Beveik visą lapkritį Venecija buvo užlieta didžiausių potvynių per pusę amžiaus. Visame pasaulyje paplito nuotraukos ir vaizdo įrašai, kuriuose vaizduojama miesto ikona – Šv. Marko aikštė – paskandinta po dviejų metrų aukščio bangomis. Vanduo kelia nepataisomą žalą istorinėms vietoms. Nors miestas nuo penktojo amžiaus kovoja su kylančiu vandens lygiu, pastarieji potvyniai, kurie kyla dėl klimato pokyčių, paskatino diskusijas. Nerimą jaučia ir kiti pakrančių miestai. Kaip būtų galima sumažinti žalą?
Venecija įprato prie periodiškų potvynių, vietiniame folklore apibūdinamų kaip „Alta“ (aukštas vanduo). Nors miestas gali patirti potvynius beveik 60 kartų per metus rudens ir žiemos mėnesiais, pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas potvynių sunkumo ir reguliarumo padidėjimas. Pavyzdžiui, minėta Šv. Marko bazilika per 1200 metų buvo užtvindyta šešis kartus. Keturi iš tų potvynių įvyko per pastaruosius 20 metų.
Kaip rašo „Reuters“, jūros lygis aplink pakrantės miestą dešimtmečiais kilo dėl klimato pokyčių, o per pastarąjį šimtmetį šis didėjimas pasiekė 20 centimetrų. Kol vandens lygis kilo, pats miestas dėl judančios reljefo, ant kurio jis pastatytas, grimzdo kiekvienais metais po milimetrą. Dėl trapios bazės, ant kurios pastatytas miestas, pastaraisiais dešimtmečiais vietovei buvo dar labiau pakenkta. Be to, iki 1970 m. miestas geriamajam ir pramoniniams naudojimui siurbė požeminius vandenis, taip judindamas grunto sluoksnius.
Geografinė Venecijos padėtis taip pat prisidėjo prie potvynio mieste. Daugybė išorinių salyno salų saugojo vidines salas nuo potvynių nuo XII amžiaus. Venecijos gyventojai užtvėrė upes ir sustiprino užtvarines salas, kad sustiprintų miesto apsaugą. Kai praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo pradėta kasinėti „Canale dei Petroli“, situacija pasikeitė. Leidus naftos laivams pasiekti žemyninį uostą netoli Venecijos, šimtmečių apsauga buvo sunaikinta. Dėl to iš pietryčių pučiantys „Scirocco“ vėjai dabar gali nukreipti sroves į miestą ir taip padidinti rimtų potyvynių riziką.
Kintantis venecijiečių požiūris į jų sukurtą aplinką taip pat netiesiogiai padidino potvynių riziką. Amžiais, kai mieste buvo statomi nauji pastatai, jie buvo statomi ant senų pastatų stulpų ir pamatų, kurie stabiliai kėlė miestą. Neseniai pateiktame interviu „Rolling Stone“ Venecijos restauravimo ekspertas Pierpaolo Campostrini aprašė, kaip potvynių rizika buvo sumažinta statant miestą vis aukščiau, nors tai ir reiškė, kad aukojami 13–15 a. rūmai.
„Jie nebuvo sentimentalūs savo praeičiai, nes visas miestas žadina troškulį gyvenimui. Jie nesirūpino išsaugoti senus pastatus. Jie tiesiog pastatė naujus ant senų. Ir miestas vis augo. Bet, žinoma, mes to nebegalime padaryti. Dabar yra kultūrinių suvaržymų. Mes nenorime prarasti gražios Renesanso architektūros, kurią turime čia. Mes turime rasti kitą būdą, kaip jį išsaugoti”, – sakė Pierpaolo Campostrini, Venecijos restauravimo ekspertas.
Naujausi potvyniai, apėmę 85% miesto, atkreipė dėmesį į klausimą, kaip Venecija gali išsigelbėti nuo didėjančių potvynių. Akivaizdžiausias sprendimas: 78 audros vartai, pradėti statyti 2003 m.
Tačiau kelių milijardų eurų vertės projektas viršijo planuotas išlaidas, greitai pagarsėjo korupcijos skandalais ir įvairiais statybų grafikų vėlavimais. Vėliau aplinkos apsaugos aktyvistai skatino pagalvoti apie taršos padidėjimą projekto metu.
Šis projektas gali tapti įspūdingu pavyzdžiu, kaip žmogus gali prisitaikyti prie klimato.
Ilgalaikis požiūris į Venecijos apsaugą nuo potvynio gali būti darbas su gamta, o ne prieš ją. Kad būtų galima atkurti šimtmečių seną miesto ir natūralios aplinkos pusiausvyrą, jau buvo pasiūlytas barjerinių salų natūralizavimas. Miestas taip pat galėtų ieškoti įkvėpimo iš kitų regionų, įskaitant novatoriškus vandens valdymo metodus, pirmenybę teikdamas „gyvenimo su vandeniu“ etosui.
Nors viso pasaulio pakrančių miestai susidurs su kylančiomis jūros lygio kilimo problemomis, Venecijos nestabili padėtis susijusi tiek su vietos politine nekompetencija, kiek su globaliais aplinkos pokyčiais. Ateitis neturi jokio atokvėpio, o siaubingos potvynių prognozės rodo, kad per 50 metų miestas patirs kasmetinius potvynius, kurie šiandien pritraukė viso pasaulio meno ir kultūros mylėtojų žvilgsnius, bet ne dėl įstabaus grožio ar istorijos, o dėl baimės prarasti tai, ką ilgus šimtmečius kūrė mūsų protėviai.
Archdaily.com nuotr.
