https://structum.lt/wp-content/uploads/2019/03/download.gif

Išskirtinis interviu su architektu P. Venckūnu apie neatskleistas Sapiegų ligoninės komplekso rekonstrukcijos paslaptis

2019 m. sausio 8 d.

Agnė.

„Vilnius Tech Park“ gimė iš didelės ir labai gražios idėjos atnaujinti Lietuvos sostinės širdyje mirštančią istorinio Sapiegų parko teritorijoje esančią ligoninę ir ją paversti informacinių technologijų verslo inkubatoriumi. Idėja puiki, o sudėtingas kontekstas šio užmojo įgyvendinimą pavertė kino filmo verta istorija. Filmo, kuriame netrūksta ambicijų, nusivylimų, paslapčių ir… laimingos pabaigos.

„Kai pirmą kartą su architektų komanda įžengėme į Sapiegų ligoninę, į plaučius smelkėsi pelėsių, sumišusių su medikamentais, tvaikas. Oras klampus ir jokio vėdinimo. Tuos kelis varganus saulės spindulius, atrodė, tuoj nupūs per sienų plyšius besibraunantis vėjas. Tiesa, šalto vėjo gūsiai galynėjosi ne tik su šviesa, bet ir su iš radiatorių garuojančia kaitra. Tinkas? Ach, taip… Atrodė, kad tinkas žaidžia lenktynių, kuri siena subyrės pirmoji. Aš negalėjau patikėti, kad 2016 m. viename prestižinių Lietuvos sostinės rajonų galima rasti tokios būklės pastatų. Ir dar juose veikiančią ligoninę…“ – istoriją pradeda architektas Paulius Venckūnas.

Pastatų kompleksas jau skaičiavo daugiau nei pusantro šimto metų. Kiekvienas laikotarpis paliko čia savo pėdsaką. Tai unikalus kompleksas. 2001 m. jis buvo įtrauktas į vertybių sąrašą, tačiau net ir saugotina vertybė nesaugoma tyliai iro.

Prieš mažiau nei dešimtmetį rūmai buvo vieną kitą kartą „palopyti“ iš Europos Sąjungos biudžeto. Nors lopytojai padarė statiniui daugiau architektūrinės žalos nei naudos, pakeistų elementų liesti nebuvo galima.

Kaip išsaugoti tai, kas jau pažeista?

Visas Sapiegų ligoninės kompleksas buvo statytas prieš daugybę metų, daug istorijų jį kūrė. Todėl, kaip pasakoja P. Venckūnas, architektų komandos pagrindinė darbo filosofija rėmėsi siekiu neatmesti ir nepaneigti nė vieno laikotarpio, įnešusio indėlį į tuos statinius. Kartais net atrodė, kad architektai, bandydami išsaugoti pastate įsigyvenusius ir erdvei šarmo suteikiančius elementus, siekia išsaugoti daugiau nei vertėtų.

„Man patinka dirbti pagal aiškiai apibrėžtas taisykles. Tačiau kartais visas jas suderinti buvo keblu. Reikėjo susigyventi su situacija, ieškoti kompromisų. Pavyzdžiui, ES projekto vykdytojai apie meno vertybių išsaugojimą galvojo nedaug. Jeigu reikėjo nuvesti vamzdį per kambarį, tai būdavo per vidurį patalpos išdaužomos autentiškos keraminės plytelės, mechaniškai pervedamas vamzdis, o tada į meno kultūros vertybių sąrašą įtrauktos keraminės plytelės užbetonuojamos. Todėl reikėjo spręsti, kaip išsaugoti tai, ką jau radome pažeistą. Kita vertus, Kultūros paveldo departamento saugotinų objektų sąraše būta keistų elementų, tarkim, metaliniai langų rėmai. Juos teko išimti, šveisti, šlifuoti, restauruoti ir grąžinti atgal. Dalis išimtų rėmų panaudoti interjere. Interjere pritaikytos ir išimtos stogo sijos, kurių fragmentai jau neatitiko konstrukcijoms keliamų saugumo reikalavimų. Be to, ligoninėje būta ir sąraše nepaminėtų vertybių, tačiau jas išsaugoti buvo kiekvieno, jaučiančio bent menkiausią ryšį su istorija, pareiga. Ryškiausias pavyzdys – 2,5 m aukščio medžio masyvo durys. Užteko nuvalyti seną dažų sluoksnį ir grąžinti jas į originalias vietas. Jauti, kad tas daiktas atėjo su savo istorija ir toliau formuoja aplinką“, – prisimena pašnekovas.

Prisipažinsiu, ruošdamasi interviu, maniau, kad šis objektas bus kaip visi: aplinka, formos, scenarijus, inžinerija, interjeras. Tačiau P. Venckūnas lyg gyveno šiuo pastatu, pasakojo vieną istoriją po kitos, kol pagaliau pasidaviau jo avantiūrai. Pamenate, žadėjau filmą su paslaptimis. Iš Kauno kilęs architektas išduoda, kad visas kompleksas buvo lyg viena didelė lygtis, t. y. įnoringas, aikštingas, paslaptingas uždavinys, kuriame kasdien atsirasdavo naujų kintamųjų.

Statiniai saugojo paslaptis

P. Venckūnas su šiuo projektu dirbo pačioje rekonstrukcijos pradžioje. Tai juodasis, brutalusis etapas, kai pastatui reikėjo suteikti kvėpavimą. Teko išmušinėti tinką, grindis, lubas, vedžioti vėdinimo sistemą, interneto, duomenų ir apsaugos tinklus, lyg dėlionę klijuoti, atnaujinti ir restauruoti senas sienas, stogą. Numatyta, kad pastate dirbs 800 žmonių. Jeigu paskaičiuoji, kad jie dirbs su kompiuteriais, dar apšvietimas, vėdinimas. Kokios elektros sąnaudos? Pastatas turėjo būti pritaikytas dabartiniams poreikiams. Net jeigu tas pastatas yra vienas didelis galvosūkis.

„Labai tikslių, kokių reikėjo, šio 10 tūkst. m2 komplekso brėžinių nebuvo. Todėl teko važinėti į susitikimus, lazeriu ir rulete matuoti patalpas, arkas, kiekvieną nišą, langą, aukščius, sijas, duris ir pan. Įsivaizduokite, kad projektuojate biure objektą. Matote, kad trūksta informacijos ir važiuojate pasižiūrėti, kaip situacija pasikeitė per savaitę. Atvykę išvystate, kad, pavyzdžiui, atidengta sija yra kritinės būklės, siena kai kuriose vietose pastatyta iš statybinių šiukšlių, kai kur po sovietmečiu uždengtu tinku per skyles košia vėjas. Kartais išdaužęs sieną randi senovinę arką, kuri buvo sovietmečiu užbetonuota menkos vertės silikatinėmis plytomis. Taip kiekviena diena tampa staigmena, kiekvieną kartą atvykęs pamatai, kad viskas yra kitaip, nei tikėjaisi. Viskas keitėsi labai greitai, todėl planinę pastato struktūrą teko keisti dešimtį kartų“, – pasakoja architektas ir mus vėl grąžina į istorijos pradžią.

Architektų komanda, atvykusi į Sapiegų ligoninę, greitai suprato, kad ne visur bus lengva patekti. Ne visos durys turi raktus, ne visur žinoma, kur slepiasi net pačios durys. P. Venckūnas sako, kad tuokart pasijuokė, nes buvo įsitikinę, kad kitą kartą jau atvažiuos žinodami kiekvieną šio pastato centimetrą, tačiau teko greitai nusivilti. Kai kurios pastato dalys išbuvo neatvertos savaites. Buvo patalpų, kur nežinodavai, kas yra viduje, iki paskutinės minutės. Teko ne kartą ekstremaliai lįsti į paslaptingus rūsius. Taip nutiko ir su patalpa, kurioje dabar įrengtas baras.

„Kai pagaliau nusikasėme iki tos patalpos, pamatėme, kad atsidūrėme sovietmečiu statytoje katilinėje. Patalpos viduryje buvo didžiulis kaminas, prisuktas prie betoninio sunkaus luito, o prie jo šonų – vertikalios mentės. Atrodė kaip iš kosmoso nuleista raketa. Į akis krito ir sovietinius laikus menančios gelžbetoninės, atmestinai tinku padengtos plokštės. Čia pat užmūrytas su originaliu nuo sienos atskilusiu apvadu senas langas, paliktas plakatas. Vedami idėjos kuo daugiau išsaugoti, mano kolegos paliko tą kaminą. Jo viršų nupjovė, jį užsandarino. Rezultatas – stulbinantis. Baras – išskirtinė erdvė, kurios lankytojas pirmiausia pamato raketą, t. y. 2017 m. barą, tada pakelia galvą į langą, plakatą, kelis dešimtmečius atmenantį kaminą. Ir visos istorijos susilieja į vieną. Jeigu žinai istoriją, kaip ji galėjo klostytis, tai supranti, kad čia aplinka pasakoja, kas buvo ir kaip viskas keitėsi“, – pasakoja P. Venckūnas.

Taip tyrinėjant, projektuojant ir perplanuojant vieną patalpą po kitos, komplekse atsirado konferencijų salė, valgykla, uždaros ten dirbančių įmonių erdvės, suformuotos pagal jų vizijas ir komandų struktūras, poilsio, stalo žaidimų zonos bei jau minėtoji „Raketa“, geriau žinoma kaip „BAR KODAS“.

Idėjų ir galimybių kompromisai

Ligoninės pastatų kompleksas buvo sujungtas taip, kad, neišėjus į lauką, galima būtų pereiti per visą teritoriją. Mažos patalpos, sujungtos ilgais, klaidžiais koridoriais, prieštaravo architektų vizijai sukurti šviesias atviras erdves, kurios suartintų žmones. Tai natūralu, žinant, kad prieš tai čia ilgą laiką veikė ligoninė, kas pastatui suteikė tam tikrą tipologiją. Kad ir kaip būtų, architektų komanda pakeitė komplekso planą, atsisakė visų menkaverčių pertvarų.

Vienaukščiai pastatai prideda žmogiškojo mastelio aplinkai. Aukštos, vietomis 4–5 m siekiančios, erdvės yra didesnės nei tipiškame biure. Tai reiškia, kad jautiesi jaukiau.

P. Venckūnas atkreipia dėmesį, kad objektas unikalus dar ir tuo, kad jame yra išskirtinių koklinių krosnių, kokių nerasi jokiame kitame moderniame biure. Visi interjero elementai, kurie ten buvo sukurti beveik prieš 170 metų, suteikia erdvėms unikalaus žavesio. Todėl šalia jų ir buvo planuojamos darbo erdvės. O ne atvirkščiai.

„Keliose pastato vietose lubos siekė 6 metrus. Buvo daug idėjų, tačiau jų dėl įvairių priežasčių teko atsisakyti. Daugiausia palaikymo sulaukė idėja įrengti laipiojimo olas. Taip pat nemažai susidomėjimo sukėlė mintis pakabinti didžiulius tinklus su pagalvėlėmis. Ant jų primesti minkštų elementų ir leisti žmonėms sėdėti ore arba pasiekti jaukią virtuvėlę antrame aukšte. Tinklai būtų gana aukštai, todėl į juos patekti galima laipteliais. Buvo daug galimybių ir jos niekur nedingo. Dideli norai apraizgė ir vidinius kiemus, kuriuose norėta įrengti lauko terasas, parke sukurti erdves koncertams, vasaros renginiams. Projektas brangus, didžiulis ir sudėtingas. Tikslas – jį atverti visuomenei, padėti susikurti bendruomenei. Tačiau vystytojų, mūsų ir užsakovų atsakomybė buvo fasadai, statiniai su inžinerija bei vidiniai kiemai. Didelį potencialą turintis parkas ir aplinka dar laukia tolesnių pokyčių“, – atskleidžia architektas.

Atnaujinimo darbai dar nebaigti

Mes žinome, kaip istorinis Sapiegų parkas atrodė anksčiau, kaip atrodo dabar, o kaip jis atrodys ateityje, pamatysime 2020-aisiais. Portalo STRUCTUM redakcija primena, kad Sapiegų parke įsikūrus technologijų miesteliui „Vilnius Tech Park“, jo 8 ha ploto teritorija išliko atvira visuomenei. Sostinės savivaldybė skelbia, kad šiam parkui sutvarkyti yra numačiusi skirti daugiau kaip 600 tūkst. eurų iš ES struktūrinių fondų ir miesto biudžeto.

Akylesnis skaitytojas tikrai primins apie žadėtą laimingą pabaigą. Už geriausią architektūrą „Vilnius Tech Park“ („A2SM Architects“: Aurimas Sasnauskas, Sla Malenko, Joris Šykovas, Eglė Židonytė, Greta Frišmantaitė, Paulius Venckūnas) buvo apdovanotas Lietuvos architektų sąjungos jau aštuntą kartą organizuotame konkurse „Žvilgsnis į save 2018„.

Pauliaus Venckūno (5–6 ) ir Sauliaus Žiūros (1–4) ir Norbert Tukaj (7 –31) nuotr.

Šis straipsnis yra paremtas asmenine P. Venckūno nuomone. 

https://structum.lt/wp-content/uploads/2019/03/download-7.jpg

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!