Kada viešoji erdvė tampa „mano“, „mūsų“?

2018 m. rugpjūčio 10 d.

Admin Structum.

Pastaruoju metu Lietuvoje intensyviai, kaip niekad anksčiau, atnaujinamos, rekonstruojamos, įrengiamos naujai viešosios erdvės. Iš vienos pusės, tam postūmį iki šiol davė dosnios europietiškos lėšos, iš kitos – verta nepamiršti, kad viešoji erdvė yra puiki scena pademonstruoti politikų, miesto vadovų veiklumą piliečių labui. Kas yra tikrasis šios erdvės šeimininkas?

Yra ir antroji problema – plečiantis miestams, randama vis mažiau vietos viešosioms atviroms erdvėms, o patys miestai planuojami atsižvelgiant į urbanistinius elementus, erdvėms neskiriant užtektinai dėmesio ir kūrybinio potencialo. Pastaruoju metu žmonėms vis labiau rūpi, kokioje aplinkoje jie gyvena ar ilsisi, tad kaip sutvarkyti viešąsias erdves, kad būtų patogu visiems?

Iki šiol buvo manoma, kad kuriant universalų dizainą, vadovaujamasi septyniais principais. Pirmas iš šių principų – visų lygybė. Tai toks principas, kai ta pačia aplinka ir produktais gali naudotis net ir ribotus funkcinius gebėjimus turintys asmenys, neišskiriant jų iš visų kitų. Antras – lankstumo principas. Jis simbolizuoja galimybę tą patį naudojamą dalyką prisitaikyti pagal individualius poreikius, pavyzdžiui, reguliuoti aukštį. Trečiasis principas – paprastas ir intuityvus naudojimas. Vadovaujantis šiuo principu, turi būti lengvai suprantama, kaip naudotis daiktu ar orientuotis aplinkoje. Ketvirtas yra optimalaus dydžio bei erdvės principas – tinkamas erdvių, statinių ir produktų plotis, aukštis, dydis. Penktasis principas – svarbu, kad įvairiomis formomis būtų suteikiama pakankamai informacijos, pavyzdžiui, Brailio raštu, garsais ir pan. Šeštasis principas – tolerancija klaidoms. Nėra tikimybės patirti žalą ar orumo pažeminimą. Ir septintasis – mažiausios jėgos sąnaudos: aplinka ir produktais gali pasinaudoti ir mažesnę fizinę jėgą turintys asmenys.

Taigi, viešosios erdvės ir kita aplinka kuriama pirmiausia apgalvojant visus išskirtinius žmonių poreikius ir suprantant, kad, jei tai bus patogu žmogui su specialiosiomis reikmėmis, bus patogu ir visai kitai visuomenės daliai. Vis dėlto naujas viešųjų erdvių dizainas ar planai jas atnaujinti vietoje pagyrų sulaukia miestiečių kritikos ar net protestų. Kodėl taip atsitinka? Kur problema – architektūriniuose sprendiniuose ar netinkamai koordinuojamame procese? Kaip kurti viešąsias erdves, kad visi būtų patenkinti rezultatu? 

Į šiuos klausimus bandys atsakyti architektas Matas Šiupšinskas ir sociologė Dalia Čiupailaitė, Lietuvos architektų sąjungos kurtoje laidoje: http://www.ziniuradijas.lt/laidos/reikia-architekto

/img/banners/340x600.gif
Būk pirmas!