Kultūriniai vartai i

2018 m. lapkričio 7 d.

Austėja Matusaitė, Vytautė Kazanavičiūtė, Giedrė Balčiūtė, Edmundas Radavičius, Airida Dagienė

Vilniaus centre, buvusioje kino teatro „Lietuva“ vietoje, per metus iškilo ir rudenį duris atvėrė bene garsiausias šių metų architektūros kūrinys šalyje – muziejus MO. Suprojektuotas vieno iškiliausių pasaulio architektų Danielio Libeskindo komandos ir įgyvendintas architektų studijos Do Architects unikalios architektūros pastatas įkurtas asmenine mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva.

Kūrė pasaulinė architektūros žvaigždė

Naujausia sostinės kultūros erdvė gražiausiai atsiveria iš senamiesčio Trakų gatvės. Užsukti čia kviečia parodos, kinas, edukaciniai užsiėmimai, koncertai ir kiti renginiai, skirti įvairioms amžiaus grupėms. Vienas iš MO muziejaus tikslų – burti aktyvią bendruomenę. Jo pagrindą sudaro nuosekliai kaupta mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų Lietuvos meno kolekcija. Šiuo metu joje yra daugiau nei 5 tūkst. tapybos, grafikos, fotografijos, skulptūros pripažintų pasaulyje menininkų darbų nuo XX a. šeštojo dešimtmečio iki šių dienų.

Ypatingam muziejui sukurti jo steigėjams buvo svarbus ir architekto vardas – pasirinkta pasaulio įžymybė D. Libeskind. „Visų pirma pats faktas, kad muziejus atidaromas mieste, yra nekasdienis, – sako Niujorke dirbantis architektas, kurio vadovaujama įmonė buvo pakviesta sukurti kultūrinį projektą Lietuvai. – Objekto unikalumas slypi jo sąveikoje su bendruomene, tai vieša vieta, miesto dalis, nepailstamai pasakojanti apie modernų meną. Pagrindinis iššūkis buvo sutverti tokią erdvę, kuri tikslingai atskleistų modernaus meno kolekcijas ir būtų atvira bei svetinga lankytojams. Muziejus privalėjo būti funkcionalus, paprastas, tačiau pakankamai įdomus ir tinkamai įsilieti į jį supančią sostinės senamiesčio aplinką. Jis ypatingas, nes keičia Vilniaus miesto energiją, įneša daugiau šviesos, naujų formų. MO – Lietuvos modernaus meno dalis, kuri įkvepia ir primena apie tikrąją kūrybos prasmę, priartina meną arčiau žmonių, suteikia galimybę atsipalaiduoti ir mėgautis naujomis patirtimis. Pastatas – naujas ir modernus, nes toks ir jame eksponuojamas menas.“ Architektūros grandui, kurio Niujorko studija „Studio Libeskind“ yra įgyvendinusi daugybę įvairių urbanistinių, kultūrinių ir komercinių projektų visame pasaulyje, labiausiai patinka, kaip menas sąveikauja su miestu, ir faktas, kad MO muziejus atsirado sostinės viduryje, atgaivino vietos trauką.

Kartu su pasauline architektūros žvaigžde unikalų projektą įgyvendino ir stipri lietuvių komanda – grupė Do Architects architektų: Andrė Baldišiūtė (projekto vadovė), Sabina Daugėlienė, Domantas Lukšėnas, Dovilė Skrupskelienė, Norbert Tukaj, Aurimas Baužys, Eglė Varapeckytė, Džiugas Karalius, Eglė Skuodaitė, Kasparas Žiliukas. Projekto planavimo, projektavimo ir statybų valdytojai buvo inžinerinio konsultavimo įmonė „Baltic Engineers“, rangovai – UAB „Naresta“, techninis prižiūrėtojas – UAB „Keista“.

Misija – skatinti didžiavimąsi savo tapatybe

Pasak muziejaus vadovės Mildos Ivanauskienės, MO misija – sukauptą Lietuvos vizualiojo meno paveldą nuo XX a. šeštojo deš. iki šių dienų prieinamai ir įtraukiamai pristatyti visuomenei, didinti kultūros aktualumą, menininkų vardų žinomumą ir skatinti pasididžiavimą savo tapatybe. „Tai pozityvus pokytis nusistovėjusiame Lietuvos kultūriniame gyvenime, nes MO muziejus ne tik pristatys Lietuvos moderniojo meno kolekciją, bet ir bus kultūros centras, – teigia vadovė. – Mums svarbu, kad, užsidarius „Lietuvos“ kino teatrui, šioje vietoje neiškilo privačių apartamentų ar viešbučio, o vieną kultūros erdvę pakeitė kita. Muziejai ir vizualieji menai – tai tarptautinė kalba, lengviausias būdas užsieniečiui pajusti sąlytį su mumis ir mūsų kultūra. Juk tiesą sako jo įkūrėjai ponai Butkai, kad kultūra galime pasirūpinti tik mes patys. Nei ukrainiečiai, nei kinai ja taip nesirūpins. Kultūros puoselėjimas – mūsų pačių reikalas.“

M. Ivanauskienė primena, kad MO muziejaus siekiai – vadovautis kitokiu požiūriu į meno pristatymą. Norima pritraukti įvairaus amžiaus lankytojų, pristatyti meną kiekvienam prieinamai, didesniame kontekste. „Mes net kitaip žiūrime į muziejų, kaip į instituciją. Tai gyva kūrybinė platforma, skirta kokybiškai praleisti laisvalaikį, bendrauti, atsikvėpti, – aiškina vadovė. – Todėl ne tik pristatome meną, bet ir teikiame aktualias paslaugas: pas mus veikia kavinė, parduotuvė, skaitykla, šurmuliuoja įvairūs renginiai: kinas, paskaitos, konferencijos, koncertai, šeimų sekmadieniai. Esame sukūrę kitokį požiūrį į lankytoją, tai mūsų bendrakūrėjis, kurio dalyvavimas – nuolatinė muziejaus kūryba. Turime ir savanorystės platformą, modernistų narystės programą.“

M. Ivanauskienė atskleidžia, kad MO muziejaus ambicija – išsilaikyti patiems, kuriant tvarų veiklos modelį, kuriame subalansuotai bus derinama valstybės, lankytojų, privati mecenatų ir rėmėjų parama.

Atviro pastato įspūdį modeliuoja erdvių daugiafunkciškumas

„Mūsų, kaip architektų, pažintis su muziejaus steigėjais Danguole ir Viktoru Butkais prasidėjo 2011 metais, dalyvaujant atvirame architektūriniame konkurse, ieškant geriausios architektūrinės idėjos muziejui, kuris buvo planuojamas dešiniajame Neries krante,“ – pasakoja DO ARCHITECTS vadovė Sabina Daugėlienė. – Jau tada, konkurso metu, pristatydami projektą, bendraudami su Danguole ir Viktoru, jautėme, kad kalbame ta pačia kalba. Matyt, tas jausmas buvo abipusis, nes po steigėjų pažinties su Daniel Libeskind ir sprendimo dirbti su šiuo architektu mes buvome pakviesti papildyti jo komandą čia, Lietuvoje.“

MO muziejus įsikūrė itin kompaktiškame 3100 m2 ploto pastate. Studijos „Studio Libeskind“ atstovai jį vadina butiko stiliaus, nes, kaip viešas statinys, skaičiuojant jų darbų parametrais, nėra didelis. Trečdalį jo užima ekspozicinės erdvės, kitos yra universalios, skirtos lankytojams, dalį sudaro techninės patalpos, biuras ir saugykla, kurioje telpa 3 tūkst. m2 eksponuojamo ploto meno kūrinių.

A. Baldišiūtė svarsto, kad sprendimas, lėmęs pastato sėkmę, – išskirtinė architektūra, sukurianti universalias susijungiančias tarpusavyje erdves. „Sėdint pirmame aukšte, galima stebėti, kokios parodos vyksta antrame aukšte, apžvelgti Vilniaus senamiestį, – atskleidžia pašnekovė. – Daugybė požiūrio taškų sukuria iliuziją, kad ne tik esame pastate, bet ir dovanoja pojūtį, kad esame gyvo Vilniaus miesto dalis, kuria visiems atviro pastato įspūdį. MO muziejaus erdvės yra tokios įvairios ir daugialypės, kad jose gali vykti itin skirtingi renginiai: chorų pasirodymai, konferencijos, madų demonstravimas, kinas... Kiekvienas aukštas pritaikytas išskirtiniams apšvietimo scenarijams. Kiekvienoje vietoje galima kabinti šviestuvus, kurie apšvies atsirandančius įvairiose vietose meno kūrinius ar vykstančius renginius. Turime holą, kuris bus prieinamas visiems lankytojams nemokamai, lauko erdvę, kuri tarsi ir kviečia prisėsti su puodeliu kavos ar įsitaisyti padirbėti kompiuteriu bei akies krašteliu pažvelgti į muziejuje vykstančius renginius.“

Darbų pradžioje buvo numatyti paprasti aplinkos tvarkymo sprendimai, bet Danguolė ir Viktoras Butkai nusprendė, kad nori labiau įprasminti šią erdvę ir ją, kaip ir pastatą, padovanoti miestiečiams bei miesto svečiams. Muziejaus plotas užima tik 50 % sklypo, jo didelė viešoji erdvė paremta skulptūrų sodo koncepcija. Dabar čia galima išvysti keturių nacionalinės premijos laureatų kūrinius: Mindaugo Navako, Petro Mazūro, Vlado Urbonavičiaus ir Ksenijos Jaroševaitės.

Anot lietuvių architektės A. Baldišiūtės, vienas iš užsakovo reikalavimų buvo šiuolaikiškas ir efektyvus pastatas, tad muziejus yra lengvai eksploatuojamas, pasitelktos sistemos, kurių valdymas ir priežiūra neapsunkina, tam nereikia daug žmonių. Naudotos architektūriškai derančios, ilgalaikės medžiagos: betonas, metalas, tinkas ir kt.

Išspręstas ne vienas sudėtingas uždavinys

Anot Do Architects architekto D. Lukšėno, didžiausias iššūkis statybų etape buvo pastato konstruktyvas. Specialistas aiškina, kad muziejus suprojektuotas kaip didžiulės svarstyklės. Ketvirtadalis 3a aukšto suprojektuotas kaip didžiulė kabanti konsolė, palaikoma didžiausios 30 mm stogo sijos. Išorinėse pastato sienose esantys elementai, veikiami tempimo jėgos, atlieka didžiulės santvaros funkciją – jie stogo sijas sieja su pamatu, įtvirtindami statinį. „Vienoje pastato dalyje poliai dalinai raunami, kita, t. y. centras ir vidinės dalys – gniuždoma, taip pasiekiama viso statinio pusiausvyra. Šis didžiausias uždavinys teko pastato konstruktoriui A. Ražačiui. Aplinkybes sunkino ir senamiesčio aplinka.

Antra sudėtinga statybų ir projektavimo dalis – masyvūs spiraliniai laiptai, kurie yra centrinė viso pastato ašis, atlieka estetinę ir skulptūrinę funkciją. Ši detalė stovi viduje muziejaus kaip visiškai atskiras elementas, niekur nesiremiantis į perdangą. Pastate yra didžiuliai tarpatramiai, visas trečias aukštas yra perdengtas be kolonų. „Pastato perdangos buvo per silpnos, kad galėtų „priimti“ papildomas apkrovas, todėl laiptai, kaip atskiras elementas, stovi ant savo pamato, – pasakoja Do Architects specialistas. – Sudėtinga užduotis komandai buvo ir šį interjero elementą suprojektuoti. Laiptai veikia kaip spyruoklė – juos pastačius ir skyrus apkrovą, jie privalo suspausti, pasiekti tam tikras amplitudes. Tuo pačiu laiptai turi išlaikyti estetinius reikalavimus: visa laiptų konstrukcija paslėpta už plono metalo lakšto ir atrodo tarsi sklendžianti erdvėje. Dabar galime džiaugtis sudėtingos konstrukcijos ir išbaigtų architektūrinių formų interjero elementu.“

Dar vienas tikslas, kurį pavyko pasiekti, glaudžiai bendradarbiaujant su „Baltic Engineer“ techniniais projektuotojais, – suprojektuoti technologiškai išmanų ir energiškai efektyvų pastatą, aprūpintą visomis reikalingomis šiandienėmis sistemomis, panaudojant kuo mažiau naudingojo pastato ploto. Svarstant pirminius variantus buvo susidurta su dilema: inžinerių sistemų kiekis pareikalavo rinktis tarp papildomo rūsio įrengimo arba beveik 300 m² naudingo aukštų ploto panaudojimo techniniams įrenginiams – ventiliacinėms, šaldymo, šildymo sistemoms. Taupiai jas sudėjus visose nereikalingose erdvėse, sugebėta sudėlioti viską, ko reikia, iš planuotų 300 m2 į 50 m2. Taip muziejui buvo padovanota daugiau būtinos erdvės, atsirado galimybė antrame aukšte įkurdinti dar vieną ekspozicinę salę.

Preciziškai įvykdytos užduotys ir optimalūssprendimai

Vieno įspūdingiausių objektų Lietuvoje realizavimo projekte dalyvavo ir įmonė „Baltic Engineers“, prisidėjusi kokybiškais darbais bei universaliais sprendimais.

Apsisprendus kurti MO muziejų buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje, UAB „Baltic Engineers“ laukė daug uždavinių. Vienas jų – teritorijos suplanavimas, t. y. 2008 m. patvirtinto detaliojo plano koregavimas ir pritaikymas būsimo muziejaus reikmėms. Paskutinę 2015 m. dieną pateiktas prašymas atsakingoms institucijoms tapo intensyvaus ir gana spartaus kelio pradžia. Teritorijų planavimo procesai visuomet glaudžiai siejasi su statinio projektavimo procesais, tad komandai buvo keliami trumpų terminų bei kokybiško rezultato reikalavimai.

Esamas 0,4051 ha daugiabučių gyvenamųjų̨ pastatų ir bendrabučių teritorijos panaudos sklypas Vilniaus senamiesčio apsaugos zonoje turėjo būti pakeistas į visuomeninės paskirties teritorijos paskirtį. Detaliuoju planu buvo panaikintas pėsčiųjų servitutas, kuris vedė per visą sklypą nuo Pylimo g. link gyvenamųjų namų Vingrių gatvėje. Servituto aktualumas tapo nebetikslingas, nes sklypas naudojamas visuomenės reikmėms ir į jame suplanuotą parką bei amfiteatrinę laiptų zoną galima bus patekti laisvai. Tiesa, naujai pastatytoje tvoros dalyje su kaimynais buvusio servituto vietoje įrengti varteliai pėstiesiems.

Be detaliesiems planams būdingų uždavinių (užstatymo zonos pakeitimas, buvusios požeminės automobilių statymo zonos panaikinimas), teko spręsti ir kitus dalykus: autobusų stotelės bei reklaminio stendo vietos pakeitimo (anksčiau ji pateko į sklypo teritoriją), troleibusų stulpų, kurie taip pat buvo planuojamame sklype, perkėlimo klausimus. Atlikta medžių taksacija, sergantys medžiai pašalinti. Šalia sklypo išliko ilgametis trapusis gluosnis (salix fragilis), o teritorijoje suformuotas naujas landšaftas su apželdinimu.

Dėl griaunamų pastatų sklype buvo perplanuojama šilumos tiekimo trasa tarp senojo šilumos punkto ir pastato J. Basanavičiaus g. 2. Tinklai numatyti kolektoriuje, todėl pasikeitė servituto dydis – sumažėjo.

Vėliau „Baltic Engineers“ komanda ėmėsi kitų užduočių – suprojektuota visiškai automatinė grindinio šildymo sistema, kuri palaiko patalpose nustatytą temperatūrą be radiatorių. Grindinis šildymas veikia žemomis fluido temperatūromis, o tai leidžia šilumos šaltiniui veikti efektyviau. Be to, grindinis šildymas, lyginant su radiatorine šildymo sistema, palaiko patalpose pastovesnę temperatūrą ir mažesnį temperatūros gradientą per patalpų aukštį.

Šilumos ir šalčio gamybai pastate suprojektuotas šilumos punktas transformuoja miesto šilumos tinklų šilumą ir jungia sistemą su šilumos siurbliu „oras–vanduo“. Šilumos siurblys gamina šilumą pereinamuoju laikotarpiu, kai lauko oro temperatūra ne žemesnė nei 0 °C. Šiuo šilumos siurbliu vasarą ruošiama vėsa pastato vėsinimo sistemoms. Pasirinktas aukšto efektyvumo šilumos siurblys leidžia ne tik efektyviai vėsinti, bet ir šildyti patalpas, kol lauke nėra itin šalta.

Patalpoms vėdinti suprojektuotos aštuonios pagrindinės vėdinimo sistemos su aukšto efektyvumo rekuperatoriais. Vėdinimo sistemos išskirstytos atskiroms zonoms, siekiant optimizuoti sistemų darbą, taupyti vietą ir išnaudoti nestandartines erdves, paveiktas išskirtinės architektūros. Meno darbų saugykloje naudojama dubliuota vėdinimo sistema, kuri užtikrina nepertraukiamą tinkamų oro parametrų – nekintančios oro drėgmės bei temperatūros – palaikymą.

Oro tiekimo bei šalinimo, kaip ir vėsinimo, įranga paslėpta ir suderinta su interjero sprendimais, sumontuoti plyšiniai difuzoriai, skirti tiek vėdinti, tiek vėsinti kanaliniais kondicionieriais, todėl sistema yra ne tik efektyvi, bet ir nepastebima bei estetiška. Taip sistemos veikia dar ir tyliau, nes atvirai nemontuojami garsą skleidžiantys vėsinimo įrenginiai. Muziejaus administracijos patalpose vėdinama ir vėsinama taikant aktyvias šalčio sijas, kurios tolygiai ir tyliai paskleidžia šviežią orą, vėsina patalpas.

Lietaus surinkimo sistema nuo pastato stogo ir jo prieigų numatyta atsižvelgiant į pastato stogo konstrukcijas ir patalpų akustines savybes. Todėl šiame pastate įrengtos skirtingos lietaus sistemos: tiek vakuuminė, kuri leidžia rinktis mažesnio skersmens vamzdžius ir vizualiai neužgožti pastato erdvių, tiek gravitacinė sistema, kurioje ir lietaus greitis, ir atitinkamai tekančio vandens skleidžiamas garsas yra mažesni. Tai aktualu akustinėms patalpoms.

Pasak „Baltic Engineers“ specialistų, vienas didžiausių iššūkių MO projekte buvo netradicinė architektūra, nuožulnios plokštumos, nestatūs kampai ir patalpų išdėstymas. Siekta ieškoti ir rasti sprendimus, padedančius taupiai išnaudoti turimas erdves ir neužgožti interjero inžinerine įranga. „Baltic Engineers“ generalinis direktorius Darius Kvedaras sako, kad tokio masto projektus sėkmingai bei efektyviai realizuoti padeda ne tik įmonėje dirbantys įvairių sričių ekspertai, bet ir taikomos naujausios inovatyvios programos bei technologijos, padedančios įvertinti ir produktyviai spręsti užduotis.

Išskirtinės pastato formos ir funkcija lėmė tai, kad projektui atlikti buvo pasirinkta visas projekto dalis braižyti trimatėje erdvėje. Atliekant projektavimo darbus trimatis modelis padėjo tiek užsakovui, tiek pačiai komandai geriau suprasti vieniems kitų sprendinius, neretai supaprastinti ir adaptuoti savo sprendinius.

Trimatis modeliavimas projekto dalyviams leido išspręsti erdvines elementų sankirtas dar objektą projektuojant, o užsakovui išvengti papildomų išlaidų ir statybų prastovų. Projektavimo metu sukurtas modelis, o, svarbiausia, jame sukaupta informacija bus svarbūs eksploatuojant pastatą, kai reikės atlikti įrangos priežiūros darbus, aptikti galimų avarijų priežastis. Turint modelį, visa tai padaryti bus gerokai paprasčiau.

Suvaldyti muziejaus visai Lietuvai projektą – misija neįmanoma?

Daugiau nei trijų šimtų projektuotojų, rangovų, tiekėjų ir kitų proceso dalyvių iš Lietuvos ir užsienio komandai, per trejus metus realizavusiai svarbiausiu vadinamą nepriklausomos Lietuvos pastato MO muziejaus projektą, diriguoti buvo patikėta bendrovės „Viconus“ direktoriui Renatui Viršilui. Šiame objekte jam buvo skirtas vienas garbingiausių – projektų valdytojo – vaidmenų, o veiklos spektras apėmė viską: nuo koncepcijos kūrimo iki visiško projekto įvykdymo.

Bendrovės „Viconus“, teikiančios projektų valdymo paslaugas, vadovas R. Viršilas tvirtina, kad įgyvendinant MO muziejaus projektą sėkmę lėmė ypač tinkamai parinkta strategija. „Tokio unikalaus projekto valdymas verčia koncentruotis į įgytą patirtį. Keliasdešimt skirtingų projektų, 14 veiklos metų parodė, kad svarbus vaidmuo turi būti skirtas tam, kaip bus suvaldytos projekto rizikos, tinkamai parinkti jų įrankius, sutelkti profesionalų komandą ir paslaugas pirkti tik gerai apgalvojus. Be to, verta į viską pažvelgti iš šalies: numatyti ne vieną, bet kelis galimus žingsnius į priekį. Taip projektas įgyvendinamas laiku, kokybiškai ir laikantis biudžeto. Džiaugiuosi, kad MO muziejaus idėjos sumanytojai Danguolė ir Viktoras Butkai, pasitikėdami mano kompetencija, leido man priimti sprendimus ir visiškai valdyti šį projektą“, – komentuoja pašnekovas.

Pasak R. Viršilo, dalis projekto dalyvių darbavosi Lietuvoje veikiančiose įmonėse, likusieji – žinomi dėl savo darbų visame pasaulyje. Kadangi MO muziejaus projektavimas buvo patikėtas pasaulinei žvaigždei Danieliui Libeskindui ir jo studijai, aiškus veiksmų planas, atsakomybių ribų nustatymas – privalomi dalykai. „Buvo labai svarbu parengti aiškią projekto vykdymo struktūrą, užduotį, kuri sumažintų galimus nesklandumus ir klaidas. Žinoma, dėl dalyvių gausos privalu aiškiai nubrėžti proceso dalyvių atsakomybes. Neverta pamiršti tarpusavio komunikacijos, pagrindinių gairių ir lūkesčių, kuriuos kėlė užsakovas, laikymosi. Bendri ir vienas kitą papildantys veiksmai, mano nuomone, ir lėmė sėkmę. Esame įvertinti V. Butkaus. Tai asmeniškai man ir mano komandai yra geriausias pasiekto rezultato rodiklis“, – aiškina R. Viršilas.

Nors bendrovės „Viconus“ vadovas, turintis daugiametę patirtį skandinaviškos kultūros įmonėse, prisidėjo ne prie vieno stambaus ir dėmesį traukiančio objekto gimimo, tokio masto projektas, pripažįsta pašnekovas, jo praktikoje pirmasis. „MO muziejaus projekto valdymas neretai apibūdinamas „nuo idėjos iki rakto“. Tai galima vadinti tiesa. Projektų vadovas ir kompetentinga jo komanda projekto inicijavimo stadijos metu padeda įvertinti visas galimas rizikas, projekto investicijas, įgyvendinimo terminus. Įsibėgėjus projektui, atsiranda tiksli it laikrodis veiksmų strategija. Nors tai buvo pirmasis tokio tipo projektas įmonės istorijoje, viliamės, kad ne paskutinis. Tai puikus startas, aukšta kartelė tolesniems darbams ir naujiems iššūkiams. O mes juos mėgstame“, – apibendrina pašnekovas.

Užtikrinta nuosekli darbų veikla

UAB „Naresta“ generalinis direktorius Arūnas Šlenys teigė, kad iššūkių MO muziejaus statybų metu netrūko, tačiau jie vieningos komandos buvo išspręsti. Anot jo, greičiausiai tai yra įmonės specialistų mokėjimas siekti bendro tikslo, norint užtikrinti kokybišką darbų rezultatą. Projektavimo metu buvo įgyvendintos tokios idėjos, kurios garantuotų esamo pastato puikų estetinį vaizdą ir jo eksploatavimą. Prieš pasirašant sutartis, buvo pasverti visi galimi sunkumai šiam neeiliniam projektui vykdyti. Tačiau subūrus stiprią pastato valdytojo, projektuotojų ir pastato generalinio rangovo komandą, visi darbai vyko pakankamai sklandžiai, nors prie bendro pastato sprendimų priėmimo stalo teko praleisti ne vieną valandą. „Neabejojame, kad MO muziejus taps vienu patraukliausių kultūros centrų Lietuvoje. Jis turi estetiškumo, komforto, modernumo pojūtį, – sakė UAB „Naresta“ generalinis direktorius A. Šlenys. – Kaip generalinis projekto rangovas esame patenkinti galutiniu rezultatu. Pastato konstrukcijų išskirtinumas ir sudėtingumas – tai vidaus patalpos ir „ore pakabinta“ statinio dalis. Muziejaus viduje beveik nėra stačių kampų. Aštrios formos ir įvairūs peraukštėjimai buvo galvosūkis tiek pastato projektuotojams, tiek inžinieriams ir betonuotojams. Šį projektą įgyvendinę įmonės specialistai teigia, kad; „Ypatingas dėmesys teko apie 400 kv. m pakabinamoms gembėms virš pagrindinio įėjimo, stogui, pasvirusios vitrinos metalinėms konstrukcijoms suprojektuoti ir įrengti“, – atskleidė projektų vadovas Benediktas Šitkauskas. – Metalinių konstrukcijų gamybą atliko UAB „Peikko Lietuva“, kurių gaminiai viską atitiko milimetrų tikslumu“. Pačioms masyviausioms metalinėms sijoms, kurių aukštis siekia 2,2 m, o ilgis 33 m, sujungti teko pasitelkti į pagalbą ir papildomą kraną. Dėl nestandartinių matmenų visi gaminiai iš Kauno į Vilnių buvo pristatomi naktimis specialiuoju transportu.“

Pasak UAB „Naresta“ projektų vadovo B. Šitkausko, daugiausia diskusijų ir sprendimų dėl įrengimo teko muziejaus akcentui – spiraliniams laiptams per du pastato aukštus.

Interjero puošmena – DNR spiralę primenantys laiptai

Vieni įspūdingiausių MO muziejaus interjere yra laiptai juodais plieniniais turėklais, primenantys DNR spiralę. Šis laiptų projektas buvo labai ilgai tobulinamas. Laiptų vizualizacija keista daugiau nei 60 kartų, kol sukurtas dabar matomas variantas.

Įgyvendinti šį architektų sumanymą irgi nebuvo lengva. Tam prireikė daug UAB „Naresta“ specialistų meistriškumo. Ypač sudėtinga buvo preciziškai išlenkti daugiau nei centimetro storio plieno lakštus, apgaubusius laiptų pakopas.

Unikali bei techniškai sudėtinga buvo ir pati laiptų konstrukcija.

„Laiptai ypatingi tuo, kad save patys laiko ir remiasi tik į po jais įrengtą pamatą. Šių laiptų betonavimo darbai užtruko apie tris mėnesius, jų klojiniams buvo naudojamas metalinis lakštas“, – prisimena pašnekovas.

Nuoseklus UAB „Naresta“ darbų planavimas, atsiradusių netikėtų faktorių sprendiniai, analizavimas bei pritaikymas pagal situaciją lėmė gerą rezultatą tiek sudėtingų situacijų metu, tiek visu statybų laikotarpiu.

Maksimalios saugumo priemonės

Kadangi darbai buvo pradėti viduržiemį, t. y. vasario mėnesį, UAB „Naresta“ turėjo imtis maksimalių saugumo priemonių, kad būtų kuo mažiau invazijos į aplinkinius pastatus. „Tam prieš pastato griovimą atskyrėme jo pamatus nuo įšalusio grunto, tuo maksimaliai išvengdami persiduodančių vibracijų gretimiems pastatams, – aiškino įmonės atstovas. – Prieš pradedant griovimo darbus, visi aplinkinių pastatų gyventojai buvo informuoti apie patalpų apžiūrą, kurios metu buvo užfiksuoti visi surasti vidaus patalpų ir fasadų defektai. Ypatingą dėmesį skyrėme namui, esančiam J. Basanavičiaus g. 2, kuris statytas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Kadangi fasadas buvo ypatingai sutrūkinėjęs, užfiksavome esamus pažeidimus, juos pažymėdami specialiais žyminiais, kurie, padedant geodezininkams, buvo nuolat stebimi visą pastato konstruktyvo įrengimo laiką. Malonu, kad aplinkinių namų gyventojai buvo tolerantiški, suprato pastato svarbą ir didelių nusiskundimų iš jų nebuvo, nors dėl atliekamų darbų triukšmas juos turėjo patrukdyti ne vieną naktį.“

B. Šitkauskas pasakoja, jog meno kūrinių saugumui užtikrinti saugyklose sumontuotas dujinis gesinimas azoto argono dujų mišiniu, kad atsitikus nelaimei – kilus gaisrui – meno kūriniai nebūtų sugadinti. Taip pat skirtas papildomas drėkinimas patalpoms, nes meno kūriniams reikia palaikyti tam tikrą mikroklimatą. Meno kūrinių saugyklose ir ekspozicijos salėse turi būti užtikrinta 23±2°C. oro temperatūra ir 50±5% santykinė drėgmė, kuri palaikoma į vėdinimo sistemą integruotais drėkintuvais. Meno kūrinių popieriaus pagrindu saugyklų patalpose turi būti palaikoma 18±2 °C oro temperatūra, bei santykinė 50% oro drėgmė.

BIM modeliavimas labai palengvino darbą

Pastate buvo naudojama BIM projektavimo platforma.

„Ja naudojantis buvo galima lengviau suprasti sudėtingas konstrukcijų vietas, jų sujungimo mazgus. Kadangi mūsų, kaip generalinio rangovo, darbuose buvo numatyta ir inžinerinių dalių darbo projektavimo parengimas, BIM modelis tai supaprastino, be to, buvo išvengta klaidų tiek atliekant projektavimo, tiek vykdant darbus objekte“, – teigė B. Šitkauskas.

Įgyvendinti sprendimai kelia nuostabą

„Studio Libeskind“ atstovas, MO muziejaus projekto pagrindinis koordinatorius Giuseppe Blengini, atkreipė dėmesį, kad, nors pastatas atrodo paprastas, nes yra stačiakampio formos, tačiau iš tiesų yra neįtikėtinai sudėtingas. Muziejaus konstrukcija netelpa į tradicinius rėmus, projekto autorių sumanymus įgyvendinti buvo labai sunku, todėl tai, kad muziejus pastatytas greitai ir efektyviai, kelia nuostabą bei didžiausią pagarbą statybininkams.

MO muziejuje tikrai netrūko sudėtingų sprendimų, kurie verčia tik stebėtis: kaip visa tai pavyko įgyvendinti? Be jau minėtų save laikančių laiptų, ypatingas ir muziejaus fasadas. Štai vienas muziejaus kampas yra tarsi pakibęs ore. Po juo įrengti į terasą vedantys laiptai ir pagrindinis muziejaus įėjimas. Šio kampo antrame aukšte yra 1000 m2 ploto patalpa, po kuria nėra nieko: jokios atramos ar atraminių kolonų, kurios tokią apkrovą galėtų išlaikyti.

Tikru iššūkiu UAB „Naresta“ specialistams tapo ir vidiniame muziejaus kieme esančios milžiniškos vitrinos įrengimas. Tai – 19 m aukščio, 290 m2 ploto save laikanti, prie metalinių konstrukcijų pritvirtinta vitrina. Ji ypatinga ne tik dydžiu, bet ir tuo, kad yra pasvirusi net 45 laipsnių kampu.

Pasisemti papildomų žinių – į galeriją „Tate Modern“

Išskirtinio kultūros objekto techninė prižiūrėtoja buvo UAB „Keista“. Įmonė vykdė statinio statybos techninę priežiūrą ir teikė konsultacijas užsakovui statybiniais klausimais. Jos vadovas Gintautas Kazlauskas sako, kad įmonės tikslui – kokybiškai realizuoti architektūrinę viziją – reikėjo pasitelkti ilgalaikę patirtį ir būti kategoriškiems dėl aukštų reikalavimų. Anot jo, jau pirmojo susitikimo su statytojo komanda metu projektas pasirodė įdomus savo paskirtimi ir pasirinktu investavimo modeliu. MO muziejus unikalus ne tik idėja, bet ir konstrukciniais, technologiniais sprendiniais.

UAB „Keista“ prie projekto prisidėjo baigiamajame projektavimo etape. „Pasisemti žinių buvome nuvykę ir į Didžiosios Britanijos šiuolaikinio meno galeriją Londone „Tate Modern“. Pamatyti jau įgyvendinti sprendiniai davė pagrindą pateikti pasiūlymus projektuotojams erdvių, mikroklimato valdymo ir kitų inžinerinių sistemų įrengimo klausimais, – aiškina įmonės Techninio skyriaus vadovas Aurimas Sadelskis. – Norisi pabrėžti, kad siekiant užtikrinti maksimalią kokybę labai svarbu, kad būtent už kokybę atsakingi projekto įgyvendinimo komandos dalyviai prie jo prisijungtų kuo anksčiau.“

Pasak įmonės vadovo G. Kazlausko, kiekvienas senamiesčio objektas nėra paprastas. Vieta įpareigoja nusiteikti, kad statybos sąlygos nebus lengvos. Tačiau džiugu, kad visa projekto komanda – statytojas, projektuotojai, rangovas ir kiti – buvo labai kompetentingi, dirbo darniai ir dėmesingai. O teisingas požiūris į techninę priežiūrą lėmė gerą kokybės užtikrinimo rezultatą. Tokio pobūdžio objektas, be abejo, atliktų darbų sąraše užims garbingą vietą.

MO fasadas turi unikalią spalvą, kuri sukurta būtent jam

Objekto estetinę išorės koncepciją studijos „Studio Libeskind“ projektuotojai rinkosi iš kelių variantų. Pasirinkta labiausiai būdinga senamiesčiui apdaila – dekoratyvinis tinkas. „Specialistų pastebėta, kad svarbiausi pastatai senamiestyje, tokie kaip katedra, rotušė ir kiti, yra vienspalviai – balti, – dėsto architektas D. Lukšėnas. – Kadangi kultūrinės paskirties MO muziejus taip pat bus traukos taškas, studijos specialistai pasirinko baltos spalvos dekoratyvinį tinką. Tik jis nėra visiškai baltas.“

Tikslingai buvo pasirinktas gamintojo „Baumit“ pasiūlytas ir Vilniaus senamiesčiui būdingas rausvas atspalvis. Šios įmonės specialistai įdėjo labai daug pastangų, kad sukurtų geriausiai tinkančią spalvą. Kadangi pastatas turėjo harmoningai įsilieti į visą ansamblį, tačiau jame nepaskęsti, akinamai baltam pastatui buvo suteikta šiek tiek subtilumo. „Kad MO muziejus gautų patį geriausią sprendimą, bendradarbiavome su rangovais ir studijos „DO Architects“ architektais – darbų pradžią prisimena UAB „Baumit“ direktorius Edmundas Radavičius. – Miesto centre įgyvendintam projektui naudotas ne tik mūsų įmonės dekoratyvinis tinkas, bet ir kai kurie inžineriniai fasado sprendimai. Mes labai atsakingai žiūrime į visus projektus. Ko gero, didžiausia pridėtinė vertė, kurią galime pasiūlyti savo klientams, yra tai, kad tiekiame ne tik kokybiškas medžiagas ir produktus, bet visada ir konsultuojame, perteikiame savo didelę patirtį, žinias. Juk klientui reikia ne medžiagų – jam svarbu išbaigtas sprendimas. Beje, įdomus faktas, kad tinko spalvą kūrėme specialiai su kolegų austrų pagalba. Tokios spalvos dabar yra tik vienas muziejus pasaulyje – mūsų. Ir, nors turbūt vienintelis iš gamintojų Europoje „Baumit“ gali pasiūlyti fasado spalvų sistemą, apimančią 888 atspalvius (tarp jų ir daugybę baltos), dėl MO turime dar vieną papildomą.“

„Baumit“ dekoratyvinis tinkas MO muziejaus fasadui buvo pasirinktas ne tik dėl estetinių sumanymų, bet ir funkcionalumo, inovatyvumo. Objekto fasadą puošia savaime išsivalantis dekoratyvinis tinkas „Baumit NanoporTop“, ypač atsparus nešvarumams. Dėl tinko nanokristalinio paviršiaus prie fasado sunkiai limpa nešvarumai, nes tiesiog neturi už ko užsilaikyti – nanodalelės sumažina paviršiaus nelygumą. Pasak įmonės „Baumit“ vadovo, antras dalykas, ko neturi nė vienas konkurentas, – aktyvi fotokatalizė, kurią vykdo tinkas. Medžiaga geba absorbuoti šviesos energiją ir panaudoti ją savaiminio išsivalymo funkcijai. Tai reiškia, kad, net jei dalis nešvarumų prilips prie ypač lygaus paviršiaus, dėl saulės energijos ir tinko gebėjimo ją absorbuoti nepageidaujamos dalelės bus suskaidomos. Vėliau vėjas ir lietus nešvarumų likučius pašalins nuo fasado. Dėl to fasadas žymiai ilgiau išlieka švarus, be apnašų. Tai svarbus dalykas, atsižvelgiant į objekto vietą – MO muziejus yra Pylimo gatvėje, jo fasadas šviesus, tad savaiminio išsivalymo efektas itin reikšmingas. Beje, šis tinkas taip pat turi ir „Fraunhofer“ bendrijos Gamybos technikos ir automatizavimo instituto IPA išduotą patvirtinimą dėl orą valančių savybių. Tai reiškia, kad MO muziejus ne tik praturtins mus dvasiškai, bet aktyviai prisidės prie sveikesnės aplinkos kūrimo.

„Mes siekiame, kad žmonės gyventų supami sveikos, energiškai efektyvios ir gražios aplinkos. Tai „Baumit“ vizija. Mes visi ja tikime ir nuolat siekiame. Ko gero, esame vienintelis statybinių medžiagų gamintojas, kuris tiek dėmesio skiria medžiagų ir statybinių sprendimų poveikio žmogaus sveikatai tyrimams. Jau trečius metus, bendradarbiaudami su Vienos medicinos universitetu, Austrijos statybos biologijos ir ekologijos institutu bei kitomis institucijomis, vykdome projektą „Viva park“. Jo rezultatai suteikia galimybę suprasti, kaip pastato konstrukcija, šiltinimo ir apdailos sprendimai bei vidaus įrengimas veikia jame gyvenančių žmonių savijautą ir gyvenimo kokybę. Esame sukaupę nemažai duomenų, kad galėtume užtikrintai pasakyti, koks sprendimas yra tinkamiausias. Be abejo, visos šios žinios pritaikomos gaminant mūsų produktus. Ir visai nesvarbu, ar tai toks reikšmingas objektas, koks yra MO muziejus mūsų šaliai ir Vilniui, ar tai jūsų namai. Man labai smagu, kad Lietuvos klientai sumanūs, domisi naujovėmis ir technologiniais sprendimais, jiems rūpi, kokioje aplinkoje jie gyvens. Kai žmogui rūpi, džiaugiesi, kad gali padėti“, – įsitikinęs UAB „Baumit“ direktorius E. Radavičius.

Nuotraukose (iš kairės į dešinę):

1 eil., 3 nuotr. Daniel Libeskind, „Studio Libeskind“, Niujorkas

1 eil., 6 nuotr. „Viconus“ direktorius Renatas Viršilas

1 eil., 9 nuotr. Andrė Baldišiūtė, „do architects“ ARCHITEKTĖ, Partnerė ir projekto vadovė

1 eil., 12 nuotr. „Baltic Engineers“ generalinis direktorius Darius Kvedaras

2 eil., 10 nuotr. UAB „Naresta“ generalinis direktorius Arūnas Šlenys

 

Jevgenijos Žukovos, Evaldo Lasio, nuotr.

Antrąją straipsnio dalį SKAITYKITE ČIA.

 

 

/img/banners/Artwork Milena_Structum_340x600px.gif
Būk pirmas!