Per amžius ne kartą niokoti, pakeitę ne vieną šeimininką ir netgi paskirtį, jie vėl susigrąžino buvusią didybę ir prabangą, kuria galima pasigrožėti po kapitalinio remonto. Jį atliko didelę paveldosauginių objektų atstatymo, restauravimo ir rekonstravimo patirtį turinti statybų bendrovė „Irdaiva“.

Projektavo garsus architektas

Palangos rūmai XIX a. pabaigoje iškilo per porą metų. Grafų Felikso ir Antaninos Tiškevičių užsakymu tuomet madingo neorenesansinio stiliaus rūmus 1895 m. suprojektavo vienas žinomiausių ano meto vokiečių architektų Franzas Heinrichas Schwechtenas. Tai liudija Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve rasti brėžiniai, kuriuose matyti, kad architektas numatė net menkiausią prabangaus interjero detalę.

Kaip rašo žurnalo „Legendos“ žurnalistė Irma Laužikaitė, rūmų cokoliniame aukšte architektas suplanavo ūkines patalpas: skalbyklą, maisto saugyklą, virtuvę ir gyvenamuosius kambarius tarnams.

Pirmame aukšte buvo įrengtas salonas, kurio interjere atsispindėjo populiarus rokoko stilius, dieninis kambarys ir didžiulis valgomasis, buduaras, šeimininkų miegamasis ir vaikų kambariai. Greta – vonios kambarys ir tualetai.

Antrame aukšte, į kurį vedė tarnybiniai ir paradiniai laiptai su šiek tiek atsispindėjusia klasicistine puošyba, buvo net keturiolika kambarių vaikams ir svečiams, vonios kambariai, taip pat biblioteka, iš kurios buvo galima išeiti į terasą-skaityklą. Dar po dešimtmečio prie rūmų pristatyta ir koplyčia.

Jau anuomet rūmai stebino savo modernumu: kambariuose buvo įrengtas centrinis šildymas, voniose – kanalizacija, šiltas ir šaltas vanduo, virtuvę su indaujos patalpa ir svetaine jungė liftas maistui vežioti.

Rūmai nukentėjo nuo karų

Per abu pasaulinius karus rūmai gerokai nukentėjo. Jau po Pirmojo pasaulinio karo atstačius nukentėjusius rūmus, juose nebeliko anksčiau buvusios prabangos. Kaip žurnalistei I. Laužikaitei pasakojo Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, artėjant frontui valdžia grafams įsakė išsivežti tai, kas vertingiausia. Į giminės rūmus Vilniuje išvežti baldai, paveikslai, gobelenai, servizai po karo į Palangą nebegrįžo. Kaip matyti iš išlikusių nuotraukų, po karo rūmų interjeras buvo kur kas kuklesnis.

Antrojo pasaulinio karo metais rūmuose įsikūrė vokiečių kariuomenės štabas, vėliau jie atiteko sovietų armijai. Pastatą niokojo ir patys palangiškiai, išgrobstę viską, kas buvo likę vertinga. Teigiama, kad pokariu rūmų sargas viename kambarių net laikė gyvulius!

Būklė buvo apgailėtina

Iki šių dienų rūmai išliko tik dėl sumanymo čia įrengti Dailininkų kūrybos namus. Nuo 1963 m. juose oficialiai įkurtas Palangos gintaro muziejus.

Nuo to laiko jie iš esmės nebuvo remontuoti. Tik prieš kelerius metus atliktas kosmetinis rūmų remontas ir kai kurie būtini tvarkymo darbai: pakeisti langai, atnaujinta ekspozicinė įranga, prieš įėjimą į muziejų išlietos vazos.

Tad kokios būklės rūmus rado UAB „Irdaiva“ specialistai, kuriems buvo patikėta kapitalinė pastato rekonstrukcija?

„Pastato būklė darbų pradžioje buvo patenkinama. Tačiau kai kuriose stogo, fasado vietose ar rūsyje ji buvo itin bloga: įtrūkęs, drėgmės ar druskų pažeistas tinkas, sienose matyti plyšių, pažeistos stogo medinės konstrukcijos, vietomis stogo danga praleido kritulius ir pan. Natūralu, kad tokios apimties objekte atliekant darbus kilo ir įvairių nenumatytų problemų, kurios buvo greitai sprendžiamos nestabdant darbų“, – prisimena UAB „Irdaiva“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Vitas Lopinys. Anot pašnekovo, rūmų rekonstrukcijai, restauravimui, šio proceso metu naudotoms medžiagoms ir patiems darbams kelti aukšti reikalavimai, suformuluoti dar techniniame projekte. Pavyzdžiui, neleista keisti dalies grindų plytelių – jas buvo galima tik atnaujinti.

Bendrovės „Irdaiva“ darbuotojai sustiprino ir apšiltino stogą, pakeitė dalį jo konstrukcijų. Stogo danga pakeista prabangia varine, įrengta lietaus nutekėjimo sistema ne tik rūmuose, bet ir nuo koplyčios. Restauruotas rūmų fasadas, įrengtos naujos lauko durys. Naujai įrengta ir didžioji dalis vidaus durų, kai kurios jų restauruotos.

Atkūrė istorinį interjerą

UAB „Irdaiva“ darbuotojai pastate atliko konstruktyvo stiprinimo, vidaus apdailos darbus, paklojo naują grindų dangą – meninį ąžuolinį parketą, kuris yra toks, koks buvo kadaise, pagal projektą atliko restauracijos darbus, pakeitė inžinerines komunikacijas.

Neatpažįstamai perdarytas ir rūsys. Jame įrengta moderni konferencijų salė, tualetai, drabužinė, kabinetai darbuotojams. Po rekonstrukcijos išsiplėtė vidinės erdvės. Pirmame pastato aukšte įrengta nauja aristokratų rūmų menių ekspozicija. Čia, remiantis itin išsamiais originaliais Palangos rūmų projektų techniniais brėžiniais ir piešiniais, rastais Berlyne, Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve, buvo naujai atkurtas istorinis interjeras.

Dabar Palangos rūmų lankytojai gali sužinoti, kaip atrodė kadaise čia gyvenusių grafų Tiškevičių namai. Jiems atverta renginių salė, raudonasis, mėlynasis, mažasis ir didysis salonai, grafienės ir jaunojo grafo kabinetai.

Antrame aukšte vėl atidarytas Gintaro muziejus, kuriame galima pamatyti apie 6 tūkst. eksponatų, atspindinčių gintaro istoriją Žemės evoliucijos bei kultūros istorijos kontekste. Čia yra ir savo įspūdingu dydžiu, formomis, atspaudais, spalviniais niuansais unikalių gintaro gabalų, archeologinių ir šiuolaikinių gintaro dirbinių bei jų kopijų, viena didžiausių ir moksliniu požiūriu vertingiausių pasaulyje gintaro inkliuzų kolekcijų.

Modernios inžinerijos sistemos

Rekonstruotuose rūmuose įrengti modernūs sanitariniai mazgai, pritaikyti tiek lankytojų, tiek muziejaus darbuotojų poreikiams. Be to, pastate naujai įrengta moderni šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistema, atnaujintas vandentiekis bei nuotekų sistema, įdiegtos šiuolaikinės elektroninių ryšių, įgarsinimo, apsaugos, signalizacijos, vaizdo stebėjimo ir priešgaisrinė sistemos.

Pagalvota apie neįgaliuosius

Atsinaujinusiais Palangos rūmais ir Gintaro muziejaus eksponatais gali grožėtis ir neįgalūs žmonės. Jiems ne tik įrengti specialūs įėjimai, lauko liftas neįgaliesiems. Viduje įrengtas ir pagrindinis liftas bei muziejaus darbuotojų reikmėms skirtas kėdžių keltuvas. Žmonėms su negalia pritaikyti ir sanitariniai mazgai, įrengtos specialios vietos neįgaliųjų automobiliams statyti.

Per rekonstrukciją sutvarkyta ir aplinka aplink Gintaro muziejų: naujai paklota trinkelių danga, sutvarkyta baliustrada ir lauko laiptai.

Nebe pirmas istorinis objektas

Anot V. Lopinio, kiekvieno kultūros paveldui priskirto objekto sutvarkymas, ypač kai reikia ne tik restauruoti istorinius pastatus, bet ir pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams: pradedant stogo danga bei konstrukcijomis ir baigiant elektroniniais ryšiais, yra ypatingas. Ne išimtis ir Palangos rūmai.

„Šis projektas mūsų įmonei nėra pirmasis prisilietimas prie kultūros paveldo vertybių restauravimo ar atstatymo. Esme dirbę tokiuose objektuose kaip Užutrakio dvaro sodyba, Burbiškio dvaro rūmai, Vytauto Kasiulo muziejus, Tytuvėnų bažnyčia ir pan.“, – vardija pašnekovas.

Užsakovas: Lietuvos dailės muziejus
Generalinis rangovas: UAB „Irdaiva“
Statybos vadovas: Ramūnas Tumonis
Projekto vadovė: Gražina Kirdeikienė
Statybų pradžia: 2012 m.
Statybų pabaiga: 2015 m. balandis
Kapitalinei rekonstrukcijai skirta: 3,23 mln. eurų

Kambariuose – puošnūs židiniai

Rekonstruotuose rūmuose stovi du dailūs ketaus židiniai – tokie patys, kokiuose ugnis ruseno dar tada, kai čia gyveno grafų Tiškevičių šeima. Viename kambaryje židinys buvo išlikęs – jį reikėjo tik restauruoti, o kitą teko atkurti iš naujo. Tai padaryti UAB „Irdaiva“patikėjo bendrovei „KKL engineering“, kuri patiekė vario gaminius židiniui. „KKL engineering“ meistrai yra pagaminę ne vieną meno kūrinį iš metalo, iškeliavusį į privačias kolekcijas svetur.

Neišlikusio Gintaro muziejaus židinio išvaizdą, groteles ir vidų architektai atkūrė pagal surastus senus brėžinius ir istorines Tiškevičių rūmų nuotraukas. 

„KKL engineering“ direktorius Mindaugas Mozūras prisiminė, kad sudėtingiausia buvo atkurti puošniuosius židinio rėmo raštus. Šio darbo ėmėsi dailininkas. Atkurti rėmą ir jį dabinusius vario apvadus labai padėjo tai, kad šios detalės buvo labai panašios į išlikusio židinio, stovinčio kitoje patalpoje. 

Ne mažesnis iššūkis laukė formuojant varinį židinio gaubtą. Tai buvo atliekama senoviniu būdu: plaktuku iškalant sferos formą ir suformuojant sudėtingą voratinklio tipo raštą. Vėliau gaubtas buvo patinuojamas ir dirbtinai sendinamas. Laimė, vienas iš įmonės meistrų jau anksčiau yra daręs panašių elementų, tad su užduotimi susidorojo kuo puikiausiai.

M. Mozūras pasakojo, kad neišlikęs židinys turėjo būti pagamintas per keturias savaites. Tiesa, iš pradžių buvo pagaminti jo formų modeliai. Stulpeliai ir grotelės buvo atkurti pagal autentiškus brėžinius.  Raštas buvo atspaustas nuo išlikusio židinio rėmo. Kad gaminys būtų kuo autentiškesnis, buvo atspaustas ir nuskenuotas lazeriu šį židinį puošęs Tiškevičių šeimos Lelivos herbas. Atspaustas formas skulptorius išliejo iš gipso. Naudojant šias gipsines formas, vėliau jos buvo išlietos iš ketaus.

Atkurtam židiniui prireikė nemažai metalo. Vien rėmui sunaudota 44 kg ketaus, vidaus grotelėms ir stulpeliams prireikė dar apie 20 kg ketaus. Dar apie 47 kg svėrė vidinė konstrukcija su grotelėmis ir pelenų stalčiumi, pagaminta iš juodinto plieno, o apvadams, arkai ir gaubtui panaudotas varis svėrė 52 kilogramus.