M. A. Aragonésas gimė Meksikos sostinėje Meksike 1962 metais. Savamokslis ir dėl to svetimas architektų ratui jis per du dešimtmečius sukūrė daugybę originalių architektūros darbų. Spalvingoje ir eklektiškoje Meksikos aplinkoje, pasitelkdamas švarią linijų plastiką, erdvių žaismą ir apšvietimą, jis kuria ramybės ir atokvėpio oazes. Pasak M. Á. Aragonéso, architektūra, kaip ir mes visi, turi sielą, o architektas, be abejonės, yra menininkas, tačiau neturi pamiršti, kad jo kūryba turi padėti žmonėms patogiai ir maloniai jaustis erdvėje. Viešbutis „Mar Adentro“ neabejotinai įkūnija tokį požiūrį.

Architektas M. A. Aragonésas: „Pirmą kartą aplankęs šią vietą ir pamatęs dykumą bei skaidrų ir švarų vandenį, tekantį pagal horizonto liniją, pajutau po deginančia saule nepaprastą vandens galią. Šis žemės gabalėlis, esantis pakrantės viduryje, turėjo tapti vieta, kur „viskas įskaičiuota“. Tad reikėjo jį transformuoti į uždarą erdvę, kurioje būtų atskira jūra, praktiškai – net savas oras. Tam pasitarnavo laimingos aplinkybės – žemė buvo sukūrusi dykumą horizonte susijungusią su jūra. Tai švariausias, labiausiai minimalistinis kraštovaizdis, kokį tik galėjo nubrėžti horizontas. Kita vertus, šis svajonių scenarijus sujungė tai, ką žmonės laiko estetika, pastato ir pagaliau pakrikštija architektūra. Aš norėjau sukurti savo, išsiskiriančią iš kitų versiją.“

„Tikiu, kad didžiausia architektūros vertybė yra pojūčių generavimas, pasitelkiant erdvę, veikiančią daugelį pojūčių karalystės lygmenų. Manau, kad ši galia tampa dar stipresnė, kai aplinka leidžia subjektui su ja susilieti, sudarydama dalį jo paties erdvės. Dėl to norėjau į pirmąjį planą iškelti horizontą. Vanduo yra tas elementas, kuris įrėmina visą projektą: visi tūriai atsiveria į jūrą ir atsuka nugarą miestui. O šis yra viskas, kas lieka iš natūralios aplinkos, apsunkintos triukšmo garsų. „Mar Adentro“ yra tarsi Medina, atsiverianti jūrai. Į kiekvieną plūduriuojantį tūrį telpa interjerai, kurie, savo ruožtu, formuoja nepriklausomus pasaulius. Kiekvienas kambarys vizualiai turi dalelę jūros – niekas negali atsispirti potraukiui į ją žiūrėti.

Ilgą laiką nujaučiau, kad konstrukcijos nebepajėgia plėtotis kartu su kitais progresuojančiais dalykais: pavyzdžiui, automobilio evoliucija per šimtą metų nuo vežimo iki to, ką turime šiandien. Ir vis dėlto, kai pasižiūriu atgal į Ludwigo Mieso van der Roe paviljoną, jis savo esme labai panašus į tai, ką šiandien matome architektūroje, nors gal kiek yra ir peržengęs per involiuciją. Matome nereikalingai komplikuotas, bet, palyginti, nekompleksiškai išmėtytas visame pasaulyje statybas. Tačiau yra ir rizikingų tūrinių pasiūlymų, kurie formuoja dalį dabartinės panoramos. Nors juos laikome moderniais ar šiuolaikiniais, bet jie taip pat nėra itin geri evoliucijos pavyzdžiai.

Visi „Mar Adentro“ kambariai buvo surinkti iš gamykloje pagamintų elementų. Mes taip pat pagaminome visus interjero reikmenis ir siuntėme juos dėžėse per jūrą iki paskirties vietos, kur jie buvo sumontuoti vietinių darbuotojų rankomis. Per kelias dienas buvo baigtas pirmasis kambarys. Darbų kokybė buvo pasiekta ne mašinų padiktuotomis galimybėmis, o rankų, kurios visą gyvenimą buvo skirtos statybai, darbu. Nors nebuvo galimybių erdvėje daug improvizuoti, tačiau kambariai buvo formuojami vadovaujantis inteligencija, vaizduote ir atsidavimu darbui. Aš išmokau iš vokiečių ir italų gamintojų tos patirties, kurios prireikia, kai mums per daugelį metų kartais nepavyksta intuityviai suvokti visko iš knygų ar to, ko moko mokymo įstaigose.

Mūsų projektas buvo įgyvendintas, pasitelkus lankstų komplekso suplanavimo modelį, kuris leidžia jį keisti – dalinti erdves į autonomiškas zonas, perskirstyti jas nepriklausomai nuo jau suplanuotų pastatų struktūros elementų. Pavyzdžiui, pagrindinis mūsų modulis gali būti perpus padalintas loftas, kad būtų sukurti du kambariai – juk tai taip paprasta. Apibendrinant reikia pastebėti, kad modulį gali sudaryti ir apartamentai iš dviejų, trijų ar keturių miegamųjų. Taip kuriamas pastatas, kuris gali būti formuojamas sujungiant du ar keturis modulius. Svarbiausias dalykas yra planavimo universalumas: viskas gali būti pagaminta fabrike ir po to vietoje pastatyta taip, kaip patogu.“

Viešbučio „Mar Adentro“ svečias gali žavėtis neaprėpiamu vandenyno vaizdu ir jausti lengvą jūros brizą, būdamas bet kurioje komplekso vietoje. Funkcionalūs pastatai – tarsi vandenyne plūduriuojantys kubai iš betono ir stiklo, savo minimalistinės architektūros išraiška atkartojantys lakonišką dykumos ir jūros sankirtos liniją. Šiame tyliame archipelage gravitacija tarsi neegzistuoja – poetiška erdvė, sukurta iš vandens ramybės ir lakoniškos estetikos.

Viešbučio gyventojams, pasitelkiant naujausias technologijas, čia suteikiama galimybė susikurti savo asmeninę salelę. Švariai balta dominuojanti architektūroje spalva karštą dieną vėsina saulės spindulius, o vakare viešbučio erdvės atgyja nuo spalvoto apšvietimo, jau tapusio architekto vizitine kortele. Svečių kambariai, dekoruoti konceptualiomis italų dizaino įmonės „Poliforma“ detalėmis, sutemus iš šviesios meditatyvios erdvės gali virsti spalvų terapijos centrais. Kiekvienas gyventojas gali savo buveinėje susikurti individualų spalvingą apšvietimą. „Mar Adentro“ architektūra padeda įkūnyti viešbučio šūkį: „Pasirink savo stilių, susikurk savo namus ir padaryk juos savais!“ Gyventojams leidžiama kurti savo aplinką ir netrukdomai mėgautis ramybe. Jie gali užsisakyti visas viešbučio paslaugas ir valdyti savo aplinką planšetiniais kompiuteriais. Tai patinka visiems, norintiems visiškai atsiriboti nuo išorinio pasaulio trukdžių.