„Mūsų susidomėjimas maskavimo principais tapo didžiulio dinamiško interaktyvaus urbanistinio elemento įkvėpimo šaltiniu. Užuot pasirinkę aktyvia kinetika grįstą metodą, su tokio tipo projektus kamuojančiomis neišvengiamomis priežiūros ir ilgalaikiškumo problemomis, labiau koncentravomės į mintį, kad dauguma konstrukcijos stebėtojų ją apžiūrinės judėdami dviračiu ar iš automobilio. Kitaip tariant, konstrukcija turėjo būti suprojektuota taip, kad praeiviai galėtų gėrėtis spalvų ir formų įvairove. Įdomu tai, kad ši žaismė pastebima ir žvelgiant tiesiai į konstrukciją, ir šiai tik pakliuvus į matymo lauką“, – pasakoja kūrėjai.

7 tūkst. kampinių metalo plokščių laukas, pritaikius dviejų spalvų metodiką, sukuria dinamišką fasado sistemą, kuri, priklausomai nuo žiūrėjimo kampo ir tempo, kuriuo judama per teritoriją, leidžia mėgautis unikaliais vizualiniais potyriais. Kitaip tariant, per ligoninės teritoriją einant pėsčiomis ar lėtai važiuojant bus galima gėrėtis ryškiais spalvų ir permatomumo lygių perėjimais, o štai vairuotojų, lekiančių Vakarų Mičigano gatve, akis džiugins dar dinamiškesnė spalvų kaita – spalvos kinta pagal judėjimo kryptį.

Siekiant išgauti efektą, iš viso naudojama 18-os skirtingų dydžių plokščių. Jų matmenys svyruoja nuo 300 m aukščio ir 600 mm ilgio iki 300 mm aukščio ir 1 m ilgio. Iš viso suklota apie 7 tūkst. plokščių. Spalvų schema gana paprasta: vakarinėje pusėje dominuoja gili tamsi mėlyna, rytinėje – išryškėja aukso spalva. Subtiliausių atspalvių iliuzijai sukurti užtenka vien kampų (aukštis – 18,5 m, plotis – 75 m, gylis – 1,5 m). 

Architektų komentaras

Projekto tikslas buvo patyrinėti paraleles tarp dvimačio vaizdo konstravimo technikų ir tektonikos niuansų, į kuriuos atsižvelgiama projektuojant ir konstruojant pastato fasadus. Kruopščiai išnagrinėjus skaitmeninės vaizdo manipuliacijos ir atkūrimo technikas, pavyzdžiui, klaidų difuziją, spalvų imitavimą, pustonavimą, nuostolingojo glaudinimo kvantavimą, buvo sukurta sudėtingų raštų ir briaunų, besidriekiančių per pastato fasadą, schemų išdėstymo strategija. Pagrindinis koncepcijos tikslas buvo dvilypis:

1) kvestionuoti „optimizacijos“ sampratą šiuolaikinėje gamyboje, pasitelkiant „vaizdą“ kaip koncepcinę skaitmeninės sistemos veiksmingumo ir realaus pasaulio tektoninės sistemos sąsają;

2) pasitelkiant tokių optimizacijos strategijų efektus užtikrinti, kad, sumažinus sistemos „raišką“, patobulėtų erdvinės savybės. Taip optimizacija tampa erdvinio pozicionavimo dalimi, o ne neišvengiamu kompromisu.

Vaizdas šiuolaikinėje skaitmeninėje architektūroje

Skaitmeninio vaizdavimo ir pikselinių duomenų gavybos technikų naudojimas kuriant architektūrines formas nėra naujas ar novatoriškas dalykas. Tiesą sakant, „pikselio“ analizė abstrahuojant ir manipuliuojant skaitmeniniu vaizdu veikiausiai yra viena iš elementariausių duomenų gavybos priemonių. Pavyzdžiui, net koncepcijos prasme primityviausiuose skaitmeninio dizaino pavyzdžiuose galima matyti daug atvejų, kai spalvų ir ryškumo reikšmių gavyba iš vaizdo pasitelkiama kaip priemonė manipuliuoti sisteminiais dizaino parametrais per visą lauko plotą. Tiesa, labai retai kada bent kiek kruopščiau analizuojamas pats skaitmeninio vaizdo konstravimas.

Kuriant fasadą „Gegužė–rugsėjis“, „vaizdo“ analizė prasidėjo darbams jau įsibėgėjus – tada, kai sukuriamas pats vaizdas, atsižvelgiant į distorsiją, abstrahavimą ir optinį apdorojimą, būtinus norint vaizdą sėkmingai suprojektuoti ekrane. „Originalaus“ vaizdo duomenų koregavimas naudojant tokias technikas, kaip klaidų difuzija, spalvų imitavimas, pustonavimas ir nuostolingojo glaudinimo kvantavimas, ne tik padidina skaitmeninio failo efektyvumą, bet ir vaizdo panašumą į realų pasaulį.

Triukšmas, tiek kaip sąvoka, tiek kaip funkcija, yra svarbi fasado kūrimo priemonė. Jis dažnai suprantamas kaip nereikalingas šalutinis vaizdo ar garso kūrimo produktas, tačiau šiuo atveju jis tampa modifikatoriumi. Grūdeliai gali ne tik suteikti fotografiniam vaizdui toną, bet ir būti susintetinami į skaitmeninių duomenų rinkinius, o tai leidžia suvaldyti abstraktumą. Kitaip tariant, triukšmas labai naudingas – tiek kiekybine (sumažinant reikalingus išteklius ar apdorojimo galią), tiek ir kokybine (didinant gauto skaitmeninio vaizdo panašumą) prasme.

Diferencijavimo didinimas ar mažinimas?

Tiek dizaino, tiek gamybos srityse, taikant šiuolaikinius skaitmeninės produkcijos modelius, dažnai stengiamasi išnaudoti neribotos diferenciacijos teikiamas galimybes. Masinis komponentų tinkinimas sparčiai tampa „status quo“, tačiau kiek ši diferenciacija iš tiesų reikalinga gradientinių erdvinių padėčių išraiškai?

Architektūros srities akademiniame diskurse dabar linkstama pripažinti neribotą komponentų kintamumą, nors masinio tinkinimo teoriniai idealai vis dar kertasi su masinės modernios statybos ir gamybos technikų galimybėmis, ypač architektūrine prasme. Jei imtume standartinį gamybos pavyzdį, bet koks kompozicijos komponento pakoregavimas susijęs su išaugusiomis laiko, darbo ir išlaidų sąnaudomis, o manyti kitaip būtų naivu. Čia vėl tiek konceptualia, tiek pragmatine prasme išryškėja „atliekų“ sąvoka. Technologijoms vis labiau išnaudojant komponavimo kintamumą, jau matyti lūžio taškas: „Vien dėl to, kad galime tai daryti, nereiškia, kad turime.“

Taigi optimizacijos tikslas – sumažinti komponentų, reikalingų erdviniam efektui sukurti, skaičių prieš sistemai „užlūžtant“ arba pamatiniam dizaino tikslui netenkant savo nuoseklumo. Be to, šis redukcinės optimizacijos procesas galbūt galėtų pagerinti sistemos vientisumą. Kitaip tariant, išnaudoti sistemos bendrumą ir pasikartojimus.

Klaidų difuzija

Vaizdų kūrimą visuomet varžė ribotos spausdintinių (o vėliau ir skaitmeninių) technologijų galimybės. Dauguma žino J. Gutenbergo spaudos renkamaisiais spaudmenimis būdą ir dar prieš tai išrastą medžio graviūrų spausdinimą. Šios ankstyvosios technologijos bei
šimtmečiais vėlesnės ištobulintos versijos leido spausdinti gana greitai. Tobulėjant technologijoms, vystėsi ir galimybės rašmenis papildyti vaizdais, naudojant įvairias mechaniškai atgaminamas priemones. Ypač įdomu tai, kad grafikos pasaulyje atsiradus dvinarei sistemai imta labiau telktis į tai, kaip iš mažiausio išspausti daugiausia, kaip, naudojant tik vieną spalvą, išgauti sudėtingus pilkų atspalvių ir įvairių kitų spalvų atspalvių vaizdus. Šiandien dažniausiai naudojamas metodas yra pustonavimas – tai puikus pavyzdys metodo, kuriuo, naudojant labai ribotą spalvų paletę bei tarpus ir taškų formatavimą, sukuriamas sudėtingas vaizdas.

Konstrukcijoje „Gegužė–rugsėjis“, siekiant padidinti architektūrinių komponentų „paletės“ efektyvumą, pasitelktos įstabios tiek spalvų imitavimo, tiek klaidų difuzijos procesų ypatybės, taip sukuriant triukšmu grįstą tekstūrinį fasadą. Taip, naudojant tris pagrindines tipologijas ir tris dydžių rinkinius kartu su veidrodine dalimi, buvo išgauta 18-os unikalių dalių paletė. Pritaikius šią paletę bei dvinarę geltonos ir mėlynos spalvų paletę, nedideliu kintamųjų rinkiniu išgaunamas sudėtingas ir subtilus variantas. Manipuliavimas ribotu komponentų rinkiniu ir jo konvertavimas – įdomesnis iššūkis nei tiesiog papildymas naujomis unikaliomis dalimis.