Leonardas da Vinči tvarų miestą sukūrė dar prieš 500 metų

2019 m. lapkričio 20 d.

Leonardas da Vinčis (angl. Leonardo da Vinci) – savo meto ir ateinančių kartų genijus – savo įžvalgose ir kūriniuose įkūnijo mokslinę dvasią, meninį talentą ir humanistinį jautrumą, kuris iki šiol, net praėjus daugiau nei penkiems šimtams metų po jo mirties, stebina bei įkvepia tiek jaunus, tiek patyrusius kūrėjus.

Skirtingų laikotarpių krizės

Leonardas da Vinčis buvo renesanso laikotarpio virtuozas. Laikmečio, reiškusio parėjimą iš tamsiųjų viduramžių į kažką šviesesnio bei modernesnio ir bylojančio atgimimą.

Portsmuto universiteto tvariųjų miestų vyriausiasis dėstytojas Aleksandras Melis (angl. Alessandro Melis) viename savo darbų rašo, kad L. da Vičio laikas iš tiesų labai panašus į situaciją, kurią mes išgyvename dabar. Anuomet, pasaulinė krizė buvo patiriama dėl maro bei kitų negandų, vertusių mąstyti apie įvairius alternatyvius sprendimus. O šiandien pasaulis išgyvena siaubingą klimato krizę, kuri, jeigu nesprendžiama, nusineš kur kas daugiau mirčių nei bet koks kada nors egzistavęs maras. Pasak A. Melio, šie du atitolę laikotarpiai tuo ir panašūs. Tuomet, kaip ir dabar, siekta imtis radikalių sprendimų, galinčių pakeisti žmonių gyvenimo būdą ir apsaugoti žmoniją nuo katastrofos.

Anot literatūros šaltinių, po 1486 metų, kuomet maro metu žuvo pusė Milano gyventojų, Leonardas da Vinčis atsigręžė į miesto planavimo problemas. Analizuodamas tipines Renesanso architektūros, urbanistikos bei infrastruktūros tendencijas, jis pradėjo rengti „idealaus miesto“ projektą (kuris dėl per didelių išlaidų liko neįvykdytas).

Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad netvarūs miestų modeliai yra viena iš pagrindinių šių dienų pasaulinių klimato pokyčių priežasčių, A. Melio teigimu, natūralu atsižvelgti į Leonardo įžvalgas, kurios jau seniai galėjo pakeisti šiuolaikinių miestų formą.

Urbanistikos gimimas

Nors Renesansas žinomas kaip neįtikėtinos meno ir architektūros pažangos era, retai paminima, kad XV amžius taip pat pažymėjo urbanistikos, kaip tikros disciplinos, gimimą.

Griežto požiūrio ir metodo sąmoningam miesto sumanymui vakarietiškoje mintyje trūko iki to momento, kai žymūs Renesanso kūrėjai pastūmėjo visuomenę įgyvendinti didelius miesto projektus, tokius kaip Pienzos pertvarkymas, Feraros plėtimas ir forto statyba.

Šie darbai neabejotinai įkvėpė ir L. da Vinčio sprendimą permąstyti viduramžių miestų dizainą su vingiuotomis, perpildytomis gatvėmis bei per arti pastatytais namais.

Leonardo miestas

Iš tiesų suprasti idealaus Leonardo miesto viziją gana sudėtinga dėl netvarkos jo užrašuose bei eskizuose. Tačiau būtent iš šių šaltinių galima bent dalinai „rekonstruoti“ novatoriškas genijaus mintis, susijusias su naujų miestų kūrimu (L. da Vinčio idėja buvo sukurti švarų ir mobilų miestą prie Tičino upės). L. da Vinčis norėjo patogaus ir erdvaus miesto, kuriame būtų tvarkingos gatvės bei architektūra. Jis rekomendavo „aukštas, tvirtas sienas“ su „malonaus grožio bokšteliais“ bei „patogias privačių namų kompozicijas“.

Jo modernaus ir racionalaus miesto planai atitiko Renesanso idealus. Tačiau, laikydamasis savo netradicinės asmenybės, ekscentriškas genijus į savo miesto dizainą įtraukė ir keletą naujovių. L. da Vinčis norėjo, kad miestas būtų pastatytas keliais lygiais ir būtų sujungtais su vertikaliais laiptais. Šį dizainą galima pamatyti šiuolaikiniuose aukštybiniuose pastatuose, tačiau tuo metu jis buvo visiškai netradicinis.

Iš tiesų, jo idėja išnaudoti visas vidaus erdves, pastačius laiptus išorėje, nebuvo įgyvendinta iki 1920 m. Kuomet tapo normalu, jog aukštesniuose miesto sluoksniuose žmonės galėjo netrukdomai vaikščioti tarp elegantiškų rūmų ir gatvių, o apatinis sluoksnis buvo paslaugų, prekybos, transporto ir pramonės vieta.

Architektūros ir inžinerijos sinergija

Visgi tikrasis L. da Vinčio vizijos originalumas buvo architektūros ir inžinerijos susiliejimas. Leonardo sukūrė plačių hidraulinių įrenginių dizainus, kad visame mieste būtų sukurti dirbtiniai kanalai, kurie palengvintų valčių navigaciją vidaus vandenyse ir gabenant krovinius į kitus miestus.

Leonardo taip pat manė, kad gatvių plotis turėtų atitikti vidutinį gretimų namų aukštį. Daugelyje šiuolaikinių Italijos miestų vis dar laikomasi šios taisyklės.

Futuristinė ateitis už Renesanso architektūros ribų

L. da Vinčio tobulo miesto vizija, jos sukūrimo laikotarpiu, atrodė tolima ir sunkiai realizuojama. Pavyzdžiui, miesto padalijimas pagal funkcijas – su paslaugomis ir infrastruktūra, esančia žemesniuose lygiuose, ir plačiais, gerai vėdinamais bulvarais bei pėsčiųjų takais, esančiais aukščiau gyventojų, buvo Renesanso genijaus idėja, tačiau tikslingai realizuoti ją imtasi tik devynioliktame amžiuje.

Tiesa, didžioji dauguma jo, penkioliktame amžiuje siūlytų, idėjų buvo įgyvendintos tik po Pirmojo pasaulinio karo.

Šiandien L. da Vinčio idėjos nėra utopinės, o iš tiesų siūlančios tvaraus miesto planavimo viziją. Daugelis mokslininkų mano, kad kompaktiškas miestas, integruotas į gamtą (ypač sinergijoje su vandens sistemomis) bei su veiksminga transporto infrastruktūra, galėtų padėti šiuolaikiniams miestams tapti efektyvesniais ir tvaresniais.

Tai – viena iš priežasčių, kodėl L. da Vinčio architektūrinės bei urbanistinės vizijos yra tokios artimos šiuolaikinio miesto planavimui. Renesanso genijus tobulo miesto vizijas matė dar prieš šimtus metų, kai tuo tarpu dabartinė visuomenė tik dabar pradeda suprasti netvarios architektūros pasekmes.

https://structum.lt/wp-content/uploads/2019/10/renversa-baneris3-2.jpg

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!