iššūkis – miestas, kaip niekada nesibaigiantis įvykis, kurio patrauklumą lemia pačių įvairiausių sprendimų dermė. Kūrybinio proceso metu susiduriame su iššūkiu, kaip siekiant bendros vizijos suderinti komandos narių idėjas. Įsiklausome į kiekvieno idėją, diskutuojame, formuluojame ir teikiame bendrą koncepciją. Komandinis darbas padeda atsiskleisti psichologo talentui, išsiugdyti kantrybę ir geras bendravimo manieras, be kurių neišsiversi profesinėje veikloje. Juk ir pati išmaniojo miesto koncepcija pagrįsta bendruomeninių ryšių principu. Trečioji pramonės revoliucija iš esmės keičia dabartinę miesto idėją – pereinama iš vertikaliųjų į horizontaliuosius ryšius, kurie ir formuoja naujus tarpbendruomeninius santykius. Mes tikime, kad šis projektas prisidės prie mūsų profesinio meistriškumo lygio ir bendrosios erudicijos kėlimo.

Mūsų komandą įkvepiantis objektas – Švedijos Kristianstado mieste, šalia pelkės, prie Helgės upės, esantis centras „Vattenriket Naturum“. Tai sukultūrintas kraštovaizdis, pabrėžiantis ryšį tarp žmogaus ir gamtos.

O miestas, kuriuo žavimės, tai – Stokholmas, konkrečiai jo gyvenamasis Hamarbio (Hammarby Sjöstad) rajonas. Sėkmingai įgyvendinus Hamarbio projektą, „tvaraus miesto“ koncepcija tapo neatskiriama naujų miestų planavimo projektų dalimi. Hammarby Sjöstad yra įsikūręs aplink ežerą Hammarby Sjö. Šviesūs namų fasadai atgręžti į ežerą. Aplink visą ežerą Hammarby Sjö – parkai, krantinės, pėsčiųjų takai. Pavyzdinio Švedijos miesto, kaip natūralaus Stokholmo tęsinio, padėtis nulėmė ir infrastruktūrą, ir planavimą, ir pastatų architektūrą.

 

Kūrybinis grupės vadovas Romas Marčius, kraštovaizdžio architektas, KU lektorius:

„Klaipėdos universiteto kraštovaizdžio architektūros studentų komandos dalyvauja respublikiniuose ir tarptautiniuose kraštovaizdžio architektūros konkursuose. Esame pelnę ir laurų. Dalyvavimas konkursuose – neįkainojama profesinė patirtis. Viliuosi, kad mūsų komandos pasiūlymai sulauks kuršėniškių simpatijų, o idėjos padės vietos bendruomenei labiau didžiuotis savo gyvenamąja aplinka. Linkiu kraštovaizdžio architektų komandai kūrybinės sėkmės!“


 

Vytauto Didžiojo universiteto komanda

Pasirinkta teritorija – Kuršėnai

  

Raminta Miškinė (VDU Kūrybinės industrijos), Tomas Puida (VDU Kūrybinės industrijos),

Miglė Dumbliauskaitė (VDU Naujųjų medijų menas), Lina Pranaitytė (VDU Naujųjų medijų menas),

Urtė Pakers (VDU Naujųjų medijų menas), Eglė Januškienė – architektė (VDU Teisė),

Vika Pranaitytė – architektė-konsultantė.

 

Mūsų šūkis: VDU komanda – atvira, darbšti ir unikali! Komanda įsitikinusi, kad miestas yra gyvas audinys, kuriame urbanistinis pagrindas tampa pagalbine priemone, padedančia jam funkcionuoti.

Kodėl pasirinkome Kuršėnus? Nes Kuršėnai, kaip ir dauguma mažesnių Lietuvos gyvenviečių, šiandien yra niša darnaus miestų planavimo (architektūrine, socialine, kultūrine bei ekologine prasmėmis) specialistams tirti, planuoti ir įgyvendinti įvairias užsienio teoretikų idėjas praktiškai. Rekreacinė Kuršėnų zona, į kurią patenka Kuršėnų dvaro sodyba ir Ventos upės viešosios erdvės, yra perspektyvus, tačiau šiuo metu menkai išplėtotas miesto audinys. Jis, mūsų nuomone, gali tapti funkcionalia, atraktyvia ir interaktyvia kultūrinio turizmo erdve.

Didžiausias mūsų iššūkis – sukurti vientisą, bet visas darnaus miesto planavimo teorijas susiejančią urbanistinę erdvę, kurioje bus ne tik gražu, bet vyraus turizmui ir verslui palanki žmonių interakcija. 

Žinoma, kaip ir kiekvienai komandai, mums ypač sunku suderinti laiką bendriems susitikimams, tačiau turime visas galimybes bendrauti internetinėje erdvėje.

Džiaugiamės, kad šis konkursas mūsų komandai, kurios didžiąją dalį sudaro ne architektūros studentai, suteikia galimybę savo skirtingas kūrybines ir praktines patirtis, požiūrį į gyvenimą ir miesto planavimą pritaikyti praktiškai modeliuojant konkretų miestą. Manome, kad šio projekto metu įgysime žinių, susipažinsime su naujais žmonėmis ir patobulinsime savo asmeninius gebėjimus, atversime naujus kelius ir būdus miestokūros procesuose.

Mūsų komandą įkvepia įvairios miestų planavimo ir vietos kūrimo praktikos, kai architektų bei įvairių kitų aktyvių specialistų komanda, bendradarbiaudama su vietos bendruomenėmis, sukuria gyventojams artimas viešąsias erdves. Šis miesto kūrybinis procesas vadinamas vietokūra (angl. place making). Jį galima paaiškinti kaip savotišką žaidimą, kai profesionalų komanda darbuojasi konkrečioje bendruomenėje, o atradusi probleminę vietą susikuria žaidimo taisykles ir kartu su bendruomene įgyvendina lūkesčius (pavyzdžiui: gamina baldus, tvarko aplinką ar kitaip leidžia laiką). Mūsų VDU komanda žavisi dauguma tokio tipo praktikų, tarp jų galime paminėti 2009 m. Harvardo universiteto pradėtą aikštės projektą „Susitikime aikštėje“ (angl. Meet me at The Plaza), įvairias prancūzų komandos „Collectif Etc“ bendruomeninės architektūros patirtis. Ši žmonių interakciją skatinanti architektūra yra itin stipri savo pamatine idėja: miesto dizainas, architektūra čia suvokiami per vietos funkcionavimą, inovatyvumą bei gyvumą. Tai puikūs pavyzdžiai, kaip bendruomenės, veikdamos išvien su profesionalais, kuria kokybišką, paveikią architektūrą.

Išmaniojo miesto bruožai: darnus ekonomine, socialine, kultūrine, ekologine prasmėmis, išsiskiriantis tolerancija, didele talentų koncentracija bei technologiniu pažangumu. Reikia nepamiršti, kad išmanusis miestas yra visų pirma gyvas miestas, funkcionuojantis žmogui ir bendruomenėms. Šiandien galima būtų išskirti gausybę tokių išmaniųjų miestų, kuriuose bendruomenėms padedant sukuriama aktyvi aplinka. Pavyzdžiui, jau mūsų minėtasis Harvardo universiteto miestelis, Paryžius, Amsterdamas ir kt.

 

VDU Menų fakulteto Menotyros katedros vedėja, Kūrybinių industrijų studijų programos vadovė doc. dr. Jūratė Tutlytė:

„Išmaniojo miesto projekte dalyvaujame jau antrą kartą. Nors VDU nerengia architektų, tačiau pirmasis „blynas“ nebuvo prisvilęs. Tai mums suteikia pasitikėjimo savimi ir idėjomis, kurios susijusios ne tiek su erdvių formavimu fizine prasme, kiek su jų socialine ir žmogiškąja dalimi. Erdvė virsta vietomis ne dėl nugludintų architektūrinių formų ar dizaino, o dėl žmonių jose. Tai gyvos vietos – jose verda gyvenimas, jos pilnos šurmulio, bendravimo, buvimo kartu. Linkiu visai komandai šį kartą dar radikaliau pasikliauti žmogiškuoju erdvės planavimo veiksniu, nes jis neabejotinai yra pats išmaniausias. Nieko mieste nėra gražesnio už jo aplinkos atvirumą ir pagarbą žmogui.“

 

 

Temos:

https://structum.lt/wp-content/uploads/2020/03/LV_structum_outdoor_340x430_0320.jpg

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!