Kas yra miesto siela? Pasaulio architektai sugužėjo į Seulą

2017 m. lapkričio 28 d.

AIRIDA DAGIENĖ

Pietų Korėjoje, Seule, vyko Tarptautinės architektų sąjungos pasaulinis kongresas. Šiame globalaus masto renginyje Lietuva, Latvija ir Estija pristatė bendrą ekspoziciją, sukurtą mūsų šalies architektų Jono Lideikio ir Tomo Skripkiūno. Baltijos šalių architektų sąjungų asociacijos (BAUA) erdvė buvo viena lankomiausių. Įspūdžius iš renginio atskleidžia Vilniaus dailės akademijos profesorius ir Architektūros katedros vedėjas Pranas Marius Šaliamoras.

Architektūra – ties lūžio riba

Prieš daugiau nei 50 metų Šveicarijoje įkurta Tarptautinė visų šalių architektų sąjunga (UIA) dabar jungia apie 1,4 mln. architektų iš viso pasaulio. Jos atstovai kas trejus metus susitinka kongrese, kuris šiemet vyko Pietų Korėjoje, Seule. Jame apsilankė dešimtys tūkstančių architektų, inžinierių, mokslo įmonių atstovų. Pagrindinė šių metų tema – „Miesto siela“ (angl. Soul of the City). Renginyje apžvelgtos ir įvertintos naujausios architektūrinės tendencijos, technologijos, sprendžiami aktualūs dabarties klausimai, gvildenamos ateities temos, taip pat buvo rengiamos kūrybinės dirbtuvės, susitikimai, konferencijos, kur diskutuota, kas formuoja miesto savitumą, patrauklumą, gyvybingumą, gyventojų meilę savo miestui ir kaip prie to prisideda architektūra. Be to, įvairios šalys pristatė save joms skirtuose paviljonuose. Pasauliniame kongrese pranešimus skaitė žinomiausi architektai bei architektūros specialistai: Patrikas Schumacheris (Zaha Hadid biuro vadovas), Todas Williamsas ir Billie Tsien (TWBTA), Dominique’as Perrault (DPLG), Toyo Ito („Toyo Ito & Associates“), Kengo Kuma (Tokijo universitetas) ir kt.

Architektas, Vilniaus dailės akademijos profesorius ir Architektūros katedros vedėjas P. M. Šaliamoras pabrėžia, kad be galo įdomu pasiklausyti pasaulinių lyderių architektų biurų: kaip jie mato architektūrą, ateitį. Anot jų, šiuolaikinė architektūra yra ties virsmo riba. „Atkreipkite dėmesį, kai vartote senas knygas, nuotraukas, matyti, kad ji moderni, o automobiliai labai senoviniai. Dabar atvirkščiai, – sako profesorius, – matome, kad automobiliai ir įranga modernūs, o statymo principai, atmetus technologijų naujoves, išliko tokie patys. Drįstu teigti, kad architektūra savo esme, erdviniu charakteriu didele dalimi išliko tokia, kaip ir prieš šimtą metų ir mes jaučiame norą paieškoti naujų išraiškos priemonių, prasmių. Po apsilankymo kongrese galiu teigti, kad architektūra – ties lūžio riba, gimsta tikrai kažkas naujo. Ir pastebimos kelios pagrindinės tendencijos.“

Prognozės miestams: architektūrinio objekto, kaip funkcinio vieneto, sąvokos dingstis

Architektūros katedros vedėjas atkreipė dėmesį į tai, kad, atsiradus internetui ir kitoms ryšio galimybėms, miestams buvo prognozuotas nykimas, kurį sukels supaprastėjusios galimybės bendrauti, nes nebeliks poreikio burtis ir žmonės pasklist didelėje teritorijoje. Tad ne veltui tokios temos kongresui buvo pasirinktas Seulas – didžiulis technologijų fabrikas, galintis pasigirti aukštais laimėjimais miesto valdymo, išmaniojo namo statybų srityse. Ar miestas išnyks ir ar jis reikalingas? Įdomu ir keista, kad po technologinių pergalių, kai žmonės gali bendrauti, kai atstumas tampa nesvarbus, miestai dar labiau ėmė augti. Tai rodo, kad funkcinių ir nefunkcinių paslaugų ryšiai vienoje vietoje yra labai patrauklūs. Tuščių teritorijų pasaulyje labai daug, o miestai, nors ir nėra labai patogūs, turi kažkokių gerų momentų, tad nepaprastai auga: ir į aukštį, ir į gylį.

Pasaulinio garso architektūros žvaigždyno grandų D. Perrault ir P. Schumacherio paskaitose buvo akcentuojama, kad šiuolaikinė architektūra tolsta nuo objekto, kaip funkcinio vieneto, sąvokos, prie kurios mes pripratę (bankas yra bankas, stotis yra stotis, prekybos centras yra prekybos centras ir t. t.). Anot specialistų, dalyvavusių konferencijoje, kuriasi galimybių architektūra. Tam tikros erdvės, kuriose gali vykti daug įvairių veiksmų ir kurios turi ne vieną funkciją. Tai architektūra, kuri prisitaiko prie kintančių galimybių.

Atsiranda kraštovaizdinės ar landšafto architektūros sąvoka. Architektų žvaigždynas Seule pateikė ne vieną pavyzdį, kai pastatas perauga į aplinką, suauga su ja taip, kad mes nesuprantame, kur jis prasideda, o kur baigiasi. Net objekto ar viso miesto valdymas priartėjo prie gamtinių principų – matome, kad kažkas gamtoje keičiasi (tarkime, rudenį krenta lapai), bet nuo to visuma, visa struktūra, kad kažkas ima dominuoti, nesikeičia ir nesugriūna.

Įvertinti Baltijos šalių paviljoną kūrę Lietuvos architektai

Miestą, jo dvasią reprezentavo ir Baltijos šalių architektų asociacijos (BAUA) konkursą laimėjusių mūsų šalies atstovų architektų J. Lideikio ir T. Skripkiūno ekspozicija. Anot autorių, miestas – tai jame bendraujantys žmonės ir jų kalba. Todėl Baltijos šalių paviljono lubose buvo įmontuota garso įranga, kuri, lankytojui įėjus, transliavo lietuviškų, latviškų ir estiškų kasdienių pokalbių frazes. Jutikliams aptikus naują lankytoją, buvo paleidžiamas papildomas garso takelis – kuo daugiau žmonių įeidavo į paviljoną – tuo triukšmingesnė, tuo garsiau Baltijos šalių kalbomis skambanti tapdavo aplinka, primenanti gyvą miestą. Estetinė paviljono koncepcija itin lakoniška, tai – atsvara garsiniam fonui. Ant medinių sienų kabojo suvenyrai – muzikiniai atvirukai su 30 per pastaruosius 2–3 metus Baltijos šalyse sukurtų pastatų, viešųjų erdvių, instaliacijų nuotraukomis, brėžiniais ir informacija. Kiekviena Baltijos šalis pristatė po 10 apdovanotų ar kitaip pripažintų objektų. Lietuva rodė architektūros apžvalginės parodos „Žvilgsnis į save 2015–2016“ laureatus ir finalininkus: gyvenamąjį kvartalą „Rasų namai“ Vilniuje („Paleko ARCH studija“, „Plazma“), Latvijos nacionalinį meno muziejų („Processoffice“), kūrybinį biurą „InTegra“ (L. Petrikėnės grupė, VAS), vilą slėnyje Vilniuje („Arches“), biurų pastatą Vilniuje „K29“ („Archinova“, „PLH Arkitekter“), daugiabučių kvartalą Vilniuje, Basanavičiaus g. („Paleko ARCH studija“), vilą Palangoje („G. Natkevičius ir partneriai“), Dineikos sveikatingumo parką Druskininkuose (K. Pempės grupė, VAS), vilą kopose („Archispektras“), LSMU viešosios sveikatos fakultetą („G. Natkevičius ir partneriai“). Kiekvieną atviruką su pristatomu pastatu atvertus buvo girdima su juo susijusi frazė lietuvių, estų ar latvių kalbomis bei jos vertimas į korėjiečių bei anglų kalbas. Anot architekto P. M. Šaliamoro, paviljonas neabejotinai išsiskyrė iš kitų šalių ir organizacijų paviljonų. „Toks tikslas ir buvo – būti pastebėtiems, būti kitokiems, pristatyti Baltijos regioną kaip idėjų generatorių. Paviljono misija – sudominti, patraukti, kažką pasakyti, provokuoti. Stendo aplinka itin patraukė lankytojų akį vizualine informacija, intrigavo juos kalbos aspektu, kuris sujungė architektūrą su miesto identitetu.“

BAUA paviljonas Pietų Korėjoje yra ketvirtas, kurį UIA kongresuose kartu kuria Lietuvos, Estijos ir Latvijos architektai. Tokijuje (2011, Japonija) ir Durbane (2014, PAR) BAUA paviljonas buvo įrengtas pagal estiškus projektus.

/img/banners/340x600.gif
Būk pirmas!