Įgyvendinant Antverpeno uosto administracinio pastato išplėtimo projektą, buvo renovuotas ir praplėstas apleistas senovinės gaisrinės pastatas bei pakeista jo paskirtis – jis tapo įspūdinga uosto administracinio centro dalimi. Į naujame centre įkurtas patalpas perkelta dirbti beveik 500 administracijos darbuotojų. Tokio sprendimo jau seniai labai reikėjo, nes visi tie darbuotojai anksčiau dirbo skirtingose miesto vietose ir tai buvo labai nepatogu.

Dabartiniame Antverpeno uoste dokų eilė yra nusidriekusi net 12 kilometrų. Pagal dydį tai antrasis Europos komercinis uostas, aptarnaujantis per metus 15 000 jūrinių prekybos laivų ir 60 000 transportavimo vidaus vandens keliais baržų. Antverpeno uosto darbuotojai valdo 26 % Europos šalių konteinerius plukdančios laivybos, kuri per metus jūromis ir vandenynais transportuoja daugiau nei 200 mln. tonų prekių. Nepriekaištingam prekių transportavimui užtikrinti sukurta 60 000 darbo vietų, o daugiau nei 8 000 jų skirta dirbantiesiems uoste. Antverpeno uosto valdyba atsakinga maždaug už 150 000 darbo vietų ir turi ambicingų plėtros tikslų ateityje įsteigti jų dar daugiau.

2007 m., kai dar 1990 m. įkurtas Antverpeno uosto administracinis pastatas pagal vykdomas funkcijas akivaizdžiai tapo per ankštas, buvo nuspręsta, kad racionalu perkelti dirbti į vieną vietą administracinių ir techninių padalinių darbuotojus. Apskaičiavus paaiškėjo, kad teks įkurti darbo vietas maždaug 500 darbuotojų – didžiuliam, daugybę funkcijų vykdančiam uostui reikėjo darbo vietų pastate, kuris galėtų reprezentuoti šio giganto vertybes.

Antverpeno uosto 63-ioji krantinė vadinamojoje Meksikos saloje kartu su čia įrengtu Kattendijk doku laikoma savotišku slenksčiu tarp Antverpeno miesto ir uosto. Būtent ši teritorija buvo parinkta kaip būsimo uosto administracinio centro plėtros vieta. Renkantis patogią statybai pakrantę, čia įžvelgta nemažai teigiamų dalykų – vietovės padėtis leido statybines medžiagas ir visas būsimai pastato statybai reikalingas konstrukcines dalis atgabenti vandeniu. Tai labai padėjo įvykdyti daugelį statybos užduočių ir uosto administracijos bei valdžios keliamus reikalavimus, susijusius su aplinkosauga bei ekologija.

Taip pat buvo akivaizdu, kad kiek anksčiau, kai buvo pastatyta besiplečiančio uosto poreikius atitinkanti nauja gaisrinė, senosios gaisrinės pastatas Meksikos saloje liko visiškai nefunkcionalus. Todėl, norint išsaugoti šį istorinį pastatą, būtinai reikėjo pakeisti jo paskirtį. Buvo nuspręsta nebenaudojamą gaisrinę integruoti į naują objektą. Tad nieko keista, kad Flamandų architektūros departamentas kartu su miesto ir uosto valdžios struktūromis surengė architektūrinį konkursą, skirtą naujam uosto valdybos administraciniam pastatui sukurti būtent šioje Antverpeno uosto vietoje.

Kuriant administracinį uosto pastatą „Zaha Hadid Architects“ projektuotojų koncepcija pirmiausia rėmėsi išsamiais istoriniais tyrimais, vietovės ir senojo gaisrinės pastato analize. Antverpeno uosto prezidentas Marcas Van Peelas atkreipė dėmesį, kad „vienintelė konkurse dalyvavusiems architektams pateikta sąlyga buvo esamo gaisrinės pastato išsaugojimas. Žiuri komisija liko maloniai nustebinta, kai visuose penkiuose nominuotuose konkursui pateiktuose darbuose buvo pasiūlytos naujos modernios konstrukcijos virš originalaus senojo gaisrinės pastato. Visuose konkursiniuose projektuose buvo bandoma naują sujungti su senu, tačiau „Zaha Hadid Architects“ projektiniai pasiūlymai ir idėjos buvo patys geriausi.“

Po konsultacijų su restauravimo ir renovavimo specialistais ZHA darbuotojų pateikto projekto idėjiniu pagrindu tapo vietovės istorija ir paveldas. Visų pirma jų projektiniai sprendiniai pabrėžia šiaurės ir pietų ašies paralelę per Kattendijk doką, jungiančią miesto centrą su uostu. Kita vertus, kadangi sklypas apsuptas vandens, visi keturi pastato fasadai yra vienodai svarbūs, todėl jis negali turėti pagrindinio fasado. ZHA projekto sprendimas – ekspresyvus ir galingas: virš pastato iškeltas jo tęsinys neleido vizualiai užgožti nė vieno iš senųjų fasadų. Taip būtų atsitikę priešingu atveju, jeigu pastatas būtų pratęstas į kurį nors šoną. ZHA atlikta istorinė senosios gaisrinės analizė taip pat pabrėžė suprojektuoto antstato svarbą. Tai turėjo būti didelė, impozantiška administracinio pastato dalis, atitinkanti senosios Hanzos architektūros principus.

Šie pagrindiniai principai nusako pastato kompoziciją, sudarytą iš naujo ir seno: naujasis tūris tarsi plūduriuoja virš senojo pastato, neužgoždamas jo fasadų, bet kartu vertikaliai papildo kompoziciją. Naujasis antstatas, it įspūdingai plaukiantis į priekį didžiulis laivas, rodo kryptį link Šeldės upės – taip idėjiškai sujungiamas pastatas ir upė, prie kurios buvo pastatytas Antverpenas.

Apsupti apačioje tviskančio vandens, naujo antstato fasadai yra sumontuoti iš trikampių stiklinių segmentų, kurie, kaip ir įvairiomis kryptimis judančios bangos, atspindi besikeičiantį virš uosto dangų. Nors dauguma fasadinių stiklo segmentų permatomi, tačiau kai kurie jų sumontuoti neskaidrūs. Toks skaidrių ir neskaidrių segmentų derinimas nėra atsitiktinis. Jis užtikrina, kad taip pastate bus geriau kontroliuojamas natūralus darbo vietų apšvietimas – saulės šviesos bus nei per daug, nei per mažai. Be to, racionalus fasadų suskaidymas stiklo segmentais leido architektams išvengti antstato masyvumo įspūdžio ir neužgožti juo apačioje esančio senojo pastato – susidaro įspūdis, kad stiklo laivas atitrūkęs ir lengvai virš jo sklendžia.

Atspindžiais raibuliuojantys stiklo fasadų paviršiai ir išlankstytas per briaunas antstato tūris taip pat primena briliantą. Taip objekto projektuotojai pagerbė Antverpeno – istorinio deimantų miesto – istoriją. Antstatas stebėtojams primena preciziškai nušlifuotą daugiabriaunę formą, kuri nuolat keičia savo išvaizdą pagal dienos šviesos ryškumą – naujieji fasadai atspindi šviesos spindulių kaitą it aplink banguojantį vandenį.

Įgyvendinant projektą, senosios gaisrinės pastato vidinis kiemas buvo uždengtas stikliniu stogu ir transformuotas į pagrindinę priėmimo salę. Iš šio centrinio atrijaus per kruopščiai atkurtą ir išsaugotą buvusią ugniagesių automobilių salę lankytojai pasiekia viešą istorinę skaityklą ir biblioteką, o įrengti modernūs liftai jiems leidžia greitai patekti į naująjį antstatą ir atlieka tilto tarp senojo ir naujojo pastatų funkciją. Jais kylant ar leidžiantis, galima grožėtis panoraminiais miesto ir uosto vaizdais.

Užsakovo reikalavimas sukurti aktyvų administracinį pastatą buvo išpildytas vientiso patalpų dizaino sprendimais. Jie sujungė įvairias erdves, tokias kaip restoranas, susitikimų kambariai ir auditorija, kurios įrengtos senojo pastato viršutiniuose ir naujojo antstato apatiniuose aukštuose. Kiti pastato aukštai, labiau nutolę nuo vidurinių, buvo priskirti atviro suplanavimo administracinėms patalpoms įrengti.

Neatsižvelgiant į saugomo istorinio pastato integracijos iššūkį, kiekviename objekto statybos etape naudojantis pažangiomis technologijomis buvo siekiama tvarių sprendimų įgyvendinimo ir aukštų šiuolaikinių inžinerinių standartų. Todėl milžiniškam administraciniam pastatui šildyti ir vėsinti naudojama ekonomiška energija, gaunama iš 80 m gylio požeminių gręžinių, o įdiegta išmanioji pastato inžinerinės įrangos automatizavimo sistema ir optimalus dienos šviesos naudojimas dar labiau sumažina energijos poreikį. Net sanitarinėse patalpose įrengti judesio detektoriai sumažina vandens sąnaudas.

Šiuo metudžiaugiamasi, kad ZHA projektuotojams, kuriant Antverpeno uosto administracinio pastato projektąir bendradarbiaujant su pastatųinžinerinėsįrangosįmone „Ingenium NV“, pavyko sukurti tvarų ir energiją taupantį objektą, kuris pagal poveikio aplinkai BREEAM reikalavimus buvo įvertintas kategorija „labai gerai“. M. Van Peelo žodžiais tariant, „architektūrinis senojo pastato stilius – buvusio Hanzos pastato replika, primenanti XVI a. – Antverpeno aukso amžių. Tačiau dabar virš jo iškilusi šiuolaikinė žibančio stiklo struktūra reprezentuoja naujojo aukso amžiaus Antverpene pradžią.“