Kodėl britai taip blogai planuoja miestus?

2019 m. balandžio 17 d.

„Kodėl britai taip blogai planuoja miestus?“, – klausia Britanijoje gana žinomas žurnalistas David Rudlin. Jis sako, kad sukurta aplinka yra nelogiška, negraži ir net nekvepianti jokių darnumo principų laikymusi. Žurnalistas pusiau juokais, pusiau rimtai, siūlo susirasti pačią mėgstamiausią, nesvarbu didelio ar mažo, miesto vietą. Tada užsimerkti ir apsisukti aplink savo ašį penkiolika kartų, tuomet gauta kryptimi eiti penkiolika minučių (Londone – apie valandą) ir atsimerkti. Visais atvejais atsidursite netvarkingame šiukšlėmis dvokiančiame skersgatvyje arba klaikiame pramoniniame rajone. 

Ir nors nesutinku su žurnalisto mestais kaltinimais, seku šią istoriją lyg vanagas. Juk išanalizavę Didžiosios Britanijos padarytas klaidas miestų planavimo srityje, galėsime jų išvengti patys.

Pamiršo tradicinį miesto modelį

Šmaikštusis žurnalistas pasigalando plunksną ir neieškojo žodžių kišenėje. Pasak jo, apie tai, kad esate britanijoje, suprasite atsidūrę žiauriame pramoniniame rajone, tarp begalybės automobilių aplink žiedinį kelią, prekybos parke arba priemiestyje, kuris kažkada turėjo vilioti, o šiandien spaudžia nosį nuo pelėsių.

„Planavimas vyko kažkur per toli, pamirštant tradicinį miesto modelį. Jeigu atliksite mano rekomenduotą eksperimentą, greičiausiai, Jūsų išsirinkta mėgstamiausia vieta buvo pastatyta dar iki 1947 metų. Ir tai nėra argumentas prieš šiuolaikinę architektūrą. Anaiptol”, – sako David Rudlin.

Žurnalistas pasirinko 1947-uosius, nes šiais metais Britanijoje buvo sukurta modernioji miestų planavimo sistema ir ji reglamentuota įstatyme. Taip pat buvo įstaigtos organizacijos, kurios turi saugoti britus ir Britanijos svečius nuo grūsčių ir taršos. Žurnalistas sako, kad yra nusivylęs. Nusivylęs, nes neliko miesto gatvės skirtumo nuo kaimo gatvės. Juk taip norisi įvairovės, kokią ją suprantame žmogiškuoju mastu.

Kaip Stephen Johnson, kurio knyga „Emergence“ yra viena iš geriausių šios srities apžvalgų, rašo: „Santykinis individualaus skruzdės kvailumas, kaip sako kompiuterio programuotojas, yra funkcija, kuri nėra klaida.“ Kaip savo tyrime rodo reporteris Shruti Hemani, planuotojai negali atsidurti virš sistemos. Miestai yra sudėtingi modeliai, atsirandantys dėl didelio skaičiaus kintamųjų sąveikos, įskaitant visuomenės normas ir vertybes, rinkų veikimą ir poveikį. technologijas. Planavimas yra tik vienas iš sistemos indėlių. Bandydami „kurti“ miestus reguliuojant kiekvieną jų mažą aspektą, planuotojai net ir patys to nenorėdami sukėlė sunkumų.

Nenumatytos vietos prekybos centrams

Taisyklių kūrėjai visai pamiršo apie mažmeninės prekybos centrus. Kur ten centrus? Žurnalistas juokauja, kad šiandien prekybos centrai panašėja į atskirus miestus su savo merais ir taisyklėmis. Deja, kad ir kur juos pastatytų, jie niekada neprisitaiko prie aplinkos.

„Mes negalime kaltinti dizainerių už tai, nes realybė yra tokia, kad dauguma šių mažmeninės prekybos parkų ir, kartais, net greitkelių schemų niekada nebuvo sukurtos. Tai yra jokiose planavimo taisyklėse neaprašyti objektai. Akivaizdu, kad jų dygimas vienas po kito, pagal kiekvieno fantaziją, niekam nekėlė nuostabos iki kol situacija tapo nevaldoma”, – rašo jau daugelį metų urbanistikos temas sekantis žurnalistas.

Užmiršti ir pergrūsti priemiesčiai

Priemiesčiai – kokia romantika? Žurnalistas rašo, kad idėja atsidurti toli nuo zujančių automobilių ir dar galėti pasisodinti pomidorų toli nuo pramonės buvo užburianti. Užbūrė ji ne vieną šeimą. Sveiko būsto siekis susuko galvas. Juk verslui gerai, pirkėjams gerai, tai kodėl kam nors kada nors galėtų būti blogai. Deja, blogumo valanda išaušo.

Ir čia Bristolis yra liūdniausias pavyzdys. Tai procesas, kurį galima pamatyti Sirijos pabėgėlių stovyklose Jordanijoje. Kaip dokumentavo Husam Alwaer Dundee universitete: „Zaatari“ stovykloje gyventojai išrado ratą, kuris leidžia jiems pertvarkyti Jungtinių tautų suteiktas kabinas. Tai, kas prasidėjo kaip rivininės kabinų eilės, palaipsniui buvo perorientuota į šeimos grupes, o tos pagrindinės gatvės kabinos tapo parduotuvėmis, todėl rezultatas nėra toks labai jau skirtingas nuo tradicinio Sirijos miesto. Tas pats yra ir Indijos lūšnynuose. Ir nesvarbu ar ten tik brezentas, tas brezentas atlieka tokią pačią funkciją, kaip priemiesčio namas, šalia jo automobilių stovėjimo aikštelė, o už keliolikos metrų parduotuvė.

Ir čia mes turime kitą – baisiausią problemą – neplanavimą.

Ar ši graži Anglijos turgaus miesto gatvė vystėsi pagal panašų procesą, kol jis pasiekė savo kulminaciją? Ar problema su šiuolaikine planavimo sistema yra ta, kad jos planuotojai nesupranta miesto augimo proceso?

Yra akademinė sritis, kurioje nagrinėjamos šios idėjos. Iš pradžių buvo sukurta sudėtingumo teorija, skirta paaiškinti vabzdžių kolonijų „dizainą“, tačiau 1970-aisiais žmonės, pavyzdžiui, mokslininkai Lewis Thomas ir Christopher Alexander, ėmėsi novatoriškų darbų, siekdami pritaikyti šias idėjas miestams. Skruzdėlės gyvena labai sudėtingose ​​ir gražiai reguliuojamose kolonijose be jokių lyderystės formų. Nedidelis skaičius feromonų signalų, kuriais skruzdėlės bendrauja, puikiai suderino šias kolonijas. Ką daryti, jei žmonių sąveika daugelį metų dirbo panašiai, kad būtų sukurtos gyvenvietės, idealiai tinkančios bendruomenės poreikiams?

Tai yra patraukli mintis, nors yra keletas problemų su šia idėja. Pirmoji ta, kad žmonės, atrodo, nebėra labai geri savo gyvenviečių optimizavimui. Visiškai neplanuotas vystymasis labiau tikėtina, kad sukurs dar vieną pabėgėlių stovyklą, nei patrauklią kaimynystę.

Visas šis atsitiktinių žmogiškųjų pastangų ir veiklos intensyvumas sukūrė aplinką, kuri kažkada buvo labai įvairi ir jautri, kaip atogrąžų miškų širdis, – rašo žurnalistas.

Temos:

https://structum.lt/wp-content/uploads/2019/03/download-2.png

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!