Išskirtinis interviu su L. Rekevičiumi apie pokyčius Architektų rūmuose

2019 m. rugpjūčio 1 d.

Atsistatydinus Lietuvos architektų rūmų (LAR) pirmininkei Daivai Veličkaitei, laikinai eiti šias pareigas paskirtas pirmininko pavaduotojas Lukas Rekevičius. Daiva Veličkaitė dažnai sulaukdavo kritikos dėl nomenklatūrinės komunikacijos tiek Rūmų viduje, tiek su Rūmų partneriais, tad daugelis architektų laukia pokyčių – juk prie rūmų vairo bent laikinai atsisėdo liberalus, charizmatiškas, projektuojantis architektas, kolegas ne kartą pozityviai nustebinusios architektų studijos „Aketuri architektai“ vadovas.

Rūmų narių susirinkimas, kuriame bus renkamas naujas pirmininkas, Taryba ir kiti organai, vyks 2020 m. kovo 25 d. Daugiau nei pusmetis yra ilgas laikas, per kurį galima nemažai nuveikti. Kokius Rūmų prioritetus matote šiandien?

Tai šiek tiek politinis klausimas. Aš nesu išrinktas visuotiniame susirinkime, todėl neturiu narių man suteikto mandato daryti revoliucijas. Esu pasiruošęs tęsti tai kas pradėta, nes, manau, kad vertybiškai tai kas pradėta yra teisinga. Tiesiog turime baigti šį laikotarpį. Apie ženklius pokyčius galima galvoti po narių susitikimo, jeigu jie tam pritartų ir suteiktų mandatą pirmininkui tai daryti.

Kaip manote kokie realiausi kandidatai užims Rūmų pirmininko vietą po balsavimo? Linas Tuleikis, Audrys Karalius… ?

LAR pirmininko darbas reikalauja atsidavimo 150 proc. Negali tikėtis, kad dirbsi tik nuo 8 iki 17 val., o vėliau ramiai išeisi namo ilsėtis. Apie kolegas komentuoti negali. Tačiau čia gali būti ilgas sąrašas, apimantis net ir aršiausius Rūmų kritikus.

Manau, svarbiausia, kad žmogus turėtų projektavimo patirtį ir suprastų kuo kvėpuoja bendruomenė. Juk architektų lūkesčiai ir rūpesčiai ne tokie jau biurokratiniai, o žemiški, kasdieniai. Rūmai nors ir įsteigti įstatymu, yra architektus vienijanti ir jiems padedanti organizacija.

Ką manote apie šią savaitę Aplinkos ministerijos patvirtintą naują architektų atestavimo tvarką? Nuo šiol norėdami atestuotis architektai turi būti suprojektavę du pastatus.

Manau, kad su šiais pokyčiais dalinai išspręsta sena problema, susijusi su tuo, kad ypatingų statinių kategorijai yra priskiriami labai skirtingo sudėtingumo statiniai. Tai reiškia, kad kur nors atvirame lauke, kaip pavyzdžiui, LEZ teritorijoje, suprojektavęs sandėlį, architektas įgauna teisę projektuoti žymiai sudėtingesnius pastatus, sudėtingesnėse situacijose, kaip pavyzdžiui biblioteką ar teatrą senamiestyje, saugomoje teritorijoje. Visą laiką jaučiama, kad sandėlį suprojektavusio architekto kvalifikacija nėra pakankama projektuoti kito tipo ypatingus statinius. Būtent šią savaitę patvirtintais pokyčiais siekiama, kad kvalifikacija būtų įvairesnė, o specialistas atėjęs gauti šios kategorijos atestatą, įrodytų  kvalifikaciją platesniame kontekste.

Esu liberalių pažiūrų, todėl į visus apribojimus žiūriu gana skeptiškai, tačiau suprantu problematiką, kuri šiuo atveju yra susijusi su ilgalaikiais procesais, miestų formavimu, dešimtims metų. Todėl manau, kad žingsnis geras, nes, buvo akivaizdu, kad liberalesnė sistema neveikė.

Pokyčiai inicijuoja architekto vaidmens transformacijas. Kaip keičiasi architektų bendruomenė (globaliame, nacionaliniame kontekste)?

Lietuvoje architektai profesionalūs – jie jaučia ir valdo estetiką. Tikrai neatsiliekame nuo kitų valstybių. Mūsų kaip bendruomenės požiūris kartais dar jaunas, nes neturime susiformavusios diskusijos tradicijos, bet tai ne architektūros profesionalumo klausimas. Dar kartais pasirodo išlikęs architekto kaip kūrėjo, eksperimentatoriaus, revoliucionieriaus vaidmuo. Tačiau ši tendencija irgi keičiasi, o architektas tampa moderatoriumi, kuris, be abejo turi suprojektuoti pastatą, būti jautrus kontekstui, bet taip pat ir moderuoti skirtingus bendruomenės, kultūros paveldo specialistų, užsakovų interesus ir įgyvendinti savo kūrybines ambicijas. Taip ryškėja tas socialinio architekto moderatoriaus vaidmuo, kuris kuria ne pastatus, o erdves.

Kita vertus, privilegija tampa naujų pastatų projektavimas. Tiek Europoje, tiek Lietuvoje yra daug senų, nenaudojamų pastatų, kurie reikalauja rekonstrukcijos, remonto ir pritaikymo, tad architektams daugėja projektų šioje srityje.

Kokie pokyčiai, apart naujo pirmininko išrinkimo, Rūmų narių gali laukti po kitų metų kovą vyksiančio visuotinio susirinkimo?

Mes su kolegomis diskutavome kaip teisingiau sureguliuoti Rūmų veiklą. Vienas iš pasiūlymų buvo Rūmų nario mokesčio diferenciacija. Šiuo metu architektas, kuris projektuoja dangoraižį, ir architektas, projektuojantis trobelę, moka vienodą Rūmų nario mokestį. Aš manau, kad tai nėra teisinga, nes didesnis ir sudėtingesnis statinys, kaip taisyklė, reiškia didesnį poreikį konsultuotis su architektais, daugiau diskutuoti su visuomene. Todėl Rūmai dėl projekto dirba daugiau. Tad kovo mėnesio susirinkime norėsiu Rūmų narius pakviesti pagalvoti apie progresinę mokesčių sistemą, kuomet už atestatą būtų galima mokėti tik tada kada reikia, ir pagal realias darbų apimtis.

Tai būtų paprastas matematinis pririšimas. Jeigu projektuoji 10 tūkst. kv metrų, poreikis Rūmų paslaugoms išauga, todėl ir mokestis didėja. Jeigu tuo metu neprojektuoji nieko, tai ir mokėti nereikia nieko. Tai ypač aktualu architektams. Juk šiuo metu ne visi vienodai dirba ir ne visi vienodai uždirba.

Ačiū už pokalbį!

https://structum.lt/wp-content/uploads/2019/10/renversa-baneris3-2.jpg

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!