Vilnių šimtmečius kūrė ir tebekuria Lietuvos, Europos ir viso pasaulio architektai. Šis miestas – mūsų nacionalinė vertybė, bendras su protėviais sukurtas ir per amžius tobulinamas kūrinys. Lietuvių ir tarptautinį pripažinimą pelniusių architektų idėjos, įgyvendinamos Vilniuje, – ilgam išliksiančios architektų mintys, užrašytos jo gatvių veide.
Kaip šių dienų šalies architektai vertina šiuolaikinį Vilnių?
Architektas ANTANAS GVILDYS, „Archinova“
Dabar madinga sakyti, kad architektai gadina Vilnių – taip mano kai kurie kultūros paveldo puoselėtojai. Mano požiūriu, taip nėra, nors kartais galėtų būti elgiamasi taktiškiau.
Manau, ypač daug architektūros nesėkmių Vilniuje buvo iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo – kurį laiką architektūra buvo nesusitupėjusi, kiekvienas bandė perrėkti kitą. Bet pastaruosius dešimt metų pokyčiai vyksta daugmaž korektiškai. Investuotojai taip pat gerokai atsakingiau vertina savo investicijas, stengiasi rasti vis geresnių sprendimų. Daugelis naujausių objektų rodo, kad negailima investicijų ir grožiui, ne tik komerciniams kvadratiniams metrams.
Bet, žinoma, pasitaiko chuliganų ir tarp architektų, ir tarp investuotojų. Vilnius visada taip vystėsi – neišvengiant prieštaravimų. Matyt, kiekvieno istorinio laikotarpio architektūra turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. Manau, viduramžių vilnietis, turėdamas tokią galimybę, būtų prieštaravęs, kai savininkai griovė gotikos stiliaus pastatus ir vietoj jų statė baroko stiliaus rūmus, o baroko laikų vilniečiams galbūt nepatiko, kad kyla klasicizmo stiliaus pastatai. Tada gyventojų išsakytas Vilniaus naujovių vertinimas, matyt, būtų panašus kaip šiandien.
Dabar taip pat yra įvairių architektų nuomonių apie šiuolaikinį Vilnių: vieni architektūros tendencijomis žavisi ir joms pritaria, kiti prieštarauja ir piktinasi. Betgi kaita vyksta nuolat. Antai kaip šiuolaikiškai dirbo mūsų tėvų ir mokytojų karta, pavyzdžiui, 1960–1970 metais, kai Vilniaus senamiestyje atsirado tokie modernūs tuo metu objektai kaip buvę Dailės parodų rūmai (dabar – ŠMC; 1964 m.; architektas V. E. Čekanauskas – red.): pasitelkus modernias to meto priemones išlaikytas dėmesys istorinei aplinkai. Bet šiandien Senamiestyje pastatyti Parodų rūmus būtų neįmanoma. Taip pat sunku įvaizduoti Senamiestyje dabar kylant ir tokį objektą kaip Ryšių ministerijos pastatas (buvęs Ryšių ministerijos ir Centrinės telefonų stoties kompleksas; 1978 m.; architektas J. Šeibokas – red.), nors šie statiniai vertinami kaip puikūs to laikotarpio pavyzdžiai.
Tai amžinas visuomenės nenoras suprasti, kad gyvenimas eina į priekį – modernūs sprendimai visada sulaukdavo pasipriešinimo. Daugelio žmonių suvokimui tiesiog trūksta informacijos apie pasaulio architektūros tendencijas, jie dažnai sprendžia tik pagal savo terpę, kurioje gyvenama, bet vertina projektus ir lemia jų likimą.
Vilniuje dirbančių architektų braižas ir požiūriai įvairūs, stiliai skirtingi. Vienodo stiliaus architektūroje ir nereikia, šiais laikais jo iš viso nėra. Gyvenimas dabar labai greitai keičiasi, pavyzdžiui, barokas tęsėsi du šimtmečius, klasicizmas – beveik tiek pat, po to ryškus architektūros stilius buvo eklekticizmas, taip pat turėjęs filosofijos teorinį pagrindą. Bet modernioji architektūra visada turėjo begalę krypčių. Ir šiandien nėra nusistovėjusi viena jos kryptis. Todėl vertinant šiuolaikinį Vilnių neverta ieškoti vienodo stiliaus ar jo tendencijų arba tikėtis suniveliuotų architektūrinių sprendimų.
Architektas, pedagogas GINTARAS ČAIKAUSKAS, „Architektūros linija“
Iš esmės architektūros lygis vienareikšmiškai tobulėja. Žinoma, yra tam tikrų problemų. Ekonomikos kilimo laikotarpiu statyboje prasidėjo labai rimta investicijų plėtra, kuri šiek tiek sunkiai valdoma. Statybų bumas, kuris dažniausiai susijęs su pelno siekiu, komercija, vyksta architektūros ir kokybės sąskaita.
Ekonominis siekis grindžiamas nepamatuotu taupymu: atrodo, kad sutaupoma, kai priimami paprastesni ir prastesni konstruktyviniai bei architektūriniai sprendimai, naudojamos pigesnės medžiagos. Bet ilguoju laikotarpiu tokia investicija yra netvari ir neilgalaikė. Statome ne vienai dienai – architektūra yra ilgaamžė. Užsakovas mano, kad gavo pelno, bet jau po kelių dešimtmečių gali paaiškėti, kad jo investicija buvo netvari, o pelnas – iliuzija, nes objektas taps bevertis ir jį teks nugriauti.
Lietuvoje architektūra yra šimtametė – tokią mes ją radome gimę. Mūsų protėvių investicijos, padarytos prieš šimtmečius, yra labai tvarios – iš jų ir šiandien labai gerai uždirbame: juk pastatų kaina Senamiestyje, ne tik nekrinta, bet ir auga. Šių pastatų negriauname – juos saugo valstybė. Galioja tvermės dėsniai: jei įdėsi energijos ir pinigų, turėsi ilgalaikį, tvarų rezultatą.
Lietuvoje architektūra pastaruoju metu nuėjo daugiau ekonominio naudingumo kryptimi, o ne investicijų tvarumo – kad jos išliktų, būtų naudingos ateityje. Orientavimasis į pasaulinį lygį, tarptautinio meno įtaka, jungtis su Europos ir kitomis šalimis dažnai kerta antru lazdos galu: nors tobulėjame ir atitrūkstame nuo sovietmečio, bet problema – pinigai. Tai konkurencija, į kurią įsilieja ir užsienio architektai. Gerai, kai į Vilnių atvykę architektai stengiasi čia įsijausti ir bendradarbiauti, yra labai gerų pavyzdžių. Bet dažnai investuotojai užsienio architektą traktuoja kaip superžvaigždę, kuri gali padaryti kažką, ko nedaro vietiniai. Nes lietuvis architektas, užaugęs ir susiformavęs šioje aplinkoje, jaučia Vilniaus kontekstą ir žino, kad vienur ar kitur kažkoks drastiškas sprendimas nedera, neatitinka miesto vizijos, tradicijų ir bus nevykęs – tad jis nekovoja už tokį objektą. Tada investuotojas pasikviečia superžvaigždę – užsienietį, kuriam šis miestas gali būti nesvarbus, kita vertus, jo vardas suteikia tarsi skydą, kuriuo dengiantis galima padaryti daugiau, nei padarytų vietinis architektas, kuris jautriai reaguoja į visuomeninę ir į urbanistinę aplinką. Turime tokių pavyzdžių.
Tai ne vien meninė, bet ir socialinė, politinė problema: kiek sugebėsime apsaugoti Vilnių, kokį radome atėję, ir kokį mes jį paliksime, kad mūsų karta nepatektų į istoriją kaip ta, kuri pasidavė pinigams, trumpalaikiam efektui. Gal ateinančios kartos sakys, kad iki tam tikro periodo Vilnius vystėsi natūraliai, kaip pasakų miestas, ir staiga prasidėjo staigaus pelno siekis ir Vilnius buvo sudarkytas, gal jo veidą reiks atkurti, kai ką griauti ir pan. Tada bus įvertinta, kurie dabar statomi pastatai yra laikini.
Tvarumą visų pirma lemia ne fiziniai parametrai, bet koncepcija, idėja. Turime tvarumo ir netvarumo pavyzdžių. Antai Profsąjungų rūmai ant Tauro kalno – kapitalus pastatas, skirtas kultūrai, jokio ryšio su komercija, bet jo nebeliko. Todėl, kad jo koncepcija buvo netvari: niekas nepuolė ginti. Kita vertus, Senamiestis buvo labai sudarkytas karo ir dalies pastatų būklė buvo bloga, bet tai nebuvo priežastis juos nušluoti. Tačiau dėl koncepcijos buvo nušluotas tradicinis Vilniaus kvartalas statant dabartinius Vyriausybės rūmus. Dabar sunku suprasti, kad galima nugriauti Senamiesčio kvartalą. Tvarumo sąvoka keičiasi, kai kas neatitinka šiandienių poreikių, bet visada svarbu koncepcija, idėja – tik po jos seka kiti tvarumo elementai – pastato energetinis efektyvumas ar žalumas.
Architektė, interjero dizainerė MIGLĖ ŠALNAITĖ, „ArchDesign“
Vilniaus modernios architektūros kokybė tikrai kyla, o čia dirbantys architektai demonstruoja aukštą profesionalumo lygį. Matome teigiamus pokyčius Vilniaus architektūroje. Vis daugiau projektų viešinami ir aptariami su visuomene. Tikrai džiugu, kad užsakovai, sprendžiant pagal naujus statybos objektus Vilniuje, tapo sąmoningesni, labiau išprusę, kultūringesni, ir tai kelia bendrą architektūros lygį, daro teigiamą įtaką bendroms tendencijoms. Tapo svarbu ne tik pastato architektūra – kartu kuriama darni aplinka, o tai kuria architektūros pridėtinę vertę, ko anksčiau buvo mažiau paisoma.
Didžiausia architektūros vertė atsiskleidžia kontekste ir santykyje su aplinka. Svarbu, kad Vilniuje išsaugome laiko atspindžius – įvairių istorinių laikotarpių architektūrą, galime matyti prabėgusių amžių ir stilių kaitą. Dabar yra vieni architektūros dėsniai, anksčiau buvo kiti, bet geriausia yra tai, kad bėgant laikui matome, kaip visais laikais keitėsi Vilnius ir saugome tuos ženklus. Šiuolaikiškumas architektūroje yra gerai, kai jis vos pastebimas istorinių laikų kontekste. Gal tas kontekstas net ne visada matomas iš išorės – kartais tik įėjęs į pastato vidų tarsi atsiduri kitame laike arba tai išryškėja po tam tikro laiko.
Vienas šiuolaikiškumo pavyzdys – visiškai nepastebimais architektūriniais sprendimais pastato fasade panaudojami saulės elementai. Tai ir yra šiuolaikiškumas architektūroje: modernios technologijos ir inovacijos, tvari statyba, visiems pritaikyta aplinka. Pagarba tiems architektams, kuriems tai rūpi. Nors kartais jie turi sunkiai įtikinėti užsakovus ir nepasiduoti spaudimui, bet savo sprendimus atkakliai gina bei įgyvendina.
Vilniaus savitumas yra upė – net dvi upės. Dabar į ją labiau atsigręžiame, prie jos artėjame – siekiame ja džiaugtis, kad gyvenimas vyktų prie upės, o ne atsiribojus nuo jos. Taigi upė, upė ir dar kartą upė. Kiti Vilniaus architektūros pliusai – įvairus reljefas ir skirtingi rajonai. Kuriant gerą architektūrą, sostinės rajonų skirtumai atsiskleidžia urbanistine prasme: Naujamiestis, Užupis, Žvėrynas ir kiti rajonai yra saviti – stiprybė yra tai, kad architektūroje tuos Vilniaus visų rajonų skirtumus stengiamasi išlaikyti ir paryškinti, o ne niveliuoti.
Architektas TOMAS LAPĖ, „Studija Lape“
Labai dažnai ir daug mąstau apie šiuolaikinį Vilnių. Aplanko dviprasmiškos mintys – ne viskas patinka, ką matau, bet tai natūralu. Dabar pasaulį valdo vaizdai: statiniai rakursai. Filosofija paprasta: atrodyti gerai yra kažkas daugiau, nei būti geresniam. „Fotošopų“ ir stilistų laikais – kai tiek konkursų ir vertinimų, tiek daug gražių, ištobulintų vaizdų – užsidarome būdvardžio „gražu“ ribose.
Kolegų, jaunųjų architektų darbuose atrandu daug to noro atrodyti gerai. Daugiau dėmesio skiriama tam, kaip atrodau, o ne tam, koks iš tikrųjų esu. Formos yra daugiau negu turinio. Bet taip dabar yra visose visuomenės srityse. Svarbu, kaip žmogus atrodo, ir visuomet galima atrodyti dar geriau. Architektūroje – taip pat.
Pasaulis labai nuoseklus. Viskas vystysis iki tam tikros tobulumo ribos kaip visais laikais. Pavyzdžiui, realizmo tapyba siekė pavaizduoti žmogų ir jo gyvenimą iki detalyčių ir išsivystė iki tokio lygio, kad neatskirtume nuo fotografijos. Bet tuo ir pasibaigė – fotografija ir kitos raiškos priemonės užėmė jos vietą. Tada tapyboje gimė abstrakcija. Taip pat ir architektūroje: erdvė prisipildys gražių vaizdų ir natūraliai atsiras turinio vakuumas. Norime ar nenorime, grįšime – pradėsime vertinti, kas vyksta architektūroje. Jau dabar yra tokių apraiškų. Pasaulio architektūros lyderių, kurie diktuoja madas ir kryptis, architektūra jau nebėra statiška, jau matome būsimą scenarijų, kas vyksta, ko galime tikėtis ir kas keisis.
@Nuotr. Karolis Kiniulis
