Miegantis Baltijos tigras


 

Naujas požiūris sveikintinas, tačiau bendri su valstybe projektai retai kada ekonomikoje gimsta natūraliai, o statytojų virsmas plėtotojais sėkmės istorijomis tampa dar rečiau. Daug jų savo vietą perleidžia amato meistrams. Kai galimybės uždirbti statybų sektoriuje gatvėje nebeauga, bet koks alternatyvus būdas tampa svarstytinu. Jie neapsiriboja jau minėtais. Lietuva vis dar yra neišnaudotų galimybių kraštas.

Kitaip nei kitose Europos Sąjungos sostinėse, kur labiau pažengusios ekonomikos ir gausesnės gyventojų skaičiumi rinkos sudarė palankesnes sąlygas augti, Vilniuje augimo stadijoje įsivyravo chaosas. Apsiribodamas ūkvedžio požiūriu, miestas nebegali aiškiai deklaruoti savo ilgalaikės vizijos ir priemonių, kurios turėtų užtikrinti tvarų ir prognozuojamą augimą. Jauna demokratija dar nesusidūrė su daugelio pasaulio miestų iššūkiais, kai nebėra kelio atgal, todėl dabar jie vieni labiausiai augančių ir progresyviausių.

Miestai auga ne iš biudžeto ir momentinio deficito. Miestai auga, kai naudodami ekonomikos energiją statytojai tenkina ateities lūkesčius. Kaip ir kiekvienas verslas, miestas gali augti natūraliai nedideliais ir dažnai klaidžiojančiais žingsneliais. Tačiau, aiškiai suprasdamas savo pranašumus ir trūkumus, jis gali nebesiblaškyti. Kaip parodė gausūs pavyzdžiai, ne valstybės augina miestus, o miestai valstybes.

Miestas kaip laivas: kai plaukia, vairo plunksna nukreipia į kursą, jeigu stovi – kuria sūkurius, plaukia atbulas – kryptis priešinga. Užsiėmę regreso valdymu, valdininkai jau pametė kelią dėl takelio. Kai parduodamų naujų butų skaičius mažesnis nei matematinis būsto fondo nusidėvėjimas, biurų paklausa priklauso nuo užsienio bendrovių Lietuvoje randamų darbuotojų, o sklypų savininkai laukia ateinančio bumo, kai airiai vėl nebesiderės, ateitis gražiai atrodo tik verslo žiniasklaidos puslapiuose.

Smagu girdėti tarptautinių viešbučių planus atverti duris Vilniuje. Dešimt metų. Tačiau nesuvokiant, kad, pasaulyje atsiradus technologinėms viešbučių rezervavimo įmonėms, verslo modelis labai pasikeitė. Vardas nėra toks svarbus kaip paslauga. O paslauga reikalinga plėtojant turizmą. Vilniuje nėra pernelyg daug svečių, o šmėžuojantys pavadinimai gresia ketvirtadaliu padidinti kambarių skaičių. Valstybės iniciatyvos kurti renginių infrastruktūrą vaisius pamatys tik mūsų vaikai. Nematyti ir prielaidų statyboms.

Tačiau didžiausias energijos šaltinis kol kas maitina tik mažiausiai iš statybos reikalaujančius prekybininkus. Daugumos ekonomikų pagrindinis augimo variklis yra vartojimas. Ne tik dėl mokamų mokesčių į biudžetą, bet ir dėl regioninės reikšmės, miestų kokybės ir pinigų judėjimo greičio auginamos perkamosios galios. Kitaip nei mūsų krašte, kur maisto parduotuvių tinklai užsako muziką pagal savo agresyvios plėtros strategijas, Vakaruose plėtotojai iš tikėjimo ateitimi finansuoja architektūriškai įspūdingas viešąsias erdves.

Nedaug kas su tuo susiduria, bet planuojamus prekybos centrus nuomininkai renkasi pagal statytojų profesionalumą pristatyti priežastis, kodėl ten rinksis žmonės. Pasirašydami ilgalaikes nuomos sutartis, jie įteikia statytojams finansinius įsipareigojimus mokėti nuomą, o juos labai mėgsta įsigyti ne tik paskolas dalijantys bankai, bet ir rizikos bijantys pensijų fondai. Mat statoma ir investuojama ne į sunkiai numatomą paklausos ir pasiūlos santykį, bet dalį miesto vartojimo rinkos. Kuri skatinama pasiūlos auga.

Taip pat ne pats populiariausias skaičius Vilniuje yra išleidžiamas kiekis pinigų. Beveik dešimtadalis jų tenka prekybinėms patalpoms finansuoti, o penktadalis – su tuo susijusiems atlyginimams. Dar prieš dešimtį metų Vokietijos rinkos tyrimų institutas, kuriuo pasitiki dauguma Europos bankų ir investuotojų, prognozavo, kad Vilniuje 2009 m. apsipirkimo prekybos centruose (ne maisto prekių parduotuvėse) rinka viršys 2,1 mlrd. eurų. Kiek pakoregavusi prekybininkų apyvartas per neseniai praūžusį sunkmetį rinka atsigavo, palikdama skausmingą randą statybų greičiu lenktyniavusiems investuotojams. Jau po kelerių metų „Euromonitor International“ kitų miestų kontekste Vilniui 2020 m. išpranašavo 3,7 mlrd. eurų. Pinigų sostinėje yra labai daug, tik juos reikia paimti, o ne laukti, kol atneš. Pasikartosiu – dešimtadalis tų pinigų sprendžia, ką reikia statyti.

Vilniuje suskaičiuoju gerą tuziną vietų, kurias praėjusio bumo metu pražiūrėjo į masę orientuoti prekybos centrų statytojai. Net kadaise buvusiose puikiose vietose atsiradę netinkami arba pertekliniai sprendimai vietas pavertė labai abejotinomis. O žmonių gravitacijos centruose esantys archajiški dariniai retai kada pagalvoja, kuo galėtų virsti investavus vieną kitą dešimtį milijonų. Kitur gal tai dideli pinigai, tačiau tokia suma sukurtų investiciją į vartojimo rinką, kurios konservatyviam gyvybingumui reikėtų pusės procento miesto prekybos apimties. Tereikia sukurti ir išnuomoti projektą prieš statybas, parduoti nuomos pinigų srautą ir pastatyti. Ar tai rizikinga vilniečiams siūlant moderniausią laiko praleidimo vietą?

Būdamas trečias Europoje pagal prekybos centrų plotą gyventojui, Vilnius jau kenčia nuo pertekliaus. Ir tai visiškai suprantama, kai besiremdami Gariūnų turgaus mąstysena prekybos centrai buvo palyginti su kvadratiniais metrais nuomai, o ne įrankiu koncentruoti mažmenines apyvartas. Niekas nesugalvotų leisti pamėginti pilotuoti „Boeing“ lainerį, o keliskart brangesnius žaislus ne tik patikime „vaikams“, bet ir nepavykus juos leidžiame išbandyti ir kitiems. Po kelių nesėkmių kaltė suverčiama miestui ir jo žmonėms. Lietuvoje retas statęs prekybos centrą lipa į tą pačią balą antrą kartą. Vakaruose statytojai suserga jais ir daugiau gyvenime nieko nebeieško.

Gaila, bet iš Vilniaus jau išvažiavo paskutinis strateginis nekilnojamojo turto investuotojas. Dar vis mandagiai atsakydamas, kad gali grįžti, jei atsirastų kas įdomaus, jis mieliau įsivėlė į prekybos centrų perpildytą Norvegijos rinką. Lenkų statytojai į šiaurę niekada nežiūrėjo. Už jūros visiškai subrendusioje prekybos centrų rinkoje dabar statomi gražiausi Europoje, o Rytuose investuotojai ruošiasi ilgam žiemos miegui. Tik pas mus statytojai gestais bendrauja su prekybininkais, todėl švaistomas milijardais vertinamas potencialas, investavimas į vartojimo skatinimą nuolaidų išlepintame krašte laikomas nekorektišku, o pinigų judėjimo greitis pagal senovinius ekonomikos vadovėlius vis dar laikomas konstanta.



Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.

NAUJAUSIAS NUMERIS

SKAITOMIAUSIA

Savaitės Mėnesio Pusmečio Metų

Paskutinės naujienos

SKAITOMIAUSIA

Savaitės Mėnesio Pusmečio Metų