Šiuo metu Lietuva stovi ant architektūros aukso amžiaus slenksčio – jauna valstybė, kuri jau perėjo kičo laikus, išlavino visuomenės architektūrinį skonį ir atsivėrė naujovėms. Kas yra gera architektūra? Ar visų giriama tarpukario architektūra – vis dar mūsų tikslas, ar jau tapo istorijos dalimi?
Architektas Gintautas Natkevičius mano, kad tarpukario architektūra gerokai pervertinama.
Apie ją diskutuojama per dažnai, nenuoširdžiai, o išpopuliarėjęs politkorektiškumas lyg ir neleidžia kritikuoti šio laikotarpio statinių. Tarpukariuvalstybė greitai susikūrė ir per trumpą laiką pastatė labai daug aukštos kokybės pastatų. Kadangi nėra kito laikotarpio, į kurį galėtume lygiuotis, tai sureikšminame pastarąjį. Europoje tokios architektūros daug.
„Bandome įtraukti tarpukariu pastatytus pastatus į UNESCO. Kodėl tokios pastangos ne visada nuoširdžios? Todėl, kad dalies pastatų interjerai ir išplanavimai jau sugriauti, kai kurie ypač vertingi pastatai liko stovėti nesutvarkyti. Kita vertus, hiperbolizuotas žavėjimasis tarpukario architektūra ir bandymas tai visada vienareikšmiškai pateikti kaip vertybę nukreipia dėmesį nuo kitų laikotarpių vertingų pastatų. Dar didesnė blogybė, kuriai pasiduodame, – šiuolaikinės architektūros menkinimas. Tai lyg bandymas lyginti tarpukario architektūrai taikomus standartus su šiuolaikiniais pastatais ir suponuoti, kad neva šio laikotarpio architektūra negali pasiūlyti nieko geriau“, – pastebi G. Natkevičius.
Kalbėdamas apie puikius šiuolaikinės architektūros pavyzdžius, architektas spaudai vardina Rolando Paleko, Tomo Umbraso, Kęstučio Lupeikio ir kitų architektų darbus. Tarkime, prokuratūros pastatas Vilniuje – ryškiausias minimalizmo simbolis.
Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo architektų ir užsakovų architektūrinis skonis keitėsi. Kai nieko negalėjai, vėliau staiga pakvipo laisve, tai nei architektai, nei užsakovai nežinojo, ko nori. Buvo laikas, kai niekas dar nesuprato, kas nejauku, nereikalinga. Tik pastačius pirmuosius namus ir pastatus imta skirti, kas yra kičas. Taip nesąmonių amplitudė mažėjo. Pasak G. Natkevičiaus, architektūra darėsi vis normalesnė, pasiekė europinį, pasaulinį lygį. Spauda prisidėjo prie architektūrinio skonio lavinimo.
„Dabar architektams labai palankus laikas . Esame jauna valstybė, praėjusi naiviuosius žingsnius, pamažu tampame pasaulio ir Europos Sąjungos dalimi. Vilniuje yra geros architektūros, klientai pradeda suvokti, kad gera architektūra turi vertę, kad ji naudinga valstybei“, – sako G. Natkevičius.
