Japonija garsėja savo atspariausiais žemės drebėjimams ir kitiems kataklizmams pastatais. Jų paslaptis – gebėjimas pakilti nuo drebančios žemės. Japonijoje dangoraižiai turi būti pajėgūs judėti.
Nuolatinės grėsmės
Japonams žemės drebėjimas yra vienas iš gyvenimą sustabdžiusių kasmetinių įvykių.
Kiekvienais metais Japonijai priklausančiuose salynuose prie Ramiojo vandenyno žemės drebėjimai nuniokoja ištisus miestus. Pavojus kyla viskam, kas yra ant žemės paviršiaus.
Tačiau Japonijoje dangoraižiai nėra paprasti statiniai. Čia visi pastatai, net jei jie yra nedideli ar laikini statiniai, turi būti atsparūs žemės drebėjimams. Inžinieriai siekia dviejų pagrindinių atsparumo lygių: pirmasis yra atlaikyti mažesnius žemės drebėjimus. Dėl dangoraižio dydžio, bet kokia žala jam, kurią reikia remontuoti, yra nepriimtina. Pastatas turi būti taip gerai suprojektuotas, kad galėtų atlaikyti šiuos žemės drebėjimus.
Antrasis atsparumo lygis yra atsparumas ekstremaliems žemės drebėjimams, kurie yra retesni. Žemės drebėjimų stiprumas nustatomas pagal iki šiol didžiausią buvusį – Kanto žemės drebėjimą. Jis šalį nusiaubė 1923 metais ir jis siekė 7,9 m.
Jei žemės drebėjimai yra didesni už šį lyginamąjį indeksą, pastatų išsaugojimas visiškai nėra tikslings. Bet kokia žala, kuri nesukelia žmogaus aukų, yra priimtina.
„Tada projektuojame pastatus, kad apsaugotumėte žmonių gyvenimą. Tai minimalus reikalavimas“, – sako Ziggy Lubkowski, Londono universiteto kolegijos seisminis specialistas.
Judesio slopintuvai
„Aukštas pastatas gali judėti iki 1,5 m., tačiau jei tam tikru lygiu kas antrame aukšte uždedate apsaugines sklendes galite sumažinti šį judesį iki daug mažesnio, užkertant kelią antstato pažeidimui“, – sako Lubkowski. Šie slopintuvai paprastai atrodo kaip dviračių siurblys. Suspaudus siurblius, vanduo amortizuoja pastato vibracijas.
Kompleksiniai prietaisai, skirti žemės drebėjimo energijai absorbuoti nėra vienintelis būdas padaryti pastatą atsparų žemės drebėjimams. Kiti metodai apima paties pastato išdėstymą ir dizainą. „Idealiu atveju norime, kad pastatas būtų kuo simetriškesnis“, – sako Lubkowski. „Jeigu kiekvienas aukštas yra lygiai toks pat kaip kiti ir visi stulpeliai yra tolygiai išdėstyti tinkleliu, pastatas geriau atlaikys žemės drebėjimus.“
Tačiau dažnai įspūdingų dangoraižių dizaineriai nenori daryti tokių kompromisų, o įtampa tarp seisminių standartų, kurių reikalauja inžinieriai, ir kūrybinės architektų vizijų jau tapo įprasti.
„Tarp mūsų visuomet egzistuoja dideli konfliktai“, – sako Tokijuje įsikūrusios įmonės „Ejiri“ statybos inžinierių atstovas. „Laimei, Japonijoje architektai taip pat mokomi apie žemės drebėjimus, todėl inžinieriai ir dizaineriai gali rasti kompromisus“.
„Skytree“ dangoraižis yra antras aukščiausias pastatas pasaulyje. Neofuturistinio stiliaus statinyje yra keletas tradicinių japonų dangoraižių statybos elementų, tarkim, centrinis ramstis, pritvirtintas prie seisminių slopintuvų, kurie gali absorbuoti žemės drebėjimo energiją. Tokio apsauginio tinklo kūrimas ne visada reiškia nuolaidas estetikai. Galima naudoti apsauginį tinklą iš plieno ir jį integruoti į grindų planą arba skaidrius, permatomus dizaino elementus.
Dėl nenuspėjamų gamtinių nelaimių pobūdžio neįmanoma žinoti, ar dizainas gali atlaikyti kitą didelį žemės drebėjimą, kol toks drebėjimas įvyksta. Tik pasibaigus drebėjimui, inžinieriai ir architektai gali būti tikri dėl savo dizaino atsparumo.
