Subrangovai – jautriausia grandis
Civilinio kodekso (CK) 6.681 straipsnyje nurodyta, kad statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Pagal kitą kodekso straipsnį rangovas turi teisę pasitelkti savo prievolėms įvykdyti kitus asmenis, tai yra subrangovus. Su subrangovais už atliktą darbą turi atsiskaityti juos samdęs generalinis rangovas.
Tačiau dažnai generaliniai rangovai piktnaudžiauja savo teisėmis ir, prisidengdami sau palankiai suformuotomis statybos rangos sutartimis, kurios dažnai prisijungimu standartinėmis sąlygomis būna sudaromos tarp šalių, vengia atsiskaityti su subrangovais, nepagrįstai nepriima kokybiškai atliktų jų darbų.
„Subrangovai dažnai būna jautriausia grandis statybos rangos teisinių santykių kontekste. Tai suvokdami generaliniai rangovai tuo neteisėtai naudojasi ir įvairiais būdais vengia vykdyti savo prievoles subrangovams“, – aiškino įmonės „Teisės tarnai“ vyresnysis teisininkas Justas Laurinčiukas.
Neretai pasitaiko, kad generalinis rangovas atsisako mokėti subrangovams, motyvuodamas tuo, kad darbas, kurį jie atliko, yra neva nekokybiškas. Nors brokas, jeigu toks yra, paprastai būna nedidelis ir lengvai ištaisomas.
Trūksta objektyvių kriterijų
Tauras Mičiuda, www.zalos24.lt nepriklausomas ekspertas, su piktnaudžiavimu, kai generaliniai rangovai vengia atsiskaityti su subrangovais, prisidengdami neva esminiais defektais, susidūrė nekart.
„Didžiausia visų ginčų tarp rangovo ir subrangovo priežastis, pasitaikanti mano darbo praktikoje, yra ta, jog prieš visus darbus pasirašomoje tarpusavio sutartyje nėra apibrėžiami konkretūs reikalavimai statybos darbų rezultatui. Tai nėra ypač aktualu, kai atliekami darbai, kurių kokybė nustatyta privalomuosiuose statybos dokumentuose – statybos techniniuose reglamentuose ir projekte: konstrukcijų armavimas, jų montavimo darbai, betonavimas ir kita. Tačiau neretai nenurodomi privalomieji reikalavimai, susiję tik su vizualiai nustatomais kriterijais: fasadų tinko faktūra, paviršių dažymo ir glaistymo tolygumu, vientisumu ir kitokiais apdailos darbais“, – pastebėjo T. Mičiuda.
Jeigu rangovo ir subrangovo sutartyje nebuvo aiškiai nustatyti objektyvūs reikalavimai darbo rezultatui ir, kas labai svarbu, neapibrėžta, kaip bus atliekamas jo patikrinimas, tuomet programuojamas ginčas. Anot T. Mičiudos, generalinis rangovas, būdamas geresnėje pozicijoje, tai yra kai darbai atlikti ir darbo rezultatą jis faktiškai turi savo rankose, bet, norėdamas delsti sumokėti arba sumažinti atsiskaitymo už atliktus darbus sumą, ima reikšti pretenzijas subrangovui būtent dėl tokių aiškiais kriterijais neapibrėžtų darbų rezultato.
„Pavyzdžiui, subrangovo atliktas sienų dažymas, rangovo nuomone, gali pasirodyti nekokybiškas, nes matyti netolygi volelio suformuota struktūra arba netenkina nepakankamai glotnus glaistytas paviršius. Jei į sieną bus žiūrima iš 20 cm atstumo, kampu šviečiant halogeniniam šviestuvui, galima pamatyti ir dar daugiau neva trūkumų. Tačiau jei darbas bus priimamas dienos šviesoje, į tikrinamąją sieną žiūrint iš 2 m atstumo, tas pats rezultatas pasirodys visiškai kitoks. Atrodo, paprastas sakinys subrangos sutartyje gali padėti ateityje išspręsti didžiules problemas“, – įspėjo ekspertas.
Brokas dėl prastų medžiagų
Lietuvoje dažna praktika, kad medžiagas subrangovui tiekia generalinis rangovas. Tačiau medžiagų kokybė dėl įvairių priežasčių gali būti nepakankama. Dėl to gali smarkiai pablogėti statybos darbų rezultatas.
„Jei su nekokybiškomis medžiagomis susiję defektai pastebimi iš karto, vos pradėjus dirbti, problema išsprendžiama gana paprastai, pasikvietus medžiagų tiekėją, atstovą. Kitaip būna, jei trūkumai išryškėja po to, kai objektas jau pabaigtas, o su statybos dalyviais atsiskaityta. Jeigu subrangovui, kaip šiuo metu įprasta, yra sulaikyta rangovo mokėtinos sumos dalis, kaip grąžinamas užstatas, tuomet jau subrangovui tenka pareiga įrodyti panaudotų medžiagų netinkamumą. Tokios medžiagos gali būti tos, kurios turi atlaikyti atmosferos poveikį (dažai, lakai), rišamosios (klijai, gruntai) ir kitos“, – vardijo T. Mičiuda.
Įrodinėti, kad buvo panaudotos netinkamos medžiagos, yra gana brangu. Turi būti atliekamos cheminės ekspertizės ir bandymai, o jų rezultatas gali būti visiškai neaiškus. Pavyzdžiui, gali būti nustatyta medžiagų laikymo klimato sąlygų pažeidimų. Bet jei medžiagas sandėliavo tiek tiekėjas, tiek rangovas ir subrangovas, sunku įrodyti, kas jas netinkamai laikė.
Klaidos dėl vėlavimo
Gana dažnai kokybė nukenčia todėl, kad vėluojama statybos darbus atlikti laiku. Vėlavimo priežastys gali būti įvairios, dažnai nepriklausančios nuo vieno subrangovo.
T. Mičiuda pastebėjo, kad ypač dažnai laiko pritrūksta tada, kai statybos objekte skirtingiems darbams rangovas pasamdo keletą subrangovų. Vienam jų pavėlavus, visi kiti turi koreguoti savo spartą, kad spėtų atlikti darbus iki galutinio termino. Darbų atlikimo greitis tiesiogiai veikia jų kokybę. Skubant galima ne tik padaryti klaidų dėl žmogiškojo faktoriaus, bet ir nusižengti darbų technologijai, ypač kai vykdomi šlapi statybos procesai, o medžiagos turi išdžiūti, sutvirtėti.
„Jeigu atsiliekama nuo statybos darbų grafiko, rangovas visuomet ragins likusius subrangovus skubėti ir gal net žodžiu draugiškai pasiūlys nesilaikyti neva nereikšmingų ir perdėm skrupulingų technologijos reikalavimų, kad išvengtų gresiančių sutartyje numatytų baudų. Tokiais atvejais atsakomybė už atsirasiančius defektus visiškai teks subrangovui ir jau nebus svarbu, kad skubėta buvo dėl visai kito subrangovo pavėluotai perduoto darbų fronto“, – įspėjo T. Mičiuda.
Apie riziką privalu įspėti
Taigi, ką daryti, kad subrangovas nenukentėtų ir už atliktus darbus su juo būtų atsiskaityta?
Įmonės „Teisės tarnai“ vyresnysis teisininkas J. Laurinčiukas siūlė, prieš pasirašant rangos sutartį, visų pirma atkreipti dėmesį į jos turinį ir joje įtvirtintas nuostatas, kurias abi šalys gali laisva valia susiderinti. Be to, patarė neskubėti pasirašyti teikiamos sutarties redakcijos, prieš tai jos atidžiai neišanalizavus.
„Jeigu iškyla objektyvių kliūčių vykdyti sutartį ir tampa rizikinga toliau tęsti darbus, atsižvelgdamas į CK 6.569 straipsnį rangovas privalo nedelsdamas apie tai įspėti užsakovą ir, kol gaus nurodymus, sustabdyti darbą. Rangovas, neįspėjęs užsakovo apie tokias aplinkybes, veikia savo rizika ir pats atsako už trūkumus, jei tokių kiltų ateityje“, – teigė J. Laurinčiukas.
Šalių bendradarbiavimo pareiga nurodoma CK 6.691 straipsnyje ir nuolat pabrėžiama teismų praktikoje. „Subrangovai taip pat yra suvokiami kaip savo srities profesionalai, todėl atlikdami rangos darbus pagal generalinio rangovo nurodymus, tačiau žinodami, jog tokių nurodymų vykdymas gali turėti įtakos kokybei, prisiima nereikalingą riziką“, – įspėjo teisininkas.
Vienoje bylų, kai nuo projekto buvo nukrypta užsakovo pageidavimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad „<…> nors nuo projekto buvo nukrypta užsakovo pageidavimu, tačiau tokių užsakovo pageidavimų padariniai tenka rangovui, nes jis turėjo įspėti užsakovą, o to nepadaręs atsako už darbo trūkumus (CK 6.659 str.)“.
J. Laurinčiukas patarė generalinio rangovo ar užsakovo nurodymus vertinti kritiškai. Jeigu generalinio rangovo ar užsakovo nurodymai vykdyti darbus yra neteisėti ar netgi prieštarauja patvirtintam projektui, visuomet reikėtų nedelsiant įspėti apie riziką, pateikti pastabas, stabdyti darbus, tai užfiksuojant raštiškai ir taip visiškai vykdant pareigą kooperuotis. „Reikia turėti omenyje, jog ateityje, iškilus teisminiam ginčui, teismas paprastai vertina, kiek šalys rodė pastangų ginčą spręsti taikiai, kaip buvo vykdyta šalių bendradarbiavimo pareiga“, – aiškino J. Laurinčiukas.
Būtina tikrinti sutartis
Svarbu atkreipti dėmesį į rangos sutartyje įtvirtintą darbų priėmimo eigą, jo fiksavimą, darbų priėmimo perdavimo aktų reikšmę, jų tvirtinimo sąlygas. Be to, reikėtų pasitikrinti, ar generalinis rangovas arba užsakovas konkretiems asmenims suteikė tinkamus įgaliojimus tvirtinti tokius aktus, jei pagal sutartį tai atlieka ne įmonės vadovas.
J. Laurinčiukas patarė ypač atidžiai tikrinti sutartis, jei darbai priimami etapais (tarpiniais darbų priėmimo perdavimo aktais) arba jeigu generalinis rangovas bei subrangovas kartu dirba su keliais objektais ir yra pasirašę kelias sutartis. Svarbu tiksliai žinoti, pagal kurią sutartį už darbą mokami pinigai. „Kilus ginčui dėl galimų darbų atlikimo defektų bei kokybės, patariama tokias aplinkybes fiksuoti bei pasitelkti ekspertus siekiant išsiaiškinti, ar tokie defektai yra tokie esminiai ir nukrypstantys nuo statybos normatyvų“, – siūlė teisininkas.
Gresia ir baudžiamoji atsakomybė
Kontoros „Teisės tarnai“ baudžiamosios teisės skyriaus vadovė Rasa Vaičekauskytė pasakojo, kad už vengimą mokėti užsakovui ir rangovui gresia ne tik civilinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė.
Teisininkė pastebėjo, kad pasitaiko atvejų, kai juridinio asmens, šiuo atveju statybos bendrovių, vengimas atsiskaityti už paslaugas pasireiškia kaip iš anksto suplanuotos schemos pasekmė. „Visų pirma tai atvejai, kai pasirašoma sutartis ne su įgaliotu asmeniu, pavyzdžiui, ne su tuo, kuris prisistato įmonės vadovu, bet su tuo, kuris iš tiesų juo nėra. Šis faktas tampa svarbus tik tada, kai atsiranda nemokumas. Tokiais atvejais naudojamas apgaulės elementas, kuris gali susiformuoti tiek iš anksto, tai yra iki sutarties pasirašymo, tiek vykdant sutartines prievoles“, – aiškino R. Vaičekauskytė.
Kaltė pasireiškia apgaule pateikus duomenis, kurie vienaip ar kitaip lemia klaidingo sandorio su juridiniu asmeniu sudarymą. Anot pašnekovės, tokiu atveju jau galima kalbėti apie sukčiavimą (Baudžiamojo kodekso 182 str.), šalia kurio paprastai nustatomas ir apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, dokumentų klastojimas ar turtinės žalos padarymas apgaule.
„Teisminėje praktikoje, kai dėl nevykdomų turtinių prievolių sprendžiamas baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimas, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties apsunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamasis asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas. Pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar nustatyti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir panašiai“, – vardijo R. Vaičekauskytė.
Sukčiavimo būdai
Teisininkai gali pateikti ne vieną pavyzdį, kai subrangovams buvo vengiama mokėti už padarytus darbus. Pavyzdžiui, vienos įmonės vadovas, turėdamas tikslą nemokėti kitai statybos bendrovei, nors ir galėdamas tai padaryti,tyčia pateikė kreditoriui suklastotus dokumentus, neva liudijančius tai, kad užsakovas su juo neatsiskaito. Kiek vėliau pradėjo teigti, kad atlikti darbai nekokybiški. Visa tai, anot R. Vaičekauskytės, rodo civilinių santykių peraugimą į baudžiamuosius.
Kita galima sukčiavimo schema yra tokia: įmonės vadovas nesumoka subrangovui už atliktus darbus, tačiau užuot grąžinęs skolą paprašo subrangovo kitos paslaugos, žadėdamas arba po to dar padengti skolą, arba duodamas kitokio pobūdžio pažadus, pavyzdžiui, pasiūlydamas sudaryti fiktyvias sutartis, kad subrangovas neva atliks bendrus statybos darbus keliuose objektuose, o rangovas juos nupirks. Dažniausiai tokiais atvejais generalinis rangovas nurodo, kad atsiskaitymas bus įforminamas fiktyviai, tai yra išrašant kasos pajamų orderius. Tam, kad neturėtų apmokestinamųjų pajamų, dažniausiai siūlo išrašyti fiktyvias sąskaitas, nurodant tą pačią sumą, ir fiktyvius kasos pajamų orderius, nes neva už sąskaitose nurodytus fiktyvius darbus bus atsiskaityta grynaisiais pinigais per kasą.
Pasak teisininkės, neretai rangovai už atliktus darbus nemoka daugiau nei dviem subrangovams, nors ir turi galimybę sumokėti.
„Rangovas, žinodamas, kad subrangovai, būdami mažučiai, greičiausiai nepradės teisminių procesų, nes į juos reikia investuoti, pasinaudodamas savo padėtimi dažnai nemoka. Pavyzdžiui, iš dešimties subrangovų asmeninėmis lėšomis į teismus kreipiasi septyni. Kiti nesikreipia, nes dėl nesumokėtos sumos neturi pinigų – jų įmonės veikla ir taip paralyžiuojama iš esmės“, – pastebėjo teisininkė.
Negalėdami kreiptis į teismus maži subrangovai turi dvi išeitis: bankrutuoti ir sustabdyti savo veiklą arba tęsti ją toliau, vildamiesi, kad kada nors rangovas gera valia su jais atsiskaitys. Tie subrangovai, kurie kreiptųsi į bendros
kompetencijos teismą, deja, neretai negalėtų tikėtis net to, kad rangovui būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Juk generalinio rangovo subrangovams nesumokėta suma, teismo nuomone, būtų jam pačiam per maža taikyti turto areštui.
„Tokiais atvejais, kai žinomi keli nukentėję subrangovai, o dažniausiai taip ir yra, siūlome savo klientams drauge kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas ir bandyti įrodyti apgaulę“, – patarė R. Vaičekauskytė.
