Menininkė Jolita Vaitkutė: apie tai, kaip gimsta menas

2018 m. gruodžio 5 d.

Admin Structum.

Tikriausiai apie Japonijos dizaino savaitę „Designart“ tradiciškai būtų žinoję tik menininkai, dizaineriai ir architektai, jeigu ne kaskart naujomis idėjomis stebinančios menininkės Jolitos Vaitkutės Tokijuje sukurtas Čijunės Sugiharos portretas. Kūrinys apskriejo Lietuvos ir užsienio žiniasklaidą žaibišku greičiu. Ir ne dėl to, kad visuomenes pribloškė kūrinio siunčiama žinutė, aprėpianti bendrystę, istoriją, gyvenimo pradžią ir pabaigą, vieno žmogaus sprendimų galią, bet ir portreto iš Lietuvos žemės gimimo istorija. Instaliaciją aplankė net Č. Sugiharos anūkai.

Kūrėjai laužo stereotipus

Lietuva vos prieš metus gavo kvietimą dalyvauti festivalyje „Designart“. Ir jau šiemet, spalio 19–28 d., Tokijuje Lietuvos kūrėjai pristatė dizainą, šiuolaikinio meno ir kultūros aktualijas. Parodoje, konferencijoje ir šaltibarščių vakarėlyje Lietuvos kūrėjai laužė tradicinius stereotipus apie mūsų šalį.

Lietuvos įvaizdis Japonijoje kuriamas kaip šalies, turinčios nuostabią gamtą, UNESCO paveldo senamiesčių, natūralių produktų ir amatų gimtinę. Taip pat minint per Antrąjį pasaulinį karą žydus gelbėjusio Č. Sugiharos istoriją. Šiemet lietuvių menininkų komanda užsimojo pasiekti kur kas daugiau.

„Spalio 19–28 d. vykusio renginių miniciklo „Lithuania: Creative & Contemporary“ (liet. „Kūrybiška ir šiuolaikiška Lietuva“) metu siekta praplėsti Lietuvos įvaizdį, kūrėjams keistis patirtimi“, – džiaugėsi vienas iš festivalio įkūrėjų Markas Dythamas.

J. Vaitkutė pasakojo, kad jau daugiau nei metus domisi istorija ir stengiasi įvairius jos motyvus atspindėti savo darbuose.

„Ilgai galvojau, kas turėtų būti įgyvendinta „Broadbean“ galerijoje Tokijuje, nes laiko darbui įgyvendinti turėjau tik dieną, paskirtoji erdvė taip pat buvo labai maža. Todėl man reikėjo paprasto sprendimo, – apie portreto atsiradimo istoriją pasakojo J. Vaitkutė. – Taip gimė žemės piešinio „LIFE LAND“ (liet. „Gyvenimo žemė“) su Č. Sugiharos portretu mintis. Nebuvau tikra, ar pavyks. Nors idėja atrodė tokia trapi, žemė – kvėpuojanti, supratau, kad šis istorijos faktas svarbus ir lietuviams, ir Japonijos žmonėms.“

Č. Sugihara – diplomatas, 1939–1940 m. rezidavęs Kaune kaip Japonijos imperijos vicekonsulas. Antrojo pasaulinio karo metais jis išdavė tranzitines vizas į Japoniją 6 tūkst. žydų, kurie, pasiekę šią žemę, galėjo jaustis saugūs, todėl tai jiems tapo tikra GYVENIMO ŽEME. Šie 6 tūkst. gyvybių virto į keliasdešimt tūkstančių naujų ir būsimų gyvenimų, todėl, suprantama, koks svarbus šio žmogaus indėlis žmonijai. Kiek daug gali vieno žmogaus sprendimas.

Iki šiol J. Vaitkutė savo darbams pasirinkdavo labai įvairias medžiagas. Nekalbėsime apie maistą, nes iki šiol kūrėją lydi beveik prieš penkmetį prilipusi maisto menininkės etiketė, tačiau jos darbams būdavo naudojami ir pašto ženklai, ir pieštukai, drabužiai, ir kitos netradicinės materijos.

„Kiekviena medžiaga, kurią pasirenku, turi idėjinį krūvį. Šiuo atveju „Broadbean“ galerijoje norėjosi savo kūriniui suteikti kitokią prasmę ir krūvį. Žemė yra archajiška. Todėl sprendimas ją naudoti atėjo natūraliai. Po to atsirado mintis, kad tai bus lietuviška žemė, kuri iš esmės reiškia gyvenimo pradžią ir pabaigą – istoriją“, – sako J. Vaitkutė.

Japonijoje, kaip ir prieš beveik pusmetį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, pasirinktos medžiagos iki skausmo pažįstamos, bet nauju amplua atrodo lyg iš naujo atrandamos. Šiemet (gegužės 8 d.) instaliacijai Nacionalinės bibliotekos atvirose knygų lentynose autorė naudojo knygų nugarėles. Menininkė atgaivino knygų lentynas, sukurdama aštuonių žinomų XIX a. pab. tautinio atgimimo ir XX a. Lietuvai nusipelniusių asmenybių portretus.

Kiekviena kūrėjos naudojama technika organiškai įsilieja į aplinką. Bandoma išlaikyti tą patį medžiagiškumą, jį suformuojant ir atskleidžiant naujas formas.

Lūžio taškas – nauja tikrovė

Iš Joniškio kilusi J. Vaitkutė jau ne kartą spaudai yra pasakojusi apie pirmuosius savo bandymus kurti iš maisto produktų. Visos jos instaliacijos atsirado iš užsidegimo, o ilgi projektai J. Vaitkutę „suvalgo“. Tačiau greitu rezultatu čia vadinamas ne trumpas 12–14 val. procesas.

„Kūryba – kaip skonio receptoriai. Metams bėgant, kinta ir lavėja. Kažkur yra lūžio taškas. Kūryba yra naujos tikrovės atradimas. Ir ta tikrovė atstovauja menui. Nesakau, kad tai, ką darau, yra menas, bet, tikiuosi, kad tai, ką darau, praplečia realybę“, – sako pašnekovė.

Paklausta apie menininko atsakomybę savo „meno vartotojams“, J. Vaitkutė pastebėjo, kad menininkas yra kūrėjas. Jis turi nukreipti norą stebinti į save, o ne į kažką aplink.

„Kūrybiškumas neturi kiekio – jis turi gylį. Kartais darbai neturi konkrečios idėjos, socialinės žinutės, jie tiesiog RĖKIA, bet tai irgi yra menas. Mano pastarieji metai buvo persipynę su istorija. Man buvo įdomus praeities ir dabarties santykis. Todėl siekiau sukurti, išrasti kažką nauja. Net jeigu tas naujas yra toks mobilus, trumpalaikis, greitai gamtos pasiglemžiamas menas. Tačiau kūrybos procesas nevyktų, jeigu galvočiau, kaip čia kažką nustebinti arba kažkam patikti“, – atviravo menininkė, neretai konferencijose skaitanti pranešimus apie kūrybiškumo valdymą.

Vis dėlto J. Vaitkutė ir stebina, ir patinka, o Tokijuje vykęs festivalis „Designart“ mums priminė ir dar vieną performanso paskirtį, kurią jam suteikė socialiniai tinklai.

Socialiniai tinklai – nauja erdvė kūrėjams

Etikečių neatsiranda šiaip sau. Kaip pati menininkė pripažįsta, socialinių tinklų menininkės etiketę pati sau užkabino. Ir ta etiketė liko. Ji, kaip ir visos kitos etiketės, išlieka ilgai. Kartais net ilgiau nei norėtų menininkas. Ją dar dabar kartais žurnalistai pristato kaip maisto menininkę, nors jau senokai nieko nekūrė iš maisto produktų.

„Žurnalistai mane jau kurį laiką pristato kaip maisto menininkę. Kartais imdami interviu jie eteryje demonstruoja mano darbus, kuriuos kūriau būdama 16-os. O juk tuo metu, sėdėdama ir atsakinėdama žurnalistui į klausimus, turiu darbų, kuriuos kur kas labiau norėčiau parodyti, kuriais tuomet daug labiau didžiuojuosi. Taigi su etiketėmis kovoti nereikia. Nors socialinių tinklų menininkės etiketė man prie širdies. Darbus, ypač pirmuosius, keldavau į socialinius tinklus“, – atviravo pašnekovė.

J. Vaitkutė atkreipė dėmesį, kad socialinės medijos yra erdvė, ne tik aktuali kūrybai, bet ir vieta, kur menininkai gali dirbti ir uždirbti. Dabar moteris atstovauja kitų sričių medijoms.

Paklausta apie tai, ko gali tikėtis gerbėjai po tokio stulbinančio pasirodymo Japonijos dizaino savaitėje, menininkė pripažįsta, kad atėjo metas rinktis naujas kryptis, derinti mintis, veikimo sritis.

Beje, festivalis taip pat neapsiėjo be socialinių tinklų ir inovacijų. Inovatyvus renginys „Designart“ vyko visame Tokijuje. Miesto viešose ir privačiose erdvėse surengtos net 72 parodos ir pokalbiai, kuriuos organizavo architektai ir dizaineriai iš Tokijo studijų, įskaitant „Miru Design“ ir „Klein Dytham Architecture“. Diskusijos buvo filmuojamos tiesiogiai socialiniuose tinkluose.

Festivalis gimė iš privačių iniciatyvų

Studijos „Miru Design“ steigėjas Akio Aoki prieš aštuonerius metus pristatė festivalio idėją, kaip priemonę remti kūrybines industrijas po 2008 m. finansų krizės. Idėjos autorius tikisi, kad renginys taps vienu didžiausių dizainerius ir architektus pritraukiančių įvykių Tokijuje, aplenkdamas Milano ar Niujorko dizaino savaites. Klausite, ką gali dizaino savaitės lankytojams pasiūlyti Japonija, ko negali Italija ar JAV? Festivalio sumanytojai nedvejodami atsako: „Norisi sukurti erdvę mados ir meno mažmenininkams, padedant klientams pasiekti įperkamas savo gaminių pristatymo vietas. Taip pat renginiuose siekiama išvengti neigiamos dizaino savaitės socialinės atmosferos.“

„Klein Dytham Architecture“ festivalyje pasirodė pristatydami savo modulinę baldų seriją. Akio Aoki sakė, kad jis tiki, jog Japonijos Vyriausybė kolektyviškai pripažins kūrybines industrijas ne kaip atskiras ekonomines jėgas.

Tokijuje vykusiame festivalyje „Designart“ su J. Vaitkute dalyvavo ir juvelyrė Gerda Liudvinavičiūtė, Vilniaus dailės akademijos studentai Lukas Kučinskas ir Karolina Petraitytė bei labiau pasaulyje nei Lietuvoje žinomas kūrėjas Tadas Černiauskas, kuris pristatė instaliaciją „Black Balloons“, lanksčiai telpančią į arba aplink įvairius architektūros kūrinius.

/img/banners/Artwork Milena_Structum_340x600px.gif
Būk pirmas!