Laikas vis labiau spaudžia priimti sprendimus dėl klimato kaitos

2019 m. gruodžio 16 d.

Praėjusiais metais šalys sutarė, kad visi klimato įsipareigojimai turi apimti tą patį laikotarpį. Tačiau koks laikotarpis yra tinkamiausias? Vyriausybės turi nuspręsti, kada planų neįgyvendamas bus laikomas įvykdytu laiku, o kada kritiškai užsitęsusiu.

Pagal Paryžiaus susitarimą šalys pateikė pažadus dėl klimato. Visi šie pradiniai pasižadėjimai prasideda 2020 m., tačiau apima įvairius laikotarpius, nuo penkerių iki penkiolikos metų. Todėl Madride vykusios bendros derybos dėl laiko ribos yra bandymas suderinti šių pažadų tvarkaraščius, kad būtų galima suderinti tikslus ir pasiekti efektyvesnių rezultatų. „Idėja labai paprasta. Bendras laikotarpis iš esmės susijęs su tuo, kiek laiko turėtų trukti Paryžiaus klimato pažadai. Ir kokiu mastu šalys gali lanksčiai tilpti į terminus“, – sako Li Shuo iš „Greenpeace China“.

Nevyriausybinės organizacijos ir daugelis šalių tvirtina, kad tikslų trukmė turės didelės įtakos klimato politikos užmojams ir signalams bei tikrumui, kurį šalys siunčia savo piliečiams ir įmonėms. „Nesvarbu, ar turite penkerius, ar dešimt metų, tai suteikia pagreitį ir veiksmų tempą“, – teigia Yamide Dagnet iš Pasaulio išteklių instituto, pabrėždama, kad terminai svarbūs tam, kad žmonės imtųsi veiksmų.

Penkerių metų laikotarpiai reiškia, kad iš pradžių visų šalių pasižadėjimai turėtų trukti nuo 2031 iki 2035. Šią galimybę palaiko dauguma NVO, taip pat kelios šalių grupės, įskaitant mažas salų valstybes, mažiausiai išsivysčiusias šalis (MIŠ) ir Aplinkos vientisumo grupę (EIG).

Mažiausiai išsivysčiusių šalių frakcijos pirmininkas Sonamas P. Wangdi akcentuoja, kad penkerių metų laikotarpiui pavyks išvengti mažų užmojų ir laikytis penkerių metų Paryžiaus susitarimo ciklo. „Kas penkerius metus, atsižvelgiant į visuotinę apžvalgą, turėtų būti pateikiami vienas po kito einantys NDC (nustatyti įpareigojantys veiksmai), atspindintys progresą ir kuo didesnius užmojus“, – tikisi jis.
Tuo tarpu Japonija ir Rusija siekia dešimties metų laikotarpių, teigdamos, kad tai labiau tinka jų nacionaliniam planavimui.

Kitas vis dar tebegalimas variantas yra leisti kiekvienai šaliai pačiai nuspręsti, ar ji nori penkerių ar dešimties metų laikotarpių. Dar viena kita anksčiau Brazilijos pasirinkta galimybė, vadinama „5 plius 5“, nustatytų penkerių metų laikotarpį, tačiau parodytų dešimties metų tikslus, kuriuos ateityje būtų galima koreguoti. Taip pat nesutariama, ar pažadams turėtų būti nustatytas „vėlavimo laikotarpis“, kai įsipareigojimai nustatomi likus penkeriems metams iki įgyvendinimo laikotarpio pradžios, kaip kad buvo Paryžiui. Kitos sąjungos, pavyzdžiui, ES, mano, kad sprendimas turėtų būti atidėtas, ir dar turi priimti aiškią poziciją dėl to, kokį laikotarpį jos palaiko. „Jūs turite daugybę šalių, kurios nepaaiškino savo pasirinkto varianto“, – sako L. Shuo.

Laiko rėmai žalos eliminavimui

Išmetamųjų teršalų mažinimo nepakanka, kad klimato pokyčiai nesunaikintų gyvybės. Kadangi dėl visuotinio atšilimo intensyvėja pavojingų reiškinių spektras, šalys turi įvertinti, kaip atsižvelgiama į šį poveikį – vadinamą nuostoliais ir žala, ir taip pat įvertinti laikotarpių veiksmams pasiekti įtaką.

2013 m. Tarptautinė sistema, skirta nuostoliams ir žalai spręsti, žinoma kaip Varšuvos tarptautinis mechanizmas (Wim), yra peržiūrima. Kaip šis mechanizmas turėtų būti valdomas ir finansuojamas, buvo pagrindinis Madride vykusių „Cop25“ derybų aspektas. Sistema numatė, kad išsivysčiusios šalys aprūpins besivystančias šalis finansavimu, technologijomis ir ugdymu, kad padėtų klimato pokyčių aukoms atsigauti po ekstremalių oro įvykių ar lėčiau prasidedančių klimato katastrofų, tokių kaip jūros lygio kilimas.

JT įsteigė fondus, skirtus finansuoti perėjimą prie švaresnės energijos skurdžiose šalyse ir jų prisitaikymą prie įkaitinto pasaulio.

Atvirame laiške „Cop25“ prezidentei ir Čilės aplinkos ministrei Carolinai Schmidt, daugiau nei 150 pilietinės visuomenės grupių paragino sukurti specialią finansavimo priemonę ir palengvinti skolas, siekiant padėti pažeidžiamoms šalims atsigauti po nuostolių ir žalos padarinių. Jie teigė, kad fondą turėtų finansuoti reguliarūs turtingų šalių įnašai ir pasauliniai mokesčiai už finansinius sandorius, tarptautines keliones oro transportu ir iškastinis kuras.

Laiškas gautas po klimato ir aplinkos organizacijų koalicijos pranešimo, pagal kurį turtingos šalys turėtų skirti papildomus 50 milijardų dolerių per metus iki 2022 metų ir 300 milijardų dolerių kasmet iki 2030 metų, kad būtų galima pašalinti nuostolius ir žalą.

Priimti sprendimai

Nors daugybė sprendimų vis dar slepiasi po dideliu klaustuku, šalys vis intensyviau dalina pažadus ir imasi veiksmų, kad būtų užskirstas kelias katastrofoms. Vieningai nuspręsta, kad visos šalys turi daugiau prisidėti prie kolektyvinio efekto, ir nuo 2020 metų padidinti nacionaliniu lygiu nustatytą indėlį dėl klimato kaitos bei taršos mažinimo.

Temos:

https://structum.lt/wp-content/uploads/2019/09/V_JUNG_KNX_F_50_STRUCTUM-340x430.png

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!