Socialiniai miesto tinklai

2019 m. sausio 29 d.

DR. KRISTINA STANKEVIČIŪTĖ VGTU, Kūrybinių industrijų fakultetas

Niūrų 2017 m. lapkričio vakarą Nacionalinėje dailės galerijoje susirinkusiems Architektūros fondo paskaitų ciklo klausytojams Prinstono (JAV) universiteto profesorė, architektūros istorikė ir teoretikė Beatriz Colomina atvėrė šokiruojančią tiesą: XXI a. žmonės gyvena dviejose erdvėse vienu metu – realybėje ir virtualiame pasaulyje. Ir tai ne tik nesukelia jiems jokių nepatogumų, o, priešingai, – praturtina jų gyvenimus įspūdžiais, kurie nebuvo įmanomi anksčiau, kai visi buvome ankštai susigrūdę realiame laike ir erdvėje. Tais tolimais virtualios realybės nebuvimo laikais miestai taip pat buvo kitokie, sakė architektė, – žmonėms reikėjo didžiulių erdvių, jų ambicijos turėjo ryškiai išreikštą fizinę formą: aukšti pastatai, galingi biurai ir automobiliai, daug prabangos ir statuso simbolių: aukso, deimantų, gražių moterų ir raumeningų vyrų. Architektūra turėjo atliepti šiuos lūkesčius, todėl modernistiniame mieste tokia ryški statybinių medžiagų išraiška. Tuo tarpu XXI a. mieste daugumai užtenka virtualios erdvės, kuriai sukurti reikia tik kėdės, kompiuterio (pageidautina, žinoma, galingo) ekrano ir interneto ryšio. Šiame naujame mieste architektūra taip pat turi keistis ir prisitaikyti prie naujojo miesto bei naujųjų miestiečių poreikių: tampa populiarios mažagabaritės erdvės, kolektyvinio darbo erdvės laisvai samdomiems darbuotojams (liet. „bendradarbystės erdvės“).

Visur esantis interneto ryšys pakeitė pasaulį ir jo miestus. Kaip rašo urbanistas Julius Narkūnas, kadaise ateitimi laikytas internetinis miestas tapo nūdienos realybe. Maždaug prieš dešimtmetį rašytame tekste J. Narkūnas bando nuspėti du galimus miesto erdvės ir interneto raidos scenarijus: „Pirma, miesto paviršiai bus padengti interaktyviomis sąsajomis su internetu. Taip bus dar paprasčiau kontroliuoti viešąją tvarką, o suasmenintą ir mūsų interesus atitinkančią informaciją gausime ten, kur esame. Antra, atvirkščiai – galutinai išsekinti bendravimo per atstumą pradėsime sąmoningai bėgti iš interneto į gatvę, kad galėtume patirti tikrų emocijų. Internetas padės suprasti, kad miesto erdvės irgi gali būti tinkamos komunikacijai ir kūrybai“.


MIESTO IR SOCIALINIŲ TINKLŲ SANTYKIS

Galima drąsiai teigti, kad pirmasis scenarijus išsipildė su kaupu. Ne tik miesto – beveik viso Žemės rutulio paviršių jau kelerius metus dengia visokiausi socialiniai tinklai ir mums vis dažniau kyla klausimas, kaip anksčiau vertėmės be jų. Socialinių medijų technologijos įgauna vis naujas formas: žurnalai, internetiniai forumai, vaizdo tinklaraščiai, internetinės enciklopedijos, socialiniai tinklai, tinklalaidės (angl. podcast), nuotraukos, filmai, reitingai ir socialinės žymos (angl. social bookmarking). Šioje gausybėje kanalų orientuotis padeda socialinių tinklų „agregatoriai“, apdorojantys vartotojui aktualią informaciją ir pateikiantys ją viename informaciniame reportaže (ši paslauga labai patogi tiems, kam reikia nuolat sekti savo vardo / atvaizdo naudojimą įvairiuose interneto puslapiuose ir socialiniuose tinkluose).

Įdomu, kad, kalbėdami apie miesto ir socialinių tinklų santykį, specialistai teigia, jog pagrindiniai urbanistinio planavimo ir socialinių tinklų kūrimo principai iš tiesų yra tie patys: plėtra, viešo bendravimo erdvės ir saugumas. Tiek urbanistas planuotojas, tiek socialinio tinklo kūrėjas turi numatyti planuojamos erdvės augimo ir plėtros scenarijus (augant miestui, vis mažiau žmonių pažįsta vieni kitus, reikia rasti būdus, kaip išlaikyti bendruomeniškumą didmiesčio sąlygomis / plečiantis socialiniam tinklui, svarbu užtikrinti efektyvų ir patogų jo narių bendravimą), įterpti auditorijai palankias viešąsias erdves (patrauklius, žmonėms palankius viešuosius parkus ir skverus / diskusijų forumus ar platformas), kur galima susirinkti ir išsakyti savo nuomonę svarbiais visuomenei klausimais, garantuoti saugumą (miestuose tai – geras apšvietimas naktį / socialiniuose tinkluose – priemonės, leidžiančios sutramdyti nekviestus lankytojus). Kitaip tariant – tiek miesto, tiek socialinių tinklų bendruomenių gyvybingumas priklauso nuo tų pačių dalykų.

Vis dėlto bendruomenės, kaip svarbiausio miesto komponento, svarba suvokta palyginti neseniai. Miestas, kaip socialinis reiškinys, o ne fizinė pastatų sankaupa ar geografinė jos padėtis, pradėta apmąstyti XX a. pradžioje. 1938 m. JAV sociologas, urbanistas Lewisas Mumfordas teigė, kad miesto socialinės funkcijos XX a. turi būti prioritetinė mąstymo apie miesto koncepciją sritis. „Ir jeigu tikras miestietis turi gilų nenorą apleisti savo ankštą butą dėl fiziškai palankesnės priemiesčio aplinkos (net ir pavyzdinio sodų priemiesčio), jo instinktai paprastai pasiteisina. Savo įvairiu ir daugialypiu gyvenimu, būtent visuomeninės disharmonijos ir konfliktų galimybėmis, miestas sukuria dramą – priemiesčiams jos trūksta“ – rašė L. Mumfordas savo knygoje „Miestų kultūra“. Jis teigė, kad šiuolaikiniame mieste socialiniai faktai turi būti pirminiai, o miesto fizinė santvarka, pramonė ir rinkos, bendravimo kanalai ir eismas turi būti formuojami pagal visuomeninius poreikius: „Mokyklų, bibliotekų, teatrų, bendruomenės centrų vietų ir tarpusavio ryšių nustatymas yra pirmoji užduotis, siekiant apibrėžti ir nustatyti integruoto, bendruomeniško miesto metmenis.“

Nepraėjus nė šimtui metų, bibliotekos, teatrai ir kiti kultūros centrai užleidžia savo „centro“ pozicijas – jei tokias išvis turėjo – visiškai kitokio pobūdžio centrams.


TINKLO KULTŪROS ERA

Tiesą sakant, XXI a. keičiasi pati miesto centro sąvoka. Realus, fizinis miesto centras iš esmės nepasikeitė – jis vis dar siejamas su miesto senamiesčiu, atspindinčiu miesto augimo periodus, ir naujamiesčiu, paprastai demonstruojančiu XX a. pradž. susiformavusią miesto dalį. Šios miesto vietos yra geriausiai pažįstamos visų pirma turistams ir yra jų lankomiausios. Tačiau tikrasis miesto gyvenimas paprastai vyksta ne ten. Šiuolaikiniame medijuotame pasaulyje miestas – kaip ir viskas, įskaitant laiką – veikia tinklo principu. Miesto aikščių, miesto vyksmo simbolio nuo Aristotelio laikų, bei transporto arterijų, užtikrinančių susisiekimą tarp pagrindinių miesto taškų, tinklą persmelkė virtualūs socialiniai tinklai ir tai visiškai (turbūt negrįžtamai) pakeitė beveik mūsų visų – šio tinklo vartotojų – gyvenimą.

Naujausi miesto tinklų tyrimai žvelgia į miestus kaip į internetinių socialinių tinklų erdves, į kurias orientuojasi ir šiuolaikinio miesto struktūros vystytojai bei architektūros kūrėjai. Lietuvių išeivijos mokslininkas, JAV šiuolaikinės architektūros teoretikas prof. Kazys Varnelis teigia, kad XXI a. visuomenėje palaipsniui įsivyrauja tinklo kultūra. Socialiniai tinklai tampa neatsiejama žmonijos gyvenimo dalimi: jie keičia bendravimo, bendradarbiavimo, verslo, poilsio, buities įpročius. Telekomunikacijos tapo svarbiu vietos vertinimo kriterijumi: ten, kur nėra mobiliojo ryšio signalo arba jis silpnas, nekokybiškas, žmonės lankosi nenoriai. Kalbant apie miestų infrastruktūrą, belaidis internetas tampa vienu svarbiausių jos elementų: didžiuosiuose pasaulio miestuose išpopuliarėjusios kavinės, kuriose ne tiek geriama kava, kiek visą dieną dirbama (ši mada jau atkeliavo ir į Lietuvą, tačiau dar netapo visuotine). Kavinėse ne tik dirbama sau tyliai tūnant už kompiuterio ekrano – ne kartą teko matyti energingai gestikuliuojančius lankytojus, kalbančius su klientais telefonu ar čia pat vietoje rengiančius susitikimus.

„Kalbant apie technologijas, telekomunikacijas – miestas nebetenka savo vaidmens kaip centras“, – sako prof. K. Varnelis. Naujo tipo technologijos lemia naujų pramogų ir socialinių veiklų modelių atsiradimą – jie pakeičia tuos, kurie anksčiau spontaniškai rasdavosi viešosiose miestų erdvėse. Todėl kinta ir fizinė miestų konfigūracija, o viešųjų erdvių tyrinėtojai vis didesnį dėmesį skiria gyvybingoms, patrauklioms miestų erdvėms, kuriose miestiečiai renkasi į susibūrimus, politines demonstracijas ar šventines atrakcijas.

Iš esmės šiuolaikinis miesto tinklas susideda iš trijų dalių: pramogų / komunikacijos erdvių, transporto / susisiekimo arterijų ir veiksmo taškų. Kiekviena jų turi dvi savo išraiškos formas: vieną fiziniame pasaulyje, kitą – jos atitikmenį virtualioje realybėje (aikštė, skveras, restoranas, kavinė ar pan. / diskusijų forumas ar puslapis; transporto tinklas (autobusai, troleibusai, tramvajai, metro) / virtualus jų judėjimą atspindintis tinklas (programėlės, kuriomis galima sekti transporto judėjimą realiuoju laiku, gauti informaciją apie trukdžius ar pokyčius, kainas, stotelių pavadinimus ir kt.); įvykiai, vykstantys mieste ar už jo ribų / „renginio“ žyma pažymėti skelbimai(koncertai, pramogos, festivaliai) virtualiuose tinkluose, teikiantys informaciją apie tą renginį.

Fizinių objektų (parduotuvių, kavinių, koncertų salių ir pan.) puslapiai virtualiuose socialiniuose tinkluose formuoja realų miesto tinklą, kuris sujungia šiuos objektus ir jų lankytojus į individualizuotą, tačiau gana vientisą bendruomenę. Kaip galėtų pasakyti prof. B. Colomina, miestas irgi egzistuoja dviejose erdvėse vienu metu. Ir vargas tai miesto dalelei, kurios nėra virtualioje realybėje: jai gresia užmarštis bei išnykimas iš miesto žemėlapio.

GEOLOKACINIAI MIESTO TINKLAI

Specialistai pastebi, kad vis dėlto dauguma miesto tinklą formuojančių programėlių skirtos visų pirma keliautojams bei turistams, siekiant maksimaliai patenkinti jų pozityvius lūkesčius apie konkretų miestą ir keliavimo procesą apskritai. Tokios programėlės („Tripadvisor“, „Virtualtourist“, „Mytravelguide“, „Myspace“, „Lonelyplanet“) nukreiptos pirmiausia į miesto svečius ir jų patirtis mieste: kaip nuvykti, kur apsigyventi, ką aplankyti, kur pavalgyti ir pan. Jau įprasta ieškoti informacijos apie viešbutį ar restoraną, peržiūrint atsiliepimus „Tripadvisor“ ar kitur, pasižiūrėti nuotraukas ar filmukus apie vietą, į kurią keliauji, per „GoogleEarth“. Atsiliepimų objektyvumas atrodo neginčytinas, nes juos pateikia patys socialinių tinklų vartotojai – jie atskleidžia savo patirtį, įkelia savo istorijas, nuotraukas, komentarus bei filmukus, kurių naujumas (komentarai pateikiami nuo naujausio iki seniausio – juk ir patys ieškome būtent naujausių komentarų) bei galimybė pasiekti šiuos atsiliepimus iš daugybės vietų internete daro juos patrauklesnius kitiems turistams.

Labiau į vietinius miestiečius orientuotos tokios programėlės, kaip „Foursquare“, kurių tikslas – padėti vartotojui identifikuoti susibūrimo vietas, kuriose lankosi į jį panašūs individai. Anksčiau šią funkciją atlikdavo pokalbiai su draugais bei pranešimai spaudoje („Populiariame miesto bare vėl siautėjo vandalai“), o šiuolaikiniam informacijos sraute skęstančiam žmogui reikia greitos ir patikimos rekomendacijos, prieinamos bet kada ir bet kur. Tada gali padėti vadinamieji LBSN (angl. Location-Based Social Networks) – geolokaciniai socialiniai tinklai.

„Foursquare“ yra išmaniųjų telefonų programėlė, paremta vietos nustatymo principu. Ji veikia labai paprastai – naudodamiesi išmaniaisiais telefonais, žmonės registruojasi jiemspatinkančiose vietose, pareiškia apie jas savo nuomonę (patinka / nepatinka) irapie tai praneša savo draugams. Visos fizinės vietos, turinčios nuorodą „Foursquare“, vadinamos venues (liet. „vietos“) ir kiekvienai priskiriama informacija: geografinė vieta, prisiregistravimų skaičius, svečių skaičius, vartotojų nuotraukų, pasidalijimų skaičius, patarimai ir pan. Kitaip tariant, šis socialinis tinklas susideda iš vartotojų generuojamų duomenų apie dėmesio vertas vietas mieste. Programėlė paverčia bet kurį telefoną skaitytuvu, jaučiančiu miesto gyvenimo ritmą aplink jį (telefoną).

Šio pobūdžio socialiniai tinklai ir juos diegiančios programėlės kaupia lankytojų skaičius ir vietų reitingus pagal populiarumą – taigi lengva sužinoti, kokios vietos populiariausios konkrečiame mieste ar regione. Vartotojai savo duomenis programėlei pateikia savanoriškai, todėl jų patikimumas didesnis. „Foursquare“ turi net būdų, kuriais saugosi nuo vartotojų sukčiavimo (registruotis galima tik kartą per dieną, tik fiziškai esant nurodomoje vietoje, tik jei joje esi ilgiau nei 10 min. ir pan.). Žinoma, tokių socialinių tinklų registruojami duomenys galbūt nėra absoliučiai patikimas duomenų šaltinis, nes akcentuoja žaidybinį elementą – nuolaidas, lojalumo taškus ir ženklelius, skatina vartojimo patirtį bei vartotojišką verslo modelį (tikriausiai dėl to „Foursquare“ populiariausias tarp jaunų profesionalų nuo 25 iki 35 metų amžiaus bei vartotojų iki 54 metų. Beje, iš viso per šešerius gyvavimo metus (2009–2015 m., kada fiksuota ši statistika) buvo užregistruota 55 mln. aktyvių vartotojų ir 12 mlrd. prisiregistravimų į daugiau nei 100 mln. „Foursquare“ vietų visame pasaulyje). Nepaisant šių trūkumų, tiek „Foursquare“, tiek kiti panašūs socialiniai tinklai puikiai atspindi pagrindines šiuolaikinio miesto gyventojų elgesio tendencijas – valgyti, pirkti ir pramogauti.

Tiesą sakant, šio socialinio tinklo entuziastų (Danas Tasse’as ir Jasonas I. Hongas, „Human-©-Computer Interaction“ institutas, Carnegie Mellon universitetas) argumentacija, kaip socialinių medijų duomenys gali padėti suprasti miestus, iš tiesų kelia liūdesį: „Nuostabiausia tai, kad „Foursquare“, „Alexplore“ ir panašios programėlės gali padėti nusakyti, kokio tipo žmonės lankosi konkrečiose vietose, kiek kartų per savaitę ar mėnesį tai daro, kas iš mano draugų į jas užsuka, kokie jose lankosi žmonės, kurie turi bendrų interesų su manimi (muzika, mada, šokis), kokios kitos kavinės ar restoranai yra panašūs į šį, žmonės, kurių vertinimai apie šią vietą yra tokie patys kaip mano. Šiuo pagrindu galima programuoti rekomendacijas vartotojams, pateikiant jiems žemėlapį vietų, kuriose jiems turėtų būti gera.“ Tolimajame XX a. visa tai mes būdavome įpratę sužinoti tiesiogiai, paprastai taikydami realaus, gyvo pokalbio metodą. Tai būdavo vadinama „santykių palaikymu“ ar net „draugyste“. Šiandien tokių keistų bendravimo priemonių imtis nebereikia, geolokacinė programėlė viską padaro už tave – net siūlo tau potencialių draugų sąrašą. Iškart ateina į galvą Dave’o Eggerso romanas „Ratas“ (angl. The Circle), bauginantis savo tikrumu. Čia pasakojama istorija apie išgalvotą miestelį Kalifornijoje, kuriame veikia operacinė sistema „Ratas“, jungianti visus jo vartotojų duomenis: socialinių tinklų profilius, elektroninio pašto paskyras, internetinę bankininkystę, vardus, slaptažodžius, visą virtualios erdvės gyvenimą ir istoriją. Tai – nepaprastai patogu ir turėtų sutaupyti daugybę laiko. Tačiau iš tiesų Rato bendruomenės tinklas užpildo visą savo narių gyvenimo laiką, jame nelieka erdvės savarankiškiems, su Ratu nesusijusiems veiksmams, poelgiams ar žmonėms (tėvams, šeimai, pomėgiams) ir palaipsniui skaitytojui atskleidžiama, kad iš tikrųjų Ratas yra save palaikanti sistema, egzistavimas kurioje yra amžinas sukimasis socialinių medijų ratu.


VIEŠOJO MIESTO TRANSPORTO TINKLAS

Nors socialiniai tinklai ir užvaldė mūsų gyvenimą, fizinis persikėlimas iš vienos vietos į kitą tebelieka vienu svarbiausių gyvenimo mieste (dar labiau – už jo ribų) prioritetų. Daugelyje apie 2008–2010 m. atliktų miesto, kaip socialinio tinklo, tyrimų vyrauja samprata, kad miesto tinklo pagrindą sudaro transporto tinklas. Megapoliuose transporto problema išlieka viena opiausių ir šiandien. Viešojo transporto sprendimai – aktualiausi ir labiausiai paliečiantys visus miestiečius visų tipų miestuose. Nepaisant vargano ir sudėtingo miesto transporto situacijos (Vilnius šia prasme – turbūt viena labiausiai problemiškų Europos sostinių), galime didžiuotis lietuviškomis transporto socialinių tinklų sėkmės istorijomis: programėlės „Trafi“ sėkmę jau prieš kelerius metus apdainavo žiniasklaida (nežinantiesiems: programėlė „Trafi“ buvo pasirinkta kaip 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynių oficiali transporto programėlė, o šiuo metu ji veikia didžiuosiuose Lietuvos miestuose, taip pat Latvijoje, Estijoje, Turkijoje, Indonezijoje, Brazilijoje ir Taivanyje).

Beje, lietuviai buvo vieni pirmųjų Europoje, pristatę mokėjimo už automobilių statymą mobiliuoju telefonu galimybę – pažįstamas programuotojų įmonės vadovas, lankęsis Vokietijoje prieš kokius penketą metų, labai nustebino savo kolegas vokiečius, papasakojęs apie galimybę atsiskaityti už stovėjimą SMS žinutėmis.

Naujausia visuomeninio transporto rūšis (nors priskyrimas visuomeniniam transportui galbūt nėra visai tikslus) – automobilių dalijimosi paslauga, taip pat veikianti socialinio tinklo principu. Sėkmingai Europoje ir JAV daugiau nei 15 metų pasiteisinantis modelis („Zipcar“ Europoje ir JAV, „Car2go“ (Vokietija), „DriveNow“, „Enjoy“ (Italija) taip puikiai tiko Lietuvai, kad net paslaugos pavadinimas tapatinamas su kompanijos vardu – „CityBee“.

Viena labiausiai tikėtinų šio verslo sėkmės priežasčių – lietuviškas noras iš taško A į tašką B būtinai vykti nuosavu automobiliu ir šį pastatyti kuo arčiau įėjimo į pastatą. Tai sietina ne tik su XIX a. mąstymo likučiais (kai pagrindinė transporto priemonė buvo vežimas, vežantis nuo durų iki durų; beje, kuo arčiau durų jis sustodavo, tuo švaresniu apavu atvykdavai į svečius), bet ir su labai prasta viešojo transporto sistema, kuri neužtikrina tinkamo bei adekvataus keleivių srautų sureguliavimo ir pervežimo (labiausiai Vilniuje). Jei automobiliu nuvykti greičiau, paprasčiau ir pigiau nei viešuoju transportu, žinoma, kad rinksimės automobilį, juolab kad „CityBee“ tai dažnai yra ir pats ekonomiškiausias (laiko, energijos ir finansiniu požiūriu) sprendimas.

PRIDĖTINĖ SOCIALINIŲ TINKLŲ VERTĖ

Suaugusių socialinių tinklų vartotojų skaičius pastarąjį dešimtmetį nuolat auga. Pasaulinės socialinės rinkodaros ir komunikacijos kompanijos „We Are Social“ duomenimis, per 2018 m. socialinių medijų vartotojų skaičius padidėjo 13 % ir pasiekė 3,196 mlrd. (palyginkime – interneto vartotojų skaičius ūgtelėjo 7 % ir pasiekė 4,021 mlrd.).

Socialiniai tinklai seniai nebėra vien tik žinomumo didinimo įrankis, tačiau daug vartotojų vis dar mokosi šiuo įrankiu naudotis. Nieko keista, kad aktyviausiai tai daro labiausiai nuo žmonių nuomonės priklausomos visuomeninės struktūros ir individai – politinės valdžios ir savivaldos atstovai. Šalia savaime suprantamo tikslo – geresnio įvaizdžio kūrimo – savo socialiniuose tinkluose jie dalijasi ir naudinga informacija, kurios esmė – informuoti apie valdžios veiksmų priežastis ir jų pasekmes, gauti tiesioginį grįžtamąjį ryšį iš gyventojų. Tam naudojamos įvairios strategijos – apklausos, klausimų ir atsakymų sesijos realiuoju laiku, įvairios online paslaugos, galimybė pranešti apie miesto problemas ar viešosios tvarkos pažeidimus mobiliosiomis programėlėmis (pavyzdžiui, programėlė „tvarkaumiesta“ Vilniuje). Šias strategijas taiko daugybė pasaulio miestų ir tai tikrai kuria atviresnio miesto bei savo gyventojams draugiškos jo valdžios vaizdinį.

Vienas garsiai deklaruojamų socialinių medijų vartojimo savivaldybės administracijoje tikslų – miestiečių įtraukimas į miesto mobilumo ir urbanistinio planavimo projektus, diskusijų su valdžia dėl miestui svarbių sprendimų skatinimas. Lietuvoje ši deklaracija taip pat girdima, tačiau realūs pavyzdžiai rodo, kad miestiečių įtraukimas į miestų planavimą vis dar vyksta vangiai bei biurokratiškai, bent jau Vilniuje. Pradedant Lukiškių aikštės atnaujinimo projektu (ko vertas vien paminklo konkursas ir rezultatai!), baigiant buvusios Šv. Jokūbo ligoninės teritorijos ir Reformatų skvero rekonstravimo pavyzdžiais, akivaizdu, kad miestiečių įtaka vis tik neperžengia socialinių tinklų erdvės.

Kalbant apie paprastus vartotojus, socialiniuose tinkluose kaupiami jų duomenys gali būti naudingi ir kitomis prasmėmis. Transporto programėlių teikiamą naudą viešojo transporto keleiviai pajunta iškart. Pavyzdžiui, lietuviškoji „Trafi“ jungia visą mieste veikiančią viešojo transporto infrastruktūrą, todėl vartotojas gali iškart apsispręsti, kokį būdą keliauti jam patogiausia rinktis. Pagrindinis transporto programėlių pranašumas – realiuoju laiku teikiama informacija (atvykimas ir išvykimas, tikėtini nukrypimai nuo grafiko, laisvos automobilių stovėjimo vietos, trukdžiai dėl renginių ar kelio darbų, orų prognozės pranešimai). Svarbu ir tai, kad kai kuriuose socialiniuose tinkluose vartotojai patys gali siųsti pranešimus. Pavyzdžiui, vairuotojams skirta išmaniosios navigacijos programėlė „Waze“ veikia būtent tokiu principu.

Tuo tarpu paslaugų (ir ne tik) verslui socialinių tinklų analizė padeda geriau pažinti savo klientą ir suvokti jo poreikius. „Foursquare“ ar panašių programėlių duomenų analizė gali nusakyti esamų ar potencialių klientų demografinę, socialinę, net ekonominę padėtį (kur dažniausiai lankosi mano parduotuvės klientai, kokios muzikos klausosi, kokiuose restoranuose ir kuriomis dienomis, ir t. t.). Mažiems verslams šios programėlės net gali pakeisti brangiai kainuojančius rinkos tyrimus – iš kur, kokie, kada dažniausiai ateina klientai ir kur ieškoti jų daugiau. Norintiesiems kurti naują verslą ar atidaryti restoraną / parduotuvę / kavinę naudinga žinoti, kurioje miesto dalyje galima tikėtis didžiausio potencialių lankytojų srauto. Programėlė gali padėti nustatyti populiariausias vietas, jų pranašumus ir trūkumus: kokio tipo restoranų tam tikroje miesto vietoje daugiausia, kokio tipo restoranas būtų naujiena.

Šią geolokacinę parinktį įsidiegė daug tinklų, pavyzdžiui: „Facebook Places“, „Urbanspoon“, „Yelp“, „Google Places“, „Loopt“, „Flickr“ ar „Instagram“. Kitaip tariant, geosocialiniai tinklai suteikia galimybę kiekvienam besidominčiajam sužinoti savo socialinio tinklo narių profilius ir imtis atitinkamų komercinių veiksmų, jei to pageidaujama.

/img/banners/baneris-(340x600-px).jpg
Būk pirmas!