Kaip pastato fasadą paversti pasididžiavimo vertu vertikaliu sodu

2018 m. rugpjūčio 6 d.

Admin Structum.

Prieš trisdešimt metų prancūzų kraštovaizdžio architektas Patrick Blanc tapo vertikalių sodų pionieriumi. Jis pirmas Paryžiuje pradėjo pastatų sienas kurti su vertikaliomis struktūromis, galinčiomis maitinti augalų rūšis tam, kad šios augtų ir gerokai sumažintų vidinę patalpų temperatūrą, absorbuotų triukšmą. Taip pat buvo siekiama išplėsti žaliąsias zonas į naujas miesto teritorijas.  

Vertikalus sodas yra formuojamas ant pastato sienos. Tai sistema leidžianti eksterjere ir interjere įgyvendinti įstabiausius dizaino sprendimus, suteikiant daugiau žalumos, biologinės įvairovės ir platesnės spalvinės gamos. 

Blanc idėja buvo paremta naujovių supratimu, kaip gamta prideda miestą, pripažįstant žaliųjų plotų vertę ir jų indėlį į socialinę, aplinkosauginę ir miestų politiką. Netrukus Singapūras, Londonas ir San Paulas pradėjo pritaikyti vertikalių sodų idėją miestiečių gyvenimo kokybei gerinti. Tarkim, San Paule yra 16 000 kvadratinių metrų žaliųjų plotų visame mieste. Garsiausi vertikalių sodų projektai: 950 kvadratinių metrų verslo centre Avenida 23 de Maio" ir Elvado João Goulart pastate esantys namai, žinomi kaip „Minhocão", kur yra 4 180 kvadratinių metrų žaliųjų plotų. 

Idėją vertinant iš praktinės pusės, vertikalūs sodai suteikia didelę naudą aplinkai, kaip pavyzdžiui, kietųjų atliekų perdirbimas, šilumos sumažinimas pastatuose, dalinis oro valymas CO2 surinkimo būdu ir galimybė pakartotinai panaudoti lietaus vandenį, naudojamą augalų drėkinimui.  

Prieš tris dešimtmečius sodai buvo kuriami primityviomis priemonėmis. Šis metodas dažnai taikomas ir dabar. 

Metalo rėmas kabinamas ant sienos arba pastatomas savarankiškai. Dėl šio rėmo oras veikia kaip labai efektyvi temperatūros ir garso izoliacinė sistema. Prie jo tvirtinamas 1 cm storio PVC lakštas, kuris visai struktūrai suteikia tvirtumo ir yra neperšlampamas. Galiausiai klojamas poliamido veltinis, atsparus irimui, bet pralaidus, taigi padeda vienodai pasiskirstyti vandeniui. Šaknys auga būtent šiame sluoksnyje. Vandentiekio vanduo, prisotintas įvairių augalams būtinų maistinių medžiagų, sienai tiekiamas iš viršaus. Laistymas ir tręšimas yra automatizuoti. Augalams dirvožemis nebūtinas, teigia P. Blankas, jei jiems pakanka vandens ir jame ištirpusių mineralų, šviesos bei anglies dvideginio. Vertikalaus sodo svoris paprastai būna mažesnis nei 30 kg kvadratiniam metrui ir jis gali būti užveistas ant bet kurios sienos, be jokių aukščio ir dydžio ribų. 

Šiuo metu sparčiai populiarėja moduliai. Moduliai gaminami 100 proc. iš perdirbtų žaliavų, kurios pasižymi amžiškumu bei atsparumu cheminėms trąšoms. Ši laiko patvirtinta modulinė sistema gali būti pastatyta bet kokios pageidaujamos formos ir dydžio. Yra įdiegiama automatinė drėkinimo sistema, kad būtų užtikrintas kiekvienam žalios sienos fragmentui reikiamas vandens ir trąšų kiekis.  

Vis dėlto, prieš projektuojant tokius sodus, svarbu pasirinkti augalus, kurie pradės augti ir per mėnesį galės užpildyti visą sieną, kaip vienalytis augalijos sluoksnis. Augalų rūšys turi būti kruopščiai parenkamas atsižvelgiant į saulės spindulių kiekį ir šešėlį, kurį gauna siena.

/img/banners/Artwork Milena_Structum_340x600px.gif
Būk pirmas!