Kokią įtaką šiandieninės tendencijos daro ateities miestams?

2019 m. balandžio 19 d.

Miestas visada buvo „karšta tema“, o žiūrint istoriškai – šiandieninių išmanaus miesto entuziastų naratyvai – jau kažkur girdėti.  Išmanaus miesto sąvoka po truputėlį savinasi didelės duomenų ir IT bendrovės, BIM technologijų kompanijos. Būtent dėl to lengva susidaryti įspūdį, kad miesto išmanumas yra tapatus daviklių kiekiui kvadratiniame metre. Technologijos yra viso labo įrankiai, kurie leidžia šiek tiek tiksliau pamatuoti tai ką ir taip suprantame savo pasąmonėje. Tačiau bendros tendencijos daro įtaką rezultatui, kurį vadiname ateities miestais. Šiandien apie tai kalbamės su urbanistu Martynu Marozu.

Ar matote Lietuvoje neišnaudotų erdvių potencialą?

Planuojame naujas erdves, nors neišnaudojame pačiame mieste esančių erdvių. Susidaro įdomi situacija, kai siekiant tankinti miestą, yra leidžiamas didelis intensyvumas naujai statomose teritorijose, tačiau tankus ir intensyvus miestas, nebūtinai reiškia kompaktiškas. Kompaktiškas miestas – trumpų kelionių miestas. Šiuo metu šalies didmiesčiai gali pasiūlyti vos du gyvenamosios aplinkos tipus, t.y. arba labai tankiai apgyvendintus monofukcinius daugiabučių kvartalus, arba padrikai urbanizuotas priemiesčių teritorijas – abu variantai lemia ilgas keliones į darbą ir iš jo. Šiuo atveju, esamo miesto tuščių erdvių potencialas galbūt ir yra vieta, kur reikia kurti naujų tipologijų, didinti būstų įvairovę ir tipologijų pasiūlą.

Jūs koordinuojate Lietuvos teritorijos bendrojo plano rengimą. Kokią strategiją rekomenduojate taikyti, planuojant miestų erdves? 

Pirmiausiai reikia suprasti, kad turime labai mažą plėtros potencialą. Vilnius per metus paauga viso labo pusantro tūkstančio gyventojų. Mums nereikia apsimesti nesustabdomai didėjančiu megapoliu, kuriam būtina numatyti priemiesčių papildomam milijonui žmonių. Taigi mums būtina sveiku protu įvertinti esamą augimo potencialą ir pasiūlyti vietos tiek kiek reikia ir nė centimetro daugiau. Šiandien ir taip mikroskopinį augimo potencialą, mes išvaistome arba atiduodame netvariai ir nekoncentruotai plėtrai. Visa kas atkeliauja į priemiesčius, neatkeliauja į miesto centrą. Ir prielaidas miesto erdvių gerinimui atidedame neribotam laikui.

Aš nemanau, kad mums reiktų svaisčioti apie kardinaliai pasikeisiančias tendencijas. Yra įvairių prielaidų, tačiau net jeigu Lietuvoje padvigubėtų gyventojų skaičius ir kiekvienas iš jų gyventų individualiame name, esamų suplanuotų teritorijų užtektų patenkinti šiuos poreikius. Turim per daug suplanuoto ploto, o dabar susiduriame su problema, kad labai retai apgyvendintose teritorijose įsikūrusiems žmonėms vistiek reikia kelio, vamzdžio, mokyklos ir kitų paslaugų. Ir viskas baigiasi tuo, kad užuot koncentravę resursus į tas sritis, kurios atneštų didžiausią naudą visiems, mes juos išdaliname po truputėlį visiems ir nepasiekiame normalaus rezultato. Visi liekame nepatenkinti pasekmėmis, kurių priežastys yra ne ekonomika, emigracija, o planavimas.

Priemiesčiai – tiksinti bomba ar neišnaudotos galimybės? 

Aš netikiu priemiesčiais. Pakankamai priemiestinės plėtros jau įvyko ir daugiau jos skatinti nereiktų. Tačiau aš manau, kad privalome ne kovoti, o pasiūlyti žymiai geresnės kokybės būstų pasiūlą miestuose. Kokia yra priemiestinio būstų kokybė? Tai tik žemės lopinėlis ir individualus namas. Nematau priežasčių kodėl šių dalykų negalėtume pasiūlyti mieste ir už prieinamą kainą. Tačiau būtina to nuosekliai siekti ir planuoti. Svarbu juos tiesiog nukonkuruoti per infrastruktūros ir paslaugų pasiekiamumą.

Tuo tarpu šiuo metu mes, gan tiesiogiai „subsidijuojame“ tuos, kurie gyvena netvariai. Yra apskaičiuota, kad infrastruktūros išlaikymas retai apgyvendintose vietovėse kainuoja mažiausiai 12 kartų daugiau nei mieste. Aš jokiu būdu nesu prieš žmones, kurie statosi namus – aš tiesiog nenoriu, kad tai būtų suvokiama it kažkokia prigimtinė teisė, kuri privalo būti dar ir nemokama. Nemanau, kad paskirties keitimas į gyvenamąją ten kur nėra jokios infrastruktūros yra naudingas kitiems miesto gyventojams, o veikiau atvirkščiai – lėšos, kurios galėtų būti skirtos intensyviai naudojamos infrastruktūros priežiūrai ir atnaujinimui privalo būti skirtos bazinės infraastruktūros sukūrimui tose vietose, kur jos nėra.

Kaip vertinate subsidijų tvarką žmonėms, kurie keliasi į priemiestines didmiesčių teritorijas?

Blogai, nes buvo galima nuspėti kas atsitiks. Į didžiausias savivaldybes suplaukė daugiausiai paraiškų, o kitos, kurioms ir buvo orientuota ši subsidija, gavo vienetus.

Manau, kad būstą būtina subsidijuoti, tačiau toje vietoje, kurioje žmogus nori gyventi, nepriklausomai nuo to ar tai regionas, ar ne. Nereikia perkelti žmonių į ten kur jis nenori gyventi, neturi darbo, nėra jokios išvystytos infrastruktūros ar kitų prielaidų.

Su kokiomis pagrindinėmis problemomis šiandien susiduria urbanistai Lietuvoje? 

Tai profesijos nebuvimas. Kol kas pasigendu sisteminio strateginio erdvinio planavimo. Savivaldybės dažniau galvoja kaip pakeisti bendrąjį planą, o ne jį įgyvendinti. Nuolat kaitaliojame kryptį ir tada, iš šalies, atrodome nepatikimai, neapsisprendę. Atrodo, kad negalime laikytis pažadų ir susitarimų. Be to kyla nemažai konfliktų visuomenėje dėl to, kodėl yra kažkur statoma per daug arba užstatoma tai kas neturėtų būti užstatyta.

Kaip vertinate suinteresuotų pusių įsitraukimą į urbanistinių sprendimų priėmimą?

Planuotojai nėra kažkokie individai, kurie XXI amžiuje gali nuspręsti už visus, vien tik dėl to, kad jie yra šios srities ekspertai, mums tiesiog nėra suteiktas toks mandatas. Kiekvienoje srityje reikia derinti interesus, viešinti tai ką tu darai, nes kitaip planas bus suvokiamas kaip kažkas padaryta ne mūsų ir ne mums. Jis bus padėtas į stalčių. Todėl plano rengėjai vykdo susitikimus su akademikais, visuomene, politikais. Jeigu klausiate ar į šio dokumento rengimą įmanoma neįtraukti bendruomenės, aš pasakysiu kategoriškai – NE. Vis kartoju, kad geriausiai klaidas planavimo dokumentuose gali atrasti tie, kurie gyvena konkrečioje teritorijoje. Nei rodikliai, nei duomenys nesugebės atskleisti teritorijos paveikslo. Matau neišnaudotų galimybių, nes norėtųsi, kad visuomenės įtraukimo procesas dar didėtų ir būtų sukurti kokybiškesni rezultatai.

Apie išmaniųjų miestų planavimą be išmaniųjų urbanistas Martynas Marozas pasakos STRUCTUM projekto „Išmanusis miestas” ir LITEXPO organizuojamos konferencijos „Nauja išmanaus miesto dimensija” metu. Tarptautinė konferencija „Išmanaus miesto dimensija“ vyks  2019 m. balandžio 25 d. (ketvirtadienį), 10 val. LITEXPO, Laisvės pr. 5, Vilnius, 5.3 konferencijų salėje, parodos „RESTA“ metu. Planuojama konferencijos trukmė – 4 val. Registruotis į konferenciją galite čia.

https://structum.lt/wp-content/uploads/2019/06/silver-sky-baneris.gif

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!