Lukiškės laukia pokyčių

2019 m. liepos 16 d.

Liepos 2-ąją oficialiai uždarytas ilgus metus sostinės centre veikęs Lukiškių kalėjimas-tardymo izoliatorius. Pasak Teisingumo ministro Elvino Jankevičiaus, kalėjimo uždarymas reiškia reikšmingus Lietuvos teisėtvarkos sistemos pokyčius. Tačiau tolimesnis 2002-aisiasi į Kultūros paveldo registrą įtraukto pastatų komplekso likimas kol kas neaiškus. Urbanistai ir architektai vardija kitų šalių pavyzdžius ir siūlo įvairias pastatų komplekso pritaikymo galimybes: nuo viešbučių iki viešųjų erdvių.

Moderniausias XX a. pradžioje

Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II įsakymu 2 ha žemės užimantis pastatų kompleksas buvo suprojektuotas ir pastatytas 1904 metais. Kalėjimo projektą parengė architektas G. Trambickis, techninį projektą, sąmatą ir kalėjimo pastato brėžinius – inžinierius K. Kelčevskis.

Istorikai teigia, kad projektas nebuvo unikalus – iš esmės pagal tą patį projektą pastatytas ir, pvz., didžiausias Rusijos kalėjimas – garsieji Sankt Peterburgo „Kresty“ (lietuviškai „kryžiai“, – aut. pastaba), tačiau Lukiškėse korpusai vienas į kitą pastatyti sudarydami dvi Y raidės formas. Y raidės forma pastatas statytas saugumo sumetimais. Norėta išvengti, kad kamerų langai iš skirtingų korpusų neatsidurtų vienas priešais kitą ir būtų apribotas bendravimas.

Išliko autentiškų elementų

Pastatų kompleksą sudarė: administracinės patalpos, butai kalėjimo viršininkui ir jo padėjėjams, tardymo izoliatorius, virtuvė, kepykla, pirtis, skalbykla, ūkiniai pastatai, kalėjimui skirti korpusai, mūrinė siena juosianti visą kompleksą. 1905 metais buvo pastatyta Šv. Nikolajaus cerkvė ir katalikų koplyčia. Statyba kainavo beveik 1,5 mln. rublių. Modernus vandentiekis, autonominis orinis šildymas – tai tik keletas to laiko išskirtinių kalėjimo bruožų dėl kurių ši įkalinimo įstaiga buvo laikoma viena moderniausių to meto imperijoje.

Nuo 1905 metais čia kalėjo ne tik kriminaliniai, tačiau ir politiniai kaliniai. Tai carinės imperijos simbolis. „Kalėjimo tvirtove“ pavadintas statinys turėjo įbauginti kitaip mąstančius. Pastatas nekeitė savo paskirties tiek vokiečių, tiek ir komunistų okupacijos metais, nei Lietuvai atgavaus nepriklausomybę.

Istorikai pasakoja, kad tvirtindamas kalėjimo projektą, caras Nikolajus II pareiškė, jog kalėjimo cerkvė turi būti ypač prašmatni. Ji anuomet buvo laikoma viena puikiausių Vilniuje, ją puošė pulk. Kelčevskio ir abiejų rangovų dovanoti paveikslai bei kilmingųjų damų – kilimai. Ikonas tapė žymiausi vietos dailininkai I. Trutniovas, I. Rybakovas, J. Balzukevičius. Katalikų bažnyčia kuklesnė, pseudoromaninio stiliaus. Beje, cerkvę, bažnyčią ir kalėjimą statant, pirmą kartą Vilniuje pradėta plačiau naudoti betonas kolonoms, apdailos darbams, kalėjimo grindims ir kitur.

Kalėjimo bažnyčiose keliais aukštais buvo įrengtos metalinės spintos atvestiems kaliniams laikyti.

Nuo 2002-ųjų kompleksas, kurį sudaro kalėjimo, ligoninės, gamybinis, administracinis pastatai bei Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Jam suteiktas aukščiausias – nacionalinio reikšmingumo apsaugos lygmuo.

Koplyčia išliko su autentiškomis 1904 metų akermano perdangomis, išsilaikiusiomis daugiau kaip 100 metų. Taip pat turėklų ažūru ir ypač vertingais iš viršaus nuo kupolo žiūrinčiais angelais.

Viešbutis, viešoji erdvė ar verslo inkubatorius?

Lukiškių kalėjimo pastatai, kaip ir planuota anksčiau, perduoti Turto bankui. Tačiau kas bus toliau – kol kas spėliojama. Esminis principas dėl ko sutaria didžioji dauguma, kad kompleksas negali būti izoliuotas. Jis turi darniai įsilieti į miestą. Miesto kultūra reiškia žmonių susitikimus. Kiek bus galima keisti komplekso esamus pastatus ir erdves, turės atsakyti kultūros paveldo specialistai. Tačiau jau dabar tarp pavyzdžių, yra vardinami: viešbučiai, verslo inkubatoriai ir viešosios erdvės. Tarkim, vyriausiasis miesto architektas Mindaugas Pakalnis papasakojo, kaip jam teko apsistoti viešbutyje Stokholme, kuris įkurtas buvusiame kalėjime, buvusiose kamerose ir tai buvo unikali įdomi patirtis.

„Kalbant apie multifunkciškumą – čia galėtų kurtis kūrybinės  industrijos,  startuoliai, muziejus, viešbutis ar bitynas  ant stogo. Tačiau tvoros nuėmimas yra esminis, jei norime gyvybingos ir į miesto gyvenimą integruotos erdvės – atsivertų naujos erdvės, galimybės ir tai kurtų naujus ryšius“, – sakė M. Pakalnis.

Kas galėtų įsikurti kalėjimo vietoje, teisingumo ministras spėlioti nesiryžo, tačiau pateikė estų pavyzdį. „Taline lankiausi, tai jie irgi iškėlę panašaus pobūdžio kalėjimą ir jie ten ruošiasi įsirengti muziejų komunizmo aukoms atminti“, – sakė E. Jankevičius.

Sostinės meras sako, kad miesto centre pagaliau atsiveria didelės erdvės su naujomis galimybėmis tapti atviru traukos centru, kuriame susipins paveldas, istorija, ateities idėjos, kultūra, edukacija ir iniciatyvos. Galbūt tai  puiki erdvė ir startuoliams.

„Labai svarbu, kad į šį objektą nebūtų žiūrima tik kaip į komerciškai patrauklią teritoriją miesto centre. Aš esu įsitikinęs, kad Lukiškių komplekso tinkamas panaudojimas, greta esančios teritorijos revitalizavimas, erdvės už Seimo protingas išnaudojimas, būsimas pėsčiųjų tiltas į Žvėryną visiškai pakeis šios centre esančios, bet neišnaudotos teritorijos vaizdą ir išlaisvins jos potencialą“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

https://structum.lt/wp-content/uploads/2019/03/download-2.png

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!