Prie visų keturių Lietuvos „Akropolių“ projektavimo prisidėjęs architektas gerai prisimena pirmąjį „Akropolį“ Vilniuje, kurį jis pasiūlė apdailinti surūdijusio plieno plokštėmis, kas ir užsakovams, ir rangovams pasirodė labai neįprasta, netgi nepriimtina. Tačiau architektams, sukėlus savotišką sąmyšį užsakovų stovykloje, pavyko įrodyti, kad ši medžiaga yra gera, ir ją sėkmingai panaudoti. „Dėl tų rūdžių fasadas atrodo natūralesnis, arčiau gamtos. Be to, tai ne bet koks metalas. Jo sudėtis ypatinga – paviršius oksiduojasi, o po to procesas sustoja ir plokštės tampa labai atsparios aplinkos poveikiui“, – aiškino G. Jurevičius.

Šiuo metu architektas projektuoja prekybos centrą Kaune, Šiaurės prospekte. „Iš pradžių užsakovas buvo „Vičiūnų“ įmonių grupė, – pasakojo architektas. – Šioje parduotuvėje mes panaudojome ne įprastą skaldą, o dengtą tinklą, kai ant fasado iš karto matyti toks gražus ažūras.

Tačiau iš „Vičiūnų“ statybas perėmus „Maximai“ kilo abejonių, ar tas dengtas tinklas atitinka „Maximos“ standartus, bet mums pavyko įtikinti, kad toks sprendimas yra tinkamas ir neginčijamas. Nors dabar parduotuvė atrodo gana keistai, tokia, sakyčiau, net įžūloka ir visiškai ne tokia kaip kitos „Maximos“ tinklo parduotuvės, bet toje vietoje, kur pastatyta, ji yra savotiškai įdomi. Jeigu būtume priėmę sprendimą projektuoti iš kažkokių standartinių nusistovėjusių medžiagų ir laikęsi „Maximos“ reikalavimų, parduotuvė būtų atrodžiusi gal ir ne blogiau, bet būtų tiesiog tokia kaip visos, o dabar ji išskirtinė.“

O gal užsakovas visgi teisus, norėdamas savo prekybos tinklą turėti standartinį, gerai iš bet kur atpažįstamą?
G. Jurevičiaus nuomone, bet kuriuo atveju teisios yra abi pusės: ir užsakovas, ir architektas. „Be to, tie standartai nėra blogi, jie vis tiek yra padaryti pagal paskutinius geriausius to prekybos tinklo pavydžius, kita vertus, urbanistinė situacija ir architekto ego kiekvienu atveju diktuoja kitokią išraišką, o taip, manau, ir turėtų būti. Man, kaip architektui, vis knieti iškrapštyti ką nors nauja, norisi ieškoti, nes tie standartai vis tiek sensta ir, jeigu mes neieškosime, galų gale praeis 5–10 metų ir pamatysime, kad sėdime tokiame dugne, o viskas estetikos ir supratimo atžvilgiu jau pažengė gerokai toliau. Taigi reikia stengtis tą užsakovą auklėti. O kas jį auklės, jei ne architektas?“ – įsitikinęs pašnekovas.

G. Jurevičius pasakojo, kad kartais su užsakovu tenka sutikti, o kartais ir pakovoti, mat būsimo pastato vaizdą labai lemia vieta, kurioje jis bus statomas, tad kartais kova yra būtina ir nusileisti ne tik negalima, bet ir neįmanoma. „Iš užsienio atėję tinklai turi savo nusistovėjusius standartus, pavyzdžiui, „Rimi“ turi raudoną spalvą, kuri ne visuomet tinka, arba kaimo stiliaus parduotuvės „Lidl“ su skliautiniais čerpiniais stogais, – sakė architektas. – Tarkime, raudonas pastatas naujame rajone gal ir neblogai įsilieja, tačiau kur nors senamiestyje ar ypatingoje miesto vietoje tokie akcentai nereikalingi. Su tokiais ir panašiais reiškiniais sąžiningi architektai turi kovoti, siūlyti savo sprendimus ir stengtis įtikinti užsakovą, kad nebūtina laikytis tam tikro atnešto stiliaus, o kurti projektą pagal esamas aplinkybes. Ir ta prasminga kova duoda vaisių. Štai kad ir tokios parduotuvės kaip „Maxima“, kurios visos turėjo atrodyti vienodai. Mums pabandžius paeksperimentuoti, užsakovams tapo aišku, kad galima naudoti ir geresnes, ir brangesnes medžiagas. Neseniai projektuodami „Rimi“ Kaune, Savanorių prospekte, pasiūlėme gana įmantrių formų juodą pastatą ir labai lengvai įtikinome užsakovus, kad tokį jį statyti ir reikia.“

G. Jurevičius pasidžiaugė, kad ir kiti kolegos architektai nelieka nuošaly, kovojant už tinkamesnius, estetiškesnius prekybos centrų architektūrinius sprendimus: „Neseniai Kauno architektų taryboje buvo svarstytas prekybos centro „Mega“ Kaune (užsakovas „Senukai“) rekonstrukcijos projektas. Čia savo mintis išsakė prof. Rolandas Palekas. Mane maloniai nustebino, kad tokio lygio architektas imasi projektuoti komercinį pastatą, ypač tada, kai užsakovas gana įnoringas ir jo mąstymą labai sunku pakreipti moderniąja kryptimi. Prof. R. Palekas padarė tokį neįtikėtinai gražų sprendimą – dabar tas prekybos centras bus šis tas visai nauja: paprastas, modernus, labai santūrus, visiškai ne toks, koks atrodė iki šiol, – kažkokia kakofonija.“ O iš savo darbų, labiausiai pasisekusių architektūrine prasme, architektas G. Jurevičius paminėjo jau anksčiau savo suprojektuotą nedidelį prekybos centrą NIC, Kaune, Pramonės prospekte, liko patenkintas Kauno „Akropolio“ automobilių aikštelės sprendimu, kuris yra ne tik architektų, bet ir transportininkų, tokių kaip Gediminas Šinkūnas, nuopelnas, jo manymu, pavykęs yra ir Klaipėdos „Akropolis“. Žinoma, pašnekovas pripažino, kad dėl greito prekybos centrų projektavimo tempo gal ir ne visais atvejais buvo priimti tinkamiausi sprendimai, ne visada pavykdavo išvengti klaidų.

Pasikeitė ne į gera

„Prekybos centras yra gyvas organizmas. Tai – miestas mieste, kuriame nuomininkai keičiasi kas 3–5 metus: kažkas bankrutuoja, kažkas pritraukia naują prekių ženklą“, –
teigia su ne vienu prekybos centro projektu tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse dirbęs architektas Valerijus Starkovskis. Šis architektas – Vilniaus, Kauno ir Šiaulių „Akropolių“ interjero autorius, Šiaulių prekybos centro „Tilžė“ kūrėjas. Vienas naujausių jo darbų – Panevėžio prekybos centro „Babilonas I“ rekonstrukcijos projektas.

Lygindamas tai, kas buvo prieš dešimtmetį, su dabartimi V. Starkovskis liūdnai konstatuoja, kad, nepaisant naujų technologijų ir medžiagų, dabar investuotojų požiūris į prekybos centrus pasikeitė ir ne į gera.

„XXI a. pirmąjį dešimtmetį buvo juntamas tiek investuotojų, tiek architektų troškimas bendrai sukurti ką nors ypatinga, išbandyti naujoves. Tada visi jautė kūrybinį alkį ir dirbo kaip komanda. Kai 2000 m. atsirado pirmasis Vilniaus „Akropolis“, buvo labai stiprus visų noras įrodyti, kad mes galime padaryti ne prasčiau negu kitur. O dabar viskas paprastėja. Investuotojai įsigudrino nebeinvestuoti daug į objektus“, – pastebėjo architektas.

V. Starkovskis prisiminė, kad tuomet, kai Lietuvoje tik pradėjo rastis pirmieji prekybos centrai, architektai važiuodavo į Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Čekiją ir kitas šalis mokytis, stebėti, kaip tokie objektai atrodo ten, ir bandyti tą patį atkartoti Lietuvoje.

„Tada savo didele iniciatyva ir nuoširdumu sugebėjome įgyvendinti tai, kas galbūt ir prilygo vakarietiškiems standartams. O tai, kas vyksta dabar, pavadinčiau vienu žodžiu –
„Lenkija“. Dabar niekam neberūpi nei statybos kokybė, nei medžiagos – jos dažniausiai būna ukrainietiškos, lenkiškos, čekiškos, bet tikrai ne inovatyvios. Dabar architektams tenka kautis dėl kiekvieno varžto, kiekvienos vinies ar apdailos medžiagos lopinėlio“, – pasakojo architektas.

Dabar mūsų prekybos centrai kokybe nusileidžia net ir Rytų šalių komerciniams objektams.

„Kuo toliau į rytus, tuo labiau žmonės vertina ilgalaikes medžiagas, pavyzdžiui, akmenį. Jokių plytelių, jokių imitacijų, jokių akmens masių. Ten deda granitą, marmurą. Lietuvoje kokybės prasme galėčiau išskirti pirmojo „Akropolio“ statybas. Tada vienas iš investuotojų buvo Mindaugas Marcinkevičius – labai logiškai mąstantis žmogus. Jis sakydavo: „Mes nedarysime padirbinių, naudosime tik tikras, geras medžiagas.“ Iki šios dienos tas Vilniaus „Akropolis“, nesuprantama, kodėl, yra unikalus“, – stebėjosi V. Starkovskis.

Koridoriuose nelieka prieblandos

Lygindamas anų ir šių laikų prekybos centrų interjerą V. Starkovskis šypteli prisiminęs, kaip prieš dešimtmetį architektams atrodė svarbu, kad koridoriuose būtų prieblanda, o parduotuvių vitrinos ryškiai šviestų, viliodamos užeiti į vidų ir visko geisti, viską pirkti. Todėl anais laikais prekybos centrų koridorių apšvietimas siekdavo vos 250–300 lux, o vitrinos akindavo net 1 000–1 200 lux stiprumo šviesa.

Dabar tendencijos keičiasi, nes keičiasi žmonių įpročiai. Dabar žmonėms prekybos centruose būtinas nemokamas belaidis interneto ryšys, galimybė atsisėsti hole ir visur ranka pasiekiama kava vienkartiniais puodeliais.

„Tai – tam tikri naujojo gyvenimo, naujojo suvokimo, naujojo „dolce vita“ (it. „saldaus gyvenimo“) segmentai. Todėl ten, kur yra galimybė, atsiranda šoninis apšvietimas, zenitiniai švieslangiai“, – kalbėjo architektas.

Prekybos centrų interjero tendencijos keičiasi kas dešimtmetį ar net kas penkmetį. Dabar čia nebestatomi kaimai po stogu, kurie anuomet, anot pašnekovo, atrodė tikros technologinės naujovės. Visiškai skiriasi prekybos centrų viešojo maitinimo zonos: kavinių, restoranų vidus tampa šiuolaikišku, maloniu ir patogiu klientui.

Skirtumą tarp to, kokie prekybos centrai buvo prieš dešimtmetį ir kokie jie yra dabar, netrukus pajus panevėžiečiai. Prekybos centro „Babilonas I“ išvaizda po rekonstrukcijos, palyginti su tuo, kas buvo prieš tai, turėtų skirtis kaip diena ir naktis.

„Ten viskas griaunama, išvaloma, visos senovės liekanos –
šiaudai ir moliai – negailestingai išgramdomos ir išmetamos. Neliks absoliučiai jokio kičo! Tai bus normalus europinio lygio prekybos centras. Nors Panevėžys yra šiaurinėje Lietuvoje, periferijoje, bet ir jo gyventojai turi teisę turėti normalų prekybos centrą su gražiais šiuolaikiškais fasadais“, – sakė architektas.

Architektams pavyko investuotojus įtikinti prekybos centro „Babilonas I“ fasadui naudoti inovatyvias medžiagas, tokias kaip betonas „Fibre C“ ir aliuminio lamelės „fShape“. Taip pat šiame prekybos centre daug dėmesio bus skirta apšvietimui. Iš UAB „Gaudrė“ tiekiamų 3 km juostinių šviestuvų čia bus suformuotas specialus apšvietimo raštas ir visi koridoriai turės aštrią, aktyvią dominantę.

Specifiniai reikalavimai, keliami prekybos centrų grindims

Akivaizdu, kad grindys – intensyviausiai naudojama patalpos dalis, nes joms tenka didelės apkrovos ir žmonių srautai. Prekybos centrams papratai taikomi specifiniai reikalavimai: modulumas, dizainas, greita galimybė pakeisti dangas, ypač didelis atsparumas.

Atsižvelgiant į visuomeninių pastatų paskirtį, apkrovas, taikomi skirtingi reikalavimai. Parenkama individuali, būtent tam objektui pritaikyta grindų danga. Gydymo įstaigose prioritetas teikiamas grindų dangų kokybei, higieniškumui, priežiūrai; mokymosi įstaigose svarbu didelis dangos atsparumas bei akustika; maisto pramonės objektuose – neslidžios dangos; prekybos centruose svarbų vaidmenį atlieka dizainas ir modulumas, dangos turi būti atsparios ir suteikti pastatui išskirtinumo.

Prekybos centrams puikiai tinka „Tarkett Luxury Vinyl Tiles“ tipo modulinės vinilinės grindų dangos.

Jos išsiskiria puikiomis eksploatacinėmis savybėmis, lankstumu bei prabangaus dizaino išvaizda. Kolekcija, gaminama plytelėmis ir lentomis, puikiai tinka ir kitos komercinės paskirties patalpoms, pavyzdžiui, krautuvėms ir parduotuvėms, svetingumo paslaugų teikimo įmonėms, biurams ir gyvenamiesiems plotams. Nauja modulinių lentelių kolekcija „ID Inspiration Click“ suteikia produktui modulumo: lengvas įrengimas ir moduliniai sprendiniai suteikia galimybę pasikeisti ir atsinaujinti, kai tik to reikia.

Dideliems mažmeninės prekybos tinklams renkantis dangas dizainas nėra pagrindinis kriterijus, todėl dažnai siūlomos ypač atsparios, homogeninė IQ kokybės, vinilinės grindų dangos. Didelis spalvų ir raštų asortimentas sukuria aplinką ir valdo pirkėjų srautus. „Tarkett“ sprendiniai turi ir ilgalaikę vertę, nes yra lengvai įrengiami, valomi ir prižiūrimi, kad prastova būtų kuo trumpesnė ir mažesnės naudojimo laikotarpio išlaidos.

Svarbu tinkamai nustatyti galimą dangos dėvėjimo intensyvumą, gerai apskaičiuoti planuojamas apkrovas ar žmonių srautus. Nėra „gerų“ ar „blogų“ dangų, svarbiausia – tinkamai jas parinkti pagal naudojimo paskirtį.

„Tarkett“ grindų dangos išsiskiria puikiomis eksploatacinėmis ypatybėmis, lankstumu bei prabangaus dizaino išvaizda. Aukščiausios kokybės IQ homogeninės dangos suklotos Vilniaus oro uoste. Vilniaus „Akropolio“ parduotuvėje „Kotryna“ įrengtos heterogeninės „Tapiflex Excellence 65“ dangos. Modulinių vinilinių lentelių „ID Inspiration“ projektas įgyvendintas mažmeninės prekybos tinkle „Lingerie“ Lenkijoje, prekybos centre „Tasku I.L.U“ Estijoje.

Erdvės neribojanti apsauga nuo gaisro

Architektų, projektuojančių visuomeninės paskirties pastatus, taip pat ir tokius, kaip prekybos centrai su po jais esančiais garažais, erdvinių sumanymų įgyvendinimą labai riboja gaisrinės saugos aktai. Kokias galimybes projektuotojams atveria naujos gaisrinės saugos technologijos, pasakoja įmonės „FOGO“ gaisrinės saugos inžinierius Martynas Matulevičius, šiuo metu atliekantis antro pagal dydį pasaulyje prekybos centro „Avia-Park“ gaisrinės saugos auditą.

Prekybos centrai (PC) – gaisrinės saugos atžvilgiu sudėtingi ir pavojingi statiniai, kur ugnis ir dūmai greitai plinta, o dėl nemažo centrą lankančių žmonių skaičiaus evakuacija ypač sudėtinga. Norint sukurti plačias erdves, svarbu suvaldyti nuodingus gaisro dūmus. Tam šiuolaikiniuose PC naudojamos kombinuotos viršslėgio ir mechaninės bei gravitacinės dūmų šalinimo sistemos. Kompiuteriniais modeliavimo metodais kuriamos koncepcijos leidžia suvaldyti aukštų temperatūrų susidarymą uždaroje erdvėje, saugo besievakuojančius žmones ir sudaro saugias darbo sąlygas ugniagesiams gelbėtojams.

Tačiau nereikia pamiršti, kad tai susiję ir su pasyvios gaisrinės saugos sistemų projektavimu, o ypač su tokių sistemų įrengimu. Priešgaisrinės sienos turi būti įrengtos tinkamai, visos linijinės, temperatūrinės siūlės ir inžinerinių komunikacijų kertamos angos sandarinamos profesionalų naudojamomis sertifikuotomis sistemomis, o ne šiaip „raudonomis putomis“.

Ilgą laiką statybos inžinieriai stengėsi išspręsti tarpo tarp perdangos ir fasado (arba sienos ir fasado) priešgaisrinio sandarumo problemą. Dabar toks sprendinys yra: specialia kieta priešgaisrine vata sandarinta anga užpurškiama tam skirta išsipučiančia pasta „Hilti CFS-SP-WB“. O tokia naujovė Lietuvoje, kaip berėmės priešgaisrinio stiklo pertvaros su durimis („Promaglass“), ne tik padeda įgyvendinti drąsiausias architektų idėjas, bet ir užtikrina aukščiausią saugumo lygį. Šie sprendimai architektams leidžia įgyvendinant savo vizijas ir prekybos centruose, ir išsaugant istorinį paveldą Kultūros vertybių apsaugos departamento (KVAD) saugomuose statiniuose.

Tenka atkreipti dėmesį, kad dažnai pamirštama apsaugoti požemines automobilių saugyklas tranzitu kertančius elektros kabelius. Pagal galiojančius teisės aktus jie turi būti apsaugoti EI 45 atsparumo ugniai konstrukcijomis. Šiuo metu ergonomiškiausias sertifikuotas sprendimas yra kalcio silikato plokštės „Promatect-L500“.

Visuotinėje inovacijų aplinkoje požeminėse automobilių saugyklose pamažu lyderio pozicijas užima JET FAN srautinė vėdinimo ir dūmų šalinimo technologija. Sistema yra tokia efektyvi neaukštose garažo erdvėse, kad gerai įvertinus aplinkybes atitinkamais atvejais nebereikia įrengti gaisro gesinimo sistemos. Pritaikant JET FAN beortakę vėdinimo ir dūmų šalinimo technologiją, toksiniai dūmai šalinami taip greitai, kad nekyla pavojus nei žmonėms, nei statinio konstrukcijoms. Ugniagesiai gelbėtojai šią sistemą išties giria, nes jai esant gaisras užgesinamas bent triskart greičiau nei erdvėje, kur dūmai šalinami per ortakius. Didžiausią patirtį šios sistemos projektavimo srityje turi įmonė UAB „Poliprojektas“.

Projektuojant šiuolaikinius prekybos centrus, pasitelkiami sudėtingi gaisrinės saugos skaičiavimai, kompiuteriniai gaisrų modeliavimai. Tačiau pastaruoju metu šiais projektavimo metodais dažnai piktnaudžiaujama, tapo paranku atsisakyti gyvybiškai statiniui svarbių, bet brangių saugos sprendinių. Taip būti neturėtų, neseniai įvykusios statybinės tragedijos daugiau pasikartoti negali.

Užburtas ratas

UAB „Inspecta“ Statybos techninės priežiūros grupės vadovas Valdas Kuckailis neretai susiduria tiek su prekybos centrų projektuotojų, tiek su rangovų, tiek ir su užsakovų neišmanymu, nežinojimu, kokie yra normatyviniai dokumentai ir kaip juos tinkamai taikyti.

Techninės specifikacijos labai dažnai parengiamos nekokybiškai. Jose klaidingai nurodomi gaminiai, jų kokybės kriterijai bei leistini nuokrypiai. Be to, neretai projektuotojai laikančiųjų metalo konstrukcijų technines specifikacijas, kuriomis vadovaujantis toliau vykdoma gamyba, parengia neišsamiai ir net naudodami ne tuos norminius dokumentus.

„Atsiranda užburtas ratas: parengiama netinkama techninė specifikacija ir metalo darbų rangovas įgyja teisę improvizuoti, kaip jam atrodo patogiausia. Todėl, jeigu tai laikančiosios konstrukcijos, gresia griūtys, o jeigu tai nekokybiškos sienų atitvarinės arba izoliacinės medžiagos, padidėja šilumos nuostoliai“, – įspėjo UAB „Inspecta“ Statybos techninės priežiūros grupės vadovas.

Yra ir užsakovų kaltės

Nuolat dalyvaujantis statybos procesuose V. Kuckailis negalėjo išskirti, kas labiausiai lemia statybų broką. Prie to esą prisideda visi po truputį. Dalis kaltės tenka ir tiems užsakovams, kurie yra orientuoti tik į mažiausią kainą, o ne į protingą kainos ir kokybės santykį. Pašnekovas mano, kad broko sumažėtų, jeigu statybose dirbtų geriausi specialistai: pradedant projektuotojais, medžiagų tiekėjais, rangovais, baigiant techniniais prižiūrėtojais.

„Prieš keletą dienų apsilankęs viename objekte labai nustebau, kai rangovas pirmą kartą išgirdo, kad darbus gali pradėti vykdyti tik patvirtinus techninio projekto technines specifikacijas ir darbo projekto darbo brėžinius. Kai nežinoma net apie aktualius norminius dokumentus, apie kokią rangovo kvalifikaciją galima kalbėti? – pateikė pavyzdį pašnekovas ir čia pat prisiminė kitą nuostabą sukėlusį reiškinį. – Neseniai teko stebėti, kaip projektavimo darbų vadovas visiškai nekontroliavo darbų kokybės. Pasirodo, projektavimo darbus atlikusi organizacija konkursą laimėjo, nes pasiūlė mažiausią kainą ir specialistus pasirinko atsitiktinai. Todėl projektuotojas braižydavo tai, ką liepdavo rangovas.“

Skiriasi požiūris

Užsakovų požiūris į techninę priežiūrą, kaip pastebėjo V. Kuckailis, neretai priklauso nuo to, kas objektą užsakė –
Lietuvos ar užsienio įmonė. Kitų šalių užsakovai projekto parengimo kokybei ir išnagrinėjimui prieš pradedant darbus skiria gerokai daugiau dėmesio.

Net ir Lietuvos statytojai techninę priežiūrą vertina skirtingai: dažniausiai tie, kurie stato objektus savo reikmėms, gerokai daugiau dėmesio skiria kainos ir kokybės santykiui, labiau domisi projektavimo ir statybos darbų eiga.

„To negaliu pasakyti apie dalį nekilnojamojo turto plėtotojų, kurių požiūris ir principai visiškai nesikeičia: pastatysiu kaip galima pigiau, o techninė priežiūra tik trukdo ir yra nereikalinga, o jeigu būtina, tai tik kaip galima pigesnė ir formali“, – atskleidė specialistas.

Patarimai užsakovams

Prekybos centrų užsakovams, norintiems, kad objektas būtų pastatytas kokybiškai, V. Kuckailis patarė dar statybų metu pasirinkti profesionalius techninius konsultantus. Jie galėtų per visas statybas prižiūrėti, kaip vyksta darbai techniniu požiūriu.

Statinį būtina detaliai išnagrinėti kaip visumą. Reikia atkreipti dėmesį į technologijas, nes nuo jų turėtų ir prasidėti projektas. Taip pat svarbu atidžiai pasirinkti medžiagas, susipažinti su jų gamintojų ir tiekėjų galimybėmis į Lietuvos rinką pateikti kokybiškus ir sertifikuotus produktus.

V. Kuckailis patarė atsižvelgti ir į projektuotojų bei rangovų patirtį, kvalifikaciją, įvertinti objektus, su kuriais jie anksčiau dirbo, įsiklausyti į buvusių užsakovų atsiliepimus.

Taip pat būtina išsinagrinėti ir įvertinti eksploatacines išlaidas, kokios jos būtų esant konkrečiai statinio konstrukcijai ir konfigūracijai, naudojamų medžiagų kompozicijai.