Veriasi nauja, iki šiol menkai tyrinėta neformaliosios architektūros zona, kuri egzistuoja aplink mus, bet lieka tarsi šešėlyje, pilkojoje zonoje. Ši, pačių žmonių tveriama architektūra, kaip reiškinys turėtų būti įtraukta į architektūros tyrimų žemėlapį.
„Ankstesniais metais aptarę principinius klausimus ir pagaliau sulaukę Architektūros įstatymo, nutarėme leistis į gylį – nagrinėti atskirus kokybės kriterijus, kuriais remiamasi ne tik priimant aplinką formuojančius spendimus, bet ir teikiant ekspertines išvadas, aptariant projektus su visuomene, atestuojant architektus, organizuojant architektūrinius konkursus, ginant viešąjį interesą, sprendžiant kitus šioje srityje kylančius ginčus. Nustatytų gana abstrakčių kriterijų taikymas – sudėtinga, daug profesinių žinių ir įgūdžių reikalaujanti veikla, didele dalimi susijusi ir su tuo, kaip mes suvokiame vieną ar kitą kokybės aspektą, kokį turinį į jį talpiname, kaip suprantame tinkamą jo įgyvendinimą, kokiais sprendimais galime jį pasiekti. Tad kelių artimiausių metų konferencijų užduotimi ir laikome nuoseklų kokybės kriterijų turinio nagrinėjimą bei jų atskleidimą, pasitelkiant tiek mokslines, tiek praktines įvairių disciplinų žinias“, – teigia Rūmų pirmininkė Daiva Velčkaitė.
Išryškėjo tendencija neapsiriboti fizine aplinka, daugiau sąmoningo dėmesio kreipti į norą (at)pažinti kultūrinius klodus, glūdinčius konkrečioje vietoje, ir juos integruoti į projektą. Gilintąsi į pamiršimo ir atsiminimo praktikas, akcentuota, kad tik taip įmanomas skirtingų istorinių, kultūrinių sluoksnių įprasminimas naujai kuriamuose objektuose, suteikiant šių dienų Lietuvos architektūrai išskirtinumo, praturtinant mus ir mūsų aplinką.
Svarbu yra nustatyti, įvertinti bendruomenių poreikius, jau susiformavusius įpročius ir į juos atsižvelgti. Daug kam buvo netikėta, jog architektūrinius klausimus galima nagrinėti pasitelkiant sociologinius įrankius – bendradarbiavimas ir kitų disciplinų įtraukimas dar mažai vertinama galimybė architektūros lauke.
