POŽIŪRĮ KEIČIA ES DIREKTYVOS

Kartelę statybų verslo kokybei reikšmingai kelia Lietuvos narystė Europos Sąjungoje (ES). Europos Komisija (EK) pabrėžia pastatų saugos, energinio naudingumo didinimą. Šiuo metu apie 40 proc. energijos ES suvartoja pastatai, o iki 2020 m. pabaigos visi nauji pastatai turės beveik nebenaudoti energijos. Vietos valdžios institucijos šiuos kriterijus privalės atitikti dar anksčiau – 2018 m., o tarpinių rezultatų vertinimas numatytas jau kitąmet.*

„Kad būtų atitinkami šie reikalavimai, itin svarbus vaidmuo tenka pastatų inžineriniams sprendimams. Statybų projektų užsakovai jau dabar privalo itin atsakingai planuoti, kokia turi būti pastato automatinio valdymo sistema, elektros tiekimo, šildymo, vėdinimo, gaisro apsaugos ir kitos intelektinės inžinerinės sistemos. Neįdiegus reikiamo mechanizmo šiandien, po metų dvejų jį vis tiek reikės įrengti. Tik tada tai ne tik brangiau kainuos, bet ir kels didesnę riziką įrenginių kokybei“, – tvirtina intelektinių inžinerinių sprendimų bendrovės „Fima“ Projektavimo skyriaus direktorius Vaidas Pocius.

KODĖL VIS DAR PAMIRŠTAMI VIDAUS SPRENDIMAI?

Anot specialisto, šiuolaikinės statybos – sudėtingas procesas iš daugelio ilgų etapų. Pirmasis – techninio projekto parengimas. Jį patvirtinus ruošiamas darbo projektas – detalizuojami įvairūs techniniame projekte numatyti reikalavimai, parametrai, statybinės medžiagos, inžineriniai sprendimai, perskaičiuojamos statybų išlaidos, darbų atlikimo terminai ir kt. Darbo projektas – pagrindinis statybų dokumentas, jo kokybė ir detalumas lemia galutinį objekto rezultatą.

„Problemų kyla tada, kai techninį projektą rengia užsakovas, neturintis pakankamai inžinerinių ir statybos žinių. Tokiu atveju žmogus natūraliai vertina tai, ką supranta, pavyzdžiui, architektūrinį sprendimą, o kokybiškai ir aiškiai suformuluoti reikalavimus, keliamus sudėtingiems, svarbias funkcijas, tokias kaip energinio efektyvumo užtikrinimas, atliekantiems inžineriniams sprendimams ir technologijoms, beveik neįmanoma. Nenumatyti ar nepakankamai gerai apgalvoti vidaus sprendimai prisimenami tik gerokai vėliau vykdant projektą, o tai dažniausiai sukelia labai rimtų rūpesčių“, – teigia bendrovės „Fima“ Projektavimo skyriaus direktorius.

INŽINERINIAI SPRENDIMAI – PAGAL PASTATO PASKIRTĮ

Bibliotekos, ligoninės, laboratorijos, gamyklos, viešbučiai, biurai, oro uostai – visi šie pastatai turi skirtingą paskirtį. Ją labai svarbu numatyti iš anksto, nes tai lemia pastato funkcionalumą, atitinkamai parenkami ir labai konkretūs inžineriniai, technologiniai sprendimai. Šios technologijos užima nemažai vietos, o joms diegti ir funkcionuoti dažnai reikia sudaryti specialiai joms pritaikytas sąlygas.

Kaip geros praktikos Lietuvoje pavyzdį galima paminėti Tarptautinio Vilniaus oro uosto (VNO) pernai pastatytą priešgaisrinę gelbėjimo stotį. Ji buvo planuojama iš anksto skrupulingai įvertinus ilgalaikius poreikius. Ypač daug dėmesio skirta pastato funkcionalumui, informacinių sistemų saugumui, plėtros galimybėms ateityje. Daugiausia dėmesio sutelkta į pažangius inžinierinius sprendimus. Pastate įrengėme modernų duomenų centrą, išplėtėme vidinę susisiekimo sistemą, įdiegėme vaizdo stebėjimo, įėjimo kontrolės sistemas, kompiuterinį tinklą ir pastato automatinę sistemą. Iš anksto numatę, kur kokie sprendimai bus, jau statydami „dėžutę“ žinojome, kuriam sprendimui kokio dydžio patalpų reikės, kokios statybinės konstrukcijos tinkamiausios, kokia aušinimo įranga ar energijos tiekimas reikalingi“, – aiškina V. Pocius.

Jo teigimu, jei Vilniaus oro uostas šių poreikių nebūtų numatęs iš anksto, rizikuotų patirti nenumatytų papildomų išlaidų ateityje – dėl papildomų atskirų sistemų perprojektavimo darbų, o vėliau ir dėl jų įgyvendinimo. Visos inžinerinės sistemos ir architektūriniai sprendimai yra glaudžiai vieni su kitais susiję, todėl net ir nežymus sprendimo pokytis sukelia virtinę kitų problemų.

MAŽIAUSIOS KAINOS SPĄSTAI

V. Pocius atkreipia dėmesį į visuomeninės paskirties pirkimo konkursuose tebevyraujantį pagrindinį – mažiausios kainos – kriterijų. „Užtikrinti aukštą statinio kokybę ir funkcionalumą už mažiausią kainą realu, tačiau tik turint labai aiškią ir išsamią techninę specifikaciją, kuri apsaugotų nuo įvairių rizikų skirtinguose projekto etapuose. Pavyzdžiui, nurodžius konkrečias statybines medžiagas, rangovas negalės improvizuoti siekdamas sutaupyti ir jų pakeisti pigesne ir, tikriausiai, mažiau kokybiška alternatyva“, – teigia jis.

SVARBIOS MAŽIAUSIOS DETALĖS

Nemažai iššūkių, anot bendrovės „Fima“ eksperto, susijusių su viešojo sektoriaus statybos ir rangos darbais, užprogramuojami dar užsakovui rengiant viešojo pirkimo dokumentus, o ypač – planuojant darbų sąmatą. Dažnai konkursas skelbiamas praėjus keliems metams nuo biudžeto parengimo. Per tą laiką spėja pažengti ir technologijos, ir jų kaina. Be to, biudžete dažniausiai įvertinami tik minimalios apimties darbai ir įkainiai, o tam tikros įrangos, pavyzdžiui, vaizdo kamerų, kaina svyruoja nuo kelių šimtų iki keliasdešimt tūkstančių eurų.

Bėdų kyla ir dėl ES finansuojamų projektų, kai pirmiau patvirtinama fiksuota paramos lėšų suma, o tik paskui atliekami projektavimo ir techninių reikalavimų ruošimo darbai. „Jie paprastai vykdomi neatsižvelgiant į jau paskirtą lėšų sumą, rinkos kainą, tad dažnai norai stipriai prasilenkia su realybe – pateiktų pasiūlymų vertė būna smarkiai nutolusi nuo realaus paskelbto konkurso biudžeto. Tada konkursas nutraukiamas, bandoma supaprastinti projektą, o tai dažniausiai daroma supaprastinant inžinerinius sprendimus, nes taip, matyt, paprasčiau tiek projektuotojui, tiek užsakovui“, – situaciją aiškina V. Pocius.

Vis dėlto jis atkreipia dėmesį, kad baigus projektą dažniausiai pradedama aiškintis, kas kaltas dėl padidėjusios statybų kainos, nukrypimų nuo pradinio plano ir kt. Tuomet visi prisimena pastato kokybinius reikalavimus.

TRUKDŽIAI – IR ĮSTATYMŲ BAZĖJE

„Mano nuomone, problemos reikia ieškoti ir projektavimo proceso ištakose, ir mūsų įstatymų bazėje. Nors Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą (ES), sėkmingai perėmė daugumą ES pastatų projektavimo ir įrengimo standartų, jų taikymas, deja, dažnai apsiriboja tik numerio įrašu projektinėje dokumentacijoje, – teigia V. Pocius. – Kaip kitą esminį trūkumą įvardyčiau ir šalies statybos techninių reglamentų netobulumą. Vien tai, kad nėra aiškiai apibrėžiama darbo projekto apimtis ir detalumas, užprogramuoja virtinę bėdų, kurios prasideda dar rengiant projektą. Jei sprendimas nėra aiškiai apibrėžtas popieriuje, kyla didelė rizika kokybei. Kai statant taupoma, tokį techninį dokumentą skirtingos šalys gali interpretuoti, kaip joms atrodo tinkama. Kaip įprasta, rangovo ir užsakovo įsivaizdavimas stipriai skiriasi. Siekiant šią riziką sumažinti, svarbu parengti tokį projektą, kuriame nebūtų reglamentuose, direktyvose ar taisyklėse įsivėlusių dviprasmiškumų.“

ILGAINIUI BRANGSTA EKSPLOATACIJA IR KYLA GRĖSMĖ REPUTACIJAI

Skubantiesiems sutaupyti čia ir dabar V. Pocius pataria verčiau pagalvoti į priekį. „Blogai vėdinamą, netinkamo apšvietimo, daug energijos eikvojantį pastatą bus sunkiau ir išnuomoti, ir galiausiai parduoti. Tad gal statant ir galima sutaupyti, bet ateityje tokiam užsakovui gali ne tik tekti su kaupu pakratyti kišenę, bet ir kovoti už savo reputaciją“, – pabrėžia bendrovės „Fima“ specialistas V. Pocius.

Jis ragina skirti racionalumą ir norą taupyti bet kokia kaina, o kad apsisaugotų nuo nenumatytų papildomų išlaidų ir nemalonumų eksploatacijos metu, pirmiausia pataria nepagailėti laiko ir išteklių rengiant aiškų ir detalų techninį projektą.

Nors apie visus šalies užsakovus to nepasakytų, specialistą džiugina, kad vis dažniau statybos projektai vertinami kompleksiškai, numatant pastato paskirtį, funkcionalumą ir ilgiau teikiamą naudą.