ROLANDAS PALEKAS: kūrinys visada privalo prasidėti ne nuo skaičių, o nuo svajonės


Esate pasakęs: „jei pabandytumėte stebėti erdves, pajustumėte, kodėl Vilniaus senamiestis gražus. Dažnas pastatas nėra pagražintas detalėmis, paprasti langai, tačiau jauti, kaip čia gražu ir gera.“ Kaip Jūs matote tas erdves?

Man įdomus klausimas: ar erdvė matoma? Manau, kad matoma, ją net fiziškai gali pamatyti. Įsivaizduokite, vaikštome po senamiestį ir pastatus tarsi virtualiai ištriname, jų net nelieka, lieka tik erdvės, kurios prisipildo materijos, kažkokios substancijos. Manau, būtų gražus piešinys: gatvės siaurėja, kreivėja, keičiasi, per arkas jaučiamos uždaros erdvės. O kaip tai pamatyti? Ir aš ne iš karto pamačiau. Turi suprasti, kad tai, kas yra tarp namų, netgi svarbiau nei patys namai, nes miestas yra ten, kur tu vaikštai, kur gali paliesti, prisėsti, pabūti saulutėje, kur sutinki pažįstamą, – čia yra miestas. Kai tai pajunti, supranti ir pradedi tas erdves matyti. Tai, žinoma, žaidimas, bet kartais jį pažaisti labai smagu.

AMATAS, MENAS, VERSLAS: KO DAUGIAU JŪSŲ SRITYJE, PROFESIJOJE?

Visada norėtųsi, kad meno būtų daugiau. Kiekvienoje šalyje, matyt, skirtingai, bet istoriškai taip klostėsi, kad architektūra visada buvo laikoma iškilia meno, kultūros sritimi. Daugelyje šalių architektūra taip ir suvokiama, tačiau Lietuvoje tradicija yra šiek tiek kito atspalvio. Netgi faktas, kad architektūros klausimus kuruoja ne Kultūros, o Aplinkos ministerija, jau šį tą sako. Nežinau, ar tai teisinga, tačiau pavojus mums per daug sumaterialėti yra. Kai kas netgi sako, kad architektūra yra paslauga. Aš su tuo nenoriu sutikti. Architektūra apskritai sieja labai daug dalykų – ir paslaugas, ir amatiškumą, nes turi gerai išmanyti savo amatą. Architektūros srityje tai be galo svarbu, kad galėtum kurti pridėtinę išliekamąją vertę, tokią, kuri ir tampa vertinga žiūrint iš meno pozicijų. Visada norisi padaryti ką nors daugiau negu vien tik kvadratiniai metrai ir stogas virš galvos, sukurti ką nors vertingesnio. O komercija tegul labiau užsiima projektų plėtotojai. Nemanau, kad architektūra yra pelninga verslo sritis, yra daug pelningesnių.

KALBĖJOTE APIE IŠLIEKAMĄJĄ VERTĘ. KIEK JUMS PAČIAM, KAIP KŪRĖJUI, TAI SVARBU?

Be abejo, labai svarbu. Architektūros kūrinys – ne drabužis, kurį persivilksi kas savaitę. Jei pastatei, pastatei daugeliui dešimtmečių. Architektūra – sritis, kurioje vienu metu privalai matyti labai daug dalykų. Aš kartais sakau, kad tai yra lygtis su daug nežinomųjų, privalai matyti visą visumą. Todėl yra didžiulė atsakomybė aplinkai, erdvei, kurią pakeitei, žmogui, kuris kasdien bus priverstas matyti arba gyventi tavo naujai performuotose erdvėse. Norisi, kad tas objektas, tie nauji dalykai, kurie tavo dėka atsirado mieste, būtų ir malonūs akiai, ir ilgalaikiai, patvarūs, patogūs. Tiesa, architektūros supratimas plečiasi, ir šiandien pasaulyje matome pavyzdžių, kur į architektūrą pradedama žiūrėti kaip į nebūtinai ilgalaikį dalyką. Štai pavyzdys: Londono olimpinis kaimelis, pastatytas konkrečiam tikslui. Pasibaigus renginiui pastatai buvo sąmoningai išrinkti, ir tai yra normalu, tokia kintamumo, laikinumo, antipiramidiškumo idėja taip pat turi teisę egzistuoti.

O KAS JUMS ĮDOMIAUSIA KALBANT APIE PATĮ KŪRYBOS PROCESĄ?

Įdomiausia – svajonė, kai dar net piešinio nepradėjai, bet jau ėmei galvoti apie būsimą darbą, kai jį pradėjai matyti, jausti, kaip kinta procesas, pradeda bręsti kaip augalas iš grūdo, žodžio. Tuomet eskizas galbūt atidedamas, pradedama iš naujo, nes gal gali būti ir kitaip… Patinka pradžia. Taip pat kuo toliau, tuo labiau pradeda dominti statyba. Anksčiau pačioje veiklos pradžioje daugiau džiaugsmo teikė konkursai, kūryba su maketais, piešiniais, dabar jau sugebu statybą priimti kaip maketą, darymą, atsiradus patirties, džiugu matyti, kaip auga namas, dalyvauti procese ir kartu su statybininkais priimti sprendimus. Gal tai ateina su amžiumi, nes kol esi jaunas, natūraliai nori būti pastebėtas, o kai tampi vyresnis, nori ir realizuoti.

Imkime klasikinį trikampį: statybų užsakovas, architektas projektuotojas ir statybininkai. Koks turėtų būti kiekvieno vaidmuo ir ar teisingai suskirstyta visų dalyvių atsakomybė?
Mano manymu, jei tas trikampis sugriūna, vargu ar galime tikėtis gero rezultato. O kad kartais sugriūna, pavyzdžių turime daug. Sakykime, statybininkai patys projektuoja, turi savo kišeninį architektą arba užsakovai – savo paklusnųjį architektą, susaistytą darbo santykiais. Tuomet trikampio nebelieka, nelieka diskusijos, tėra du taškai ir linija, plėtotojas su savo architektu ir statybininkas, dingsta įtampos laukas. Rezultatas: nukenčia objekto kokybė, nes bet kokia diskusija, bet kokie argumentai, siekis maksimalių dalykų padeda pasiekti kokybišką rezultatą. Įsivaizduokime architektą, kuris yra dalis statybininkų kompanijos. Ką jis gali padaryti? Jis gali sakyti: darykime taip, reikia priimti tokį sprendimą, bet jis turi viršininkų, kurie sako kitaip. Toks architektas turi būti paklusnus, jis nebėra lygiavertis proceso asmuo. Manau, taip neturėtų būti. Visi sėkmingiausi per mano praktiką darbai buvo daromi pagal tokį modelį: visada buvo užsakovas, kuris pirmasis parodo iniciatyvą, sudėlioja biudžetą, deklaruoja savo siekį, ką nori pastatyti, architektas, kuris diskutuoja, siūlo savo idėjas, versijas. Jie vienas kitą kritikuoja ir randa geriausią sprendimą, o tada atsiranda statybininkas, kuris remdamasis savo technologiniu mąstymu, statybinėmis galimybėmis diskutuoja tiek su užsakovu, tiek su architektu. Šio trikampio lauke ir priimami geriausi sprendimai. Mūsų studijai pasisekė, kad dirbame su geriausiais statybininkais. Sakykime, statant Vilniaus universiteto biblioteką labai didelis indėlis padarytas statybos bendrovės „YIT Kausta“, kurią vadinčiau viena geriausių ir profesionaliausių Lietuvos rinkoje dirbančių komandų. Žinoma, nėra tobulų architektų ar statybininkų, bet svarbiausia – neieškoti kaltų, nes statyba yra sudėtingas, varginantis, kartais sunkiai prognozuojamas procesas. Antra, reikia sugebėti ir norėti matyti daugiau nei tik tai, už ką esi atsakingas, gyventi visu projektu, jaustis didelio visų vykdomo sprendimo dalimi ir siekti bendro geriausio rezultato. Visa tai priklauso nuo tų raktinių elementų, trijų trikampio kampų.

O AR DABARTINIAME TAUPYMO IR SKUBĖJIMO LAIKOTARPYJE DAR LIEKA VIETOS MENUI?

Marcelis Duchampas, prancūzų menininkas, vienas įtakingiausių dadaizmo ir siurrealizmo atstovų, yra pasakęs, kad bet kas gali būti menas ir bet kuris gali būti menininkas. Menas gali būti ir prekybos centras. Meno sąvoka dabar tiek išplėsta, kad būtų neatsargu abstrakčiai apibrėžti tą meniškąjį aspektą architektūros srityje. Bet, kaip jau minėjau, architektūra – labai sudėtingas, daugiasluoksnis dalykas. Kai kalbame apie jo kainą, investiciją, man atrodo, kad investuoti į kūrybinį procesą ir turėti gerą kokybišką projektą visada verta. O kas yra kokybiškas projektas? Tai kuriančio žmogaus energija, laikas, įsigyvenimas, įsijautimas, atliktas tyrimas, siekiant maksimalaus rezultato, be to, kuriantis žmogus taip pat nėra neklystantis. Prastas, nedetalizuotas, nekoordinuotas projektas, kuriame nėra atsakymų, visada ne tik kainuoja daug daugiau sąnaudų, praradimų statybos metu, bet ir neturi pridėtinės vertės. O juk buvo galima tiek pat investavus padaryti tikrai gerai. Paprastas pavyzdys: architektas langus gali suprojektuoti į vieną pusę, o gali ir į kitą, kainuos tiek pat, tačiau vienu atveju jūs po darbų 50 m. mėgausitės vakarine saule, kitu atveju – to tiesiog neturėsite. Net nežinosite, kad taip gali būti. Įsijausti, išnešioti projektą, skirti jam pakankamai laiko būtina. Netikiu greitu štampavimu, nes kiekviena vieta, kur tik architektas pradeda darbą, turi geriausią sprendimą, o norint jį atrasti reikia sugaišti laiko.

BET JUK TO LAIKO DAŽNIAUSIAI NEBŪNA?

Nebūna todėl, kad planavimas prastas. Todėl, kad verslininkui atrodo, jog architektas – profesionalas, išmokęs architektūros, taigi atsisės ir greitai viską nubraižys. Bet kad nubrėžtum liniją taip, kaip reikia, ten, kur reikia, tinkamiausioje vietoje, turi pereiti kūrybinių paieškų, analizės, tyrimo stadijas. Architektūra yra kantri, imli, atsidavimo reikalaujanti specialybė.

Reikėtų visiems suprasti, kad tai, ką dabar kuriame, braižome, projektuojame, pristatome, statome, yra kūrinys. Kūrinys visada privalo prasidėti ne nuo skaičių, o nuo idėjos. To aš labai pasigendu. Pirmiausia dominuoja skaičiai, o mintis – nesvarbi. Pradžioje visada buvo ir turi būti žodis, mintis, o paskui galima pasitelkti ir kitus dalykus. Tad kol to eiliškumo nesuprasime, vargu ar sukursime gerų dalykų.

AČIŪ UŽ POKALBĮ.

SVARBESNI ROLANDO PALEKO PROJEKTAI:

Gyvenamasis kvartalas „Rasų namai“, Rasų g., Vilnius.
Kartu su „Plazma“. 2012 m. projektas, realizacija – 2014–2015 m.

LPC „Mega“ rekonstrukcija ir plėtra, Islandijos pl., Kaunas.
2014 m. koncepcinis projektas.

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultetas, Akademijos g., Vilnius.
2014 m. projektas.

Vilniaus universiteto biblioteka, Saulėtekio al., Vilnius.
2004 m. konkursinis projektas (I vieta), 2009 m. techninis projektas, 2013 m. realizacija.

Jungtinis gyvybės mokslų centras, Saulėtekio al., Vilnius.
2012 m. konkursinis projektas (II vieta).

Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras, Saulėtekio al., Vilnius.
2011 m. konkursinis projektas.

Lukiškių aikštės rekonstrukcija, Vilnius.
2010 m. konkursinis projektas (I vieta), bendraautoris P. Išora.

Parodų paviljonas Palangoje, Daukanto g.
2009 m. konkursinis projektas (I vieta).

UAB „Transmeda“ daugiafunkcis kompleksas, J. Jasinskio g., Vilnius.
2007 m. konkursinis projektas (I vieta), 2009 m. techninis projektas.

Naujo Siguldos miesto kultūros centro pastatas, Latvija.
2004 m. konkursinis projektas (I vieta).

„Skaiteks“ teritorijos architektūrinė-urbanistinė koncepcija, Užupis, Vilnius.
2007 m. projektas, bendraautoriai: A. Ambrasas, S. Pamerneckis, H. Štaudė.

Stokholmo miesto biblioteka, Stokholmas, Švedija.
2007 m. tarptautinis konkursinis projektas (III vieta).

„Manto namai“ – daugiafunkcis pastatas, H. Manto / M. Mažvydo al., Klaipėda.
Konkursinis projektas (II vieta), 2009 m. realizacija.

„Litexpo“ parodų paviljonas, Parodų g., Vilnius.
Konkursinis projektas (I vieta), 2006 m. realizacija.

Daugiabutis gyvenamasis namas, M. K. Čiurlionio g., Vilnius.
2003 m. projektas, 2006 m. realizacija.

„MG Valda“ biurų pastatas „Viktorija“, A. Goštauto g., Vilnius.
Konkursinis projektas (I vieta), 2005 m. realizacija.

VGTU administracinis ir mokomasis priestatas, Saulėtekio al., Vilnius.
2004 m. konkursinis projektas (I vieta).

Olimpinių rinktinių centras Juodkrantėje.
2004 m. konkursinis projektas (I vieta).

Viešbučio „Lietuva“ rekonstrukcija, Konstitucijos pr., Vilnius.
Kartu su „Sweco FFNS“, Švedija. 2002 m. projektas, realizacija.

LNK televizijos studija, Ukmergės g., Vilnius.
2002 projektas, realizacija.

„Forumo rūmai“, Konstitucijos pr., Vilnius.
2001 m. projektas, 2003 m. realizacija, bendraautoris G. Čaikauskas.

„Raudonojo kryžiaus“ organizacijos pastatas, Tauragė.
1997 m. realizacija, bendraautoris G. Čaikauskas.

Administracinis pastatas, A. Jakšto g., Vilnius.
1990 m. realizacija, bendraautoris L. Vaitys.

Kino teatro „Skalvija“ rekonstrukcija, interjerai, Vilnius.
1989 m. realizacija, bendraautoris G. Čaikauskas.

 


Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.

NAUJAUSIAS NUMERIS

SKAITOMIAUSIA

Savaitės Mėnesio Pusmečio Metų

Paskutinės naujienos

SKAITOMIAUSIA

Savaitės Mėnesio Pusmečio Metų