Miestas ateina į stotį

2019 m. spalio 7 d.

Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė laidą „Reikia architekto” pradėjo, sakydama, kad atvykus į Vilniaus geležinkelio stotį, ilgiau čia užsibūti netraukia. O ir nėra ko: visos miesto pramogos, darbas, gyvenimas šurmuliuoja kitur, toliau, o aplinkui – tik nepatraukli transporto, pramonės infrastruktūra ir abejotinos reputacijos, neestetiška ar nuobodi aplinka. Tačiau gali būti, kad greitai šis stoties įvaizdis ir turinys ims keistis.

AB „Lietuvos geležinkeliai“ ketina transformuoti pačią stotį, o savo turimą teritoriją apink paversti miesto dalimi su visomis miestui būdingomis funkcijomis. Neseniai baigėsi „Lietuvos geležinkelių“ užsakytos ir Lietuvos architektų sąjungos suorganizuotos architektūrinės-urbanistinės kūrybinės dirbtuvės, kurių metu šešios architektų komandos iš Lietuvos ir užsienio kūrė vizijas stoties rajono transformacijai, o jų sprendinius vertino tarptautiniai architektūros, urbanistikos, ekonomikos, sociologijos ekspertai bei procesą stebėti ir jame dalyvauti pakviesti aplinkinių rajonų bendruomenių bei nekilnojamojo turto plėtros įmonių atstovai.

Apie tai, kaip vienu įdomiausių ir gyviausių miesto dalių galėtų tapti pagrindinės miesto stoties aplinka, R.Leitanaitė kalbėjo su AB „Lietuvos geležinkeliai“ Turto valdymo paslaugų centro Strategijos ir veiklos vystymo skyriaus vadovė Julija Abromavičienė, Vilniaus miesto vyriausias architektas Mindaugas Pakalnis ir kūrybinių dirbtuvių vadovas architektas iš Belgijos Peter Svinnen.

Kodėl reikia transformuoti teritoriją?

Julija Abromavičienė: Žmonių poreikiai keičiasi, norai keičiasi, geležinkelis statytas prieš kelis šimtus metų ir poreikiai nuo to laiko yra labai pasikeitęs. Miestas išsiplėtė ir industrinės paskirties objektai tapo pačiam miesto centre. Natūralu, gamyba turi išsikelti kur jai būtų sukurta patogi infrastruktūra ir privažiavimai, o miesto centrą reiktų dedikuoti žmonėms.

Projektas apima 21ha. Tai yra ženklus žemės plotas, tad svarbu, planuojant teritoriją sukurti būdą, kuris padėtų teritorijai įsikomponuoti į miestą, tapti miesto taškų jungtimi.  Tai teritorija visų mūsų, šalies vizitinė kortelė. Todėl projekto organizatorių lūkesčiaia: įtraukti bendruomenes, ne tik gyventojų, bet ir architektų, verslo, investuotojų. Nemažiau svarbu tai, kad kultūros paveldas prisijungė prie projektuotojų ir patarė kur yra jautrūs pastatai, kur reikia atkurti miesto istorinius ir funkcinius ryšius. Kur turi būti organizuojami atskiri architektūriniai konkursai toje pačioje teritorijoje.

Mindaugas Pakalnis: Pagal teritoriją, iššūkiai didžiuliai, nuo pokario buvo galvota kaip ją suorganizuoti ir padaryti šiuolaikiškesnę. Buvo projektai, bet jie taip ir nebuvo realizuoti. Pirmiausiai dėl lėšų trūkumo, taip pat dėl negauto visuotinio pritarimo. Taigi realiai turime teritoriją vis patvarkomą. Kas kaip mokėjo, taip teritoriją palipdydavo, tada prasidėjo bendri konvercijos procesai. Pasikeitus ekonominiai santvarkai, kitapus geležinkelio, naujamiesčio vertė ėmė kilti. Geležinkelis veikia kaip siena ir plyšys. Ryšius sukurti per geležinkelį labai sudėtinga. Naujininkai atsirado už geležinės upės. Tai socialiai silpnesnis rajonas ir tą stigmą atsinešė iki dabar.

Peter Svinnen: Kūrybinės dirbtuvės tai eksperimentas, stoties projektas labai sudėtingas. Neseniai vykusių kūrybinių dirbtuvių metu buvo svarstoma:

  • Mobilumo mazgas – kaip atrodys stotis, žinant, kad čia 2025-aisiasi čia ateis „Rail Baltica“. Tai ne tik traukinių, bet čia susikerta ir autobusų, automobilių, dalinimosi platformų srautai.
  • Vilniaus centras negali tenkintis importuota idėja. Vilniaus DNR turi išlikti. Architektai turi pasiūlyti kiek ir kokių funkcijų čia turi būti ir kaip jos turi būti sujungtos.

Tiesą sakant, kuriant programą buvo siūlomi įprasti deriniai, kurie patrauklūs miestui, t.y. būstai, naujo tipo komercinės patalpas, visuomeninės funkcijos. Kur kokia funkcija turėtų būti, turi spręsti savivaldybė, bendruomenės ir konkurso organizatoriai. Kūrybinės dirbtuvės padėjo sujungti bendruomenes, architektus ir verslą, reikia palaikyti šį entuziazmą.

Buvo tirti istoriniai takai. Kai kurie jų nukirsti, o galėtų būti pratęsti iki senamiesčio. Naujininkai ir senamiestis labai skirtingi, šie skirtumai turi būti išsaugoti, nors abiejose pusėse turi būti įkurti nauji traukos taškai. Žinoma, senamiestyje juos įkurti lengviau. Būčiau atsargus su verslo centrų kūrimu, bet kultūrai pastatai galėtų tapti patraukliais traukos taškais.

„Man patiko sesijos su gyventojais. Dauguma pasiūlymų susiję su vieša infrastruktūra. Naujininkuose nedidelių erdvių yra, bet jas reikia sujungti. Geležinkelio pertvarka užtruks, bet šie projektai gali būti lengvai ir paprastai įgyvendinami. Tai siųstų žinutę investuotojams apie planų rimtumą, taip pat gyventojams – kad stoties rajono atnaujinimas yra visos bendruomenės, ir viso miesto reikalas“, – sakė Peter Svinnen.

Sekantis etapas…

Julija Abromavičienė sako, kad kūrybinių dirbtuvių metu sukurtos idėjos turi būti patikrintos dėl poveikio aplinkai, taip pat ekonominis projektų naudingumas.

Teritorija sudalinta į sklypus, priklausančius skirtingiems savininkams. Jeigu kursime tik savo sklypo ribose, tai miesto nesukursime. Kažkas turi prisiimti atsakomybę ir sujungti skirtingus interesus.

„Tikiuosi, kad viskas tęsis, siekiant sukurti ne tiesiog gražią aikštę ar stotį, tačiau siūlau neskubėti ir išlaikyti intensyvumą ir gerą energiją. Jeigu sąjunga neegzistuos, šis projektas bus tik atskirų projektų rinkinys, o ne bendras projektas ir tai didžiulis skirtumas. Tris mėnesius patikėkite diskusijų moderavimą patikimiems ekspertams“, – teigė Peter Svinnen.

Lietuvos geležinkelių vizualizacija
https://structum.lt/wp-content/uploads/2019/09/V_JUNG_KNX_F_50_STRUCTUM-340x430.png

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!