Pilkąją infrastruktūrą išstumia žalioji

2020 m. balandžio 29 d.

Admin Structum.

admin@estructum.lt

Ekologija nėra vien tik mada – tai protingas būdas sukurti visavertes bendruomenes. Nors dažnai žaliąsias zonas gyventojai priima kaip tam tikrą duotybę, aplinkosaugininkai ir miestų plėtotojai ragina kuo skubiau atkreipti dėmesį į žaliąją infrastruktūrą: ne tik didinti jos plotus, bet ir užtikrinti didesnį jų efektyvumą, teigiama viename „theguardian.com“ straipsnyje.

Šiuo metu visame pasaulyje daugiausia dėmesio skiriama vandens bei oro kokybės gerinimui miesto erdvėse.

Pasikeitus poreikiams, keičiasi ir sistemos

Ekologiška infrastruktūra apibrėžiama kaip priemonių, naudojančių augalų ar dirvožemio sistemas, pralaidžią dangą ar kitus paviršius, substratus, lietaus vandenį, visuma. Ši sąvoka apima ir kraštovaizdžio tvarkymą vandens kaupimui ar išgarinimui.

Parkai, upės, gatvių medžiai, sodai, gyvatvorės ir miesto miškai, žalieji stogai, tvaraus drenažo elementai – visa tai yra žaliosios infrastruktūros dalys. Gerai suplanuota infrastruktūra derina ekosistemų funkcijas, laukinių gyvūnų buveinių apsaugą ir biologinę įvairovę.

Lietuvos urbanistiniame forume buvo teigiama, kad, palyginti su pilkąja (tradicine) infrastruktūra, žalioji atlieka daugiau nei vieną funkciją, todėl yra ekonomiškesnis ir tvaresnis sprendimas. Įdomu ir tai, kad, mokslininkų teigimu, žalioji infrastruktūra per keletą dešimtmečių gali visiškai pakeisti pilkąją, kitaip tariant, tradicinė infrastruktūra nebegalės funkcionuoti atskirai be žaliosios.

Reguliuojama vandens kokybė

Tyrimų duomenimis, lietaus nuotekos yra pagrindinė vandens taršos priežastis mieste. Iš lietaus nuotekų į vandenį patenka šiukšlės, bakterijos, sunkieji metalai ir kiti teršalai. Didesni srautai, atsirandantys dėl stiprių liūčių, gali sukelti pastatų eroziją.

Pilkoji infrastruktūra taip pat gali turėti įtakos potvyniams. Šiuo metu susiduriama su vis didesnėmis vandens tvarkymo problemomis: nelaidūs kelių ir pastatų paviršiai po gausaus lietaus sukelia potvynius, kurie daro įtaką upelių, upių ir ežerų vandens kokybei.

Dėl šių priežasčių pilkąją infrastruktūrą vis dažniau papildo (o kartais ir pakeičia) žalioji. Svarbiausia, kad ji sulaiko lietų ten, kur šis patenka. Imituojami natūralūs hidrologiniai procesai bei naudojami natūralūs elementai, tad krituliai paverčiami šaltiniu, o ne atliekomis.

Žalioji infrastruktūra naudoja augaliją, dirvožemį tam, kad būtų atkurti kai kurie natūralūs procesai, reikalingi vandeniui tvarkyti ir sveikesnei miesto aplinkai sukurti. Mieste ekologiška infrastruktūra yra natūralių teritorijų fragmentas.

Įdarbintas lietus

Lietaus statinės, specialūs rezervuarai, kritulių surinkimas nuo stogų – praktinis būdas patenkinti miesto vandens poreikius. Tinkamai įgyvendinta infrastruktūra gali patenkinti 21–75 % šių poreikių.

Vienas iš būdų įdarbinti kritulius – lietaus sodai. Paprastai jie sudaryti iš vietinių krūmų, daugiamečių augalų bei žolės, kurie būna pasodinti negiliame baseine. Lietaus sodai padeda papildyti požeminius vandeningus sluoksnius, neleidžia krituliams patekti į vandens kelius, sukuria buveinę laukinei gamtai. Tipiškas lietaus sodas sugeria 30 % daugiau vandens nei įprasta veja.

Vienas geriausių pavyzdžių, kai lietaus sodai įrengti tiesiogiai ant pastato, yra Japonijoje, Fukuoka mieste. „ACROS Fukuoka Foundation“ pastatas išskirtinis tuo, kad jame įrengta vandens nutekėjimo sistema primena natūralius kalnuose vykstančius procesus. Šis metodas leidžia įgyvendinti natūralų drėkinimą, kai vanduo nuo pastato viršaus teka ant žemyn esančios augalijos. Be to, „ACROS Fukuoka Foundation“ pastatas ne kartą sulaukė tarptautinio įvertinimo už ekonominius, socialinius ir ekologinius pasiekimus.

Dar vienas būdas tinkamai naudoti vandenį – tarp šaligatvio ir gatvės esančios sodinamosios dėžutės (lietaus sodo rūšis). Šios dėžutės yra paaukštintais šonais ir turi mažas angas, pro kurias nuotekos patenka į augaliją ir dirvožemį. Jos dažniausiai naudojamos miestuose, kuriuose nėra daug žaliųjų erdvių.

Prieš keletą mėnesių Niujorko meras pranešė, kad mieste vien per 2020 metus lietaus sodų skaičius bus padvigubintas. Toks sprendimas priimtas reaguojant į klimato kaitą. Daugybė kitų šalių, pavyzdžiui, Australija, Prancūzija, Šveicarija bei Ispanija, taip pat paskelbė, kad ketina įrengti papildomus lietaus sodus didžiausiuose miestuose.

Didelius nuotekų kiekius iš nelaidžių paviršių gali padėti suvaldyti ir įvairios biosalelės. Dažniausiai tai būna ilgi, gana gilūs vietinių augalų, žolių, gėlių bei dirvožemio kanalai, įrengti lygiagrečiai su automobilių stovėjimo aikštelėmis ar keliais. Apskaičiuota, kad tinkamai įrengtos biosalelės gali surinkti ir išfiltruoti net 90 % mikroelementų, aliejaus ir riebalų.

Populiariausias sprendimas – žalieji stogai

Žalieji stogai sukuria oazę paukščiams, drugeliams ir žmonėms, turintiems prie jų prieigą. Suteikdami namams ar pastatams papildomą izoliacijos sluoksnį, šie stogai sumažina energijos sąnaudas ir išlaidas, susijusias su vėsinimu bei šildymu.

Paprastai tamsus stogas „kepa“ karštą vasaros dieną (šiluma perduodama į žemiau esantį pastato aukštą), o žaliasis – gali išlikti vėsesnis nei aplinkos oro temperatūra. Vieno aukšto pastatui vidutinės dienos aušinimo išlaidos gali sumažėti daugiau nei 75 %.

Tyrimo metu įrodyta, kad, uždengus pusę Toronto namų stogų ploto žaliaisiais stogais, aplinkos oro temperatūra visame mieste sumažėtų net 3,8 °F. Žalieji stogai taip pat apsaugo nuo lietaus ir anglies dvideginio taršos. Gali būti sulaikoma nuo 40 iki 80 % viso ant jų iškritusio lietus.

Įprasta manyti, kad žalieji stogai siejami tik su milžiniškais dangoraižiais, tačiau tai paneigė San Fransiskas. Prieš kelerius metus šio miesto atstovai pristatė pirmąsias autobusų stoteles, kurių stogus puošia žalia danga. Toks infrastruktūrinis sprendimas netrukus paplito ir kitose valstijose.

Mėlynieji stogai prisideda prie klimato kaitos

Prie kritulių kaupimo gali prisidėti ne tik žalieji, bet ir mėlynieji stogai. Nors mėlynos spalvos stogai nėra techniškai ekologiška infrastruktūra, bet jie kaupia kritulius, kad sumažintų nuotekų nutekėjimą į kanalizacijos sistemas. Šių stogų paviršiuje įrengti kritulių sulaikymo tvenkiniai, baseinai arba specialūs padėklai.

Mėlynieji stogai gali sumažinti miesto šilumos efektą: kai kartu naudojama šviesios spalvos arba atspindinti stogo medžiaga. Taip pat jie gali sutaupyti energijos, kuri būtų skirta pastatui vėsinti. Svarbiausia yra tai, kad surinktas vanduo gali būti naudojamas pakartotinai.

90 % mažiau teršalų

Žaliosiose gatvėse naudojama pralaidi kelio danga, dar vadinama porėta, kuri leidžia krituliams patekti į požeminius teršalus filtruojančio dirvožemio sluoksnius. Jose įrengti ir vandens rezervuarai, biosalelės. Žaliosios gatvės gali pašalinti net 90 % lietaus vandens teršalų.

Kai žaliosiose gatvėse yra papildomų elementų: energiją taupantis apšvietimas, perdirbtos medžiagos, patobulinta erdvė vaikščioti, bėgioti, važiuoti dviračiu ar viešuoju transportu, jos vadinamos baigtomis.

Šios gatvės ne tik teikia ekonomišką alternatyvą brangioms naujoms investicijoms į kanalizacijos sistemos infrastruktūrą, bet ir gali pagerinti oro kokybę, padidinti pėsčiųjų ir dviratininkų saugumą bei pagražinti mikrorajonus.

Aura Jankūnaitė

https://structum.lt/wp-content/uploads/2020/04/PAROC_ULTRA_2020_Structum_340x430.jpg

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!