Sukūrė ateivių laivą kraštovaizdžiui išsaugoti


Jeigu kada aplinkybės Jus nuneš į atokų, turistų nelankomą ir dėl to nelabai kam pažįstamą Ispanijos regioną Estremadūrą, važiuodami greitkeliu, rusvame sausame kraštovaizdyje išvysite viziją – baltą, nenusakomos formos objektą, švytintį tarp krūmynų. Tai – vienas iš penkių geriausių šiais metais Europoje sukurtų pastatų, šiemet išrinktų tarp Europos šiuolaikinės architektūros – „Mies van der Rohe“ apdovanojimo – finalistų, – sako Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkė Rūta Leitanaitė.

Pasak R.Leitanaitės, kongresų centrą Plasencijos miestelyje suprojektavę architektai Selgas/Cano šiuo darbu įrodė, jog tam, kad sukurtum nepamirštamą architektūrą, kuriuo miestas didžiuotųsi, galima apsieiti ir be didelio biudžeto. Svarbu – aiški, bekompromisė architektūrinė koncepcija, jautrumas aplinkai ir sugebėjimas meistriškai pasinaudoti tuo, ką gali duoti aplinka.

Vienas iš Plasencijos kongresų centro autorių architektas Chose Selgas pasakojo, kad vos 40 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje kongreso centro projekto idėja nebūtų užgimusi, jeigu apylinkėse nebūtų vienas po kito pradėję dygti kongresų centrai. 2005 metais architektai laimėjo projekto architektūrinį konkursą ir jau po trejų metų Ispaniją, kaip ir visą Europą, sukaustė krizė. Tuomet architektų buvo paprašyta projekto sąmatą sumažinti bent trečdaliu.

„Dalis konstrukcinių elementų jau buvo pastatyti, kai mūsų paprašė sumažinti sąmatą. Teko greitai priimti naujus sprendimus. Kaip pavyzdžiui, rinktis pigius fasadus, pigias interjero medžiagas“, – prisimena Rūtos Leitanaitės kalbinamas architektas ir priduria, kad krizė leido iš naujo įvertinti ar viskas ko norime mums yra reikalinga. Todėl net jeigu būsime ekonomikos piko liudininkais, su sėkme elgsimės kitaip.

Beveik neliečia žemės

Visas pastatas pakabintas ant kelių atramų, kurios labai minimaliai liečia žemę.

„Mes pamilome tą necivilizuotą, natūralų kraštovaizdį. Tai savotiška vieta. Kadangi pats miestas, kaip ir kitur Europoje, plečiasi praktiškai bet kaip, gavę užsakymą, norėjome sukurti precedentą. Norėjome įrodyti, kad urbanistika gali prisitaikyti prie aplinkos. Iki tol visa miesto plėtra vyko lyginant žemę, kol miestas tapo plokščias kaip stalas. Todėl mes norėjome parodyti pagarbą natūraliam kraštovaizdžiui“, – teigia Chose Selgas.

Beje kongresų centro lankytojai negali laisvai pasivaikščioti po kraštovaizdį. Vyras pastebi, kad jeigu būtų leista žmonėms laisvai vaikščioti po kraštovaizdį, dalis teritorijos būtų sunaikinta.

„Kai nusileidi iš dangaus, nebūtina įsirausti į žemę, galima tik vos prie jos prisiglausti. Miesto valdžia norėjo aptverti teritoriją, bet tai būtų nužudę projektą. Čia kompromisinio  varianto nebuvo. Galbūt todėl mums buvo nesvarbu pastato forma, spalvos. Svarbiausias tikslas – paliesti kuo mažesnį žemės plotą. Tai galėjome padaryti tik suprojektuodami didelę konsolę. Tada krovėme vieną ant kitos didžiąją salę, mažąją salę, restoranus. Mes nežinojome kokia forma bus ir tai nebuvo svarbu“, – atvirauja pašnekovas.

Vietos charakteris – gamtoje

Architektas pasakoja, kad kitoje miesto dalyje nebuvo nieko charakteringo ir vertingo ką būtų galima paryškinti. Todėl tai neapibrėžtos formos kosminis laivas nemezgantis sąsajų su vietine architektūra, tačiau turintis ryšį su gamta.

„Tai skurdžiausias Ispanijos regionas, neturintis nieko bendro su Madridu ar Barselona. Mažo miestelio ambicija turėti kongreso centrą. Viską sutalpinti į beveik kabantį beformį tūrį – aiškus architektų pareiškimas, kad reikia kitaip planuoti miestą. Tiek dienos, tiek nakties metu jis švyti kaip žibintas. Vidaus erdvės persipina, atveria vaizdus. Ryškios raudonos spalvos elementai kontrastuoja su balta. Lankytojas jaučiasi, kad yra viduje, tačiau nuolat randa ryšį su išoriniu kraštovaizdžiu. Pastatas lyg burbulas, kuriame žaidžiama su šviesa ir šešėliais“,– sako architektas.

Projektas kainavo 17 mln eurų. Kūrėjas pripažįsta, kad tai lyg statyti kosminį laivą su vietiniais, primityviais įrankiais. „Tai poetiška, jautru. Tai galima lyginti su geru autoriniu filmu, kurio kūrėjai turėjo labai mažai pinigų specialiesiems efektams“, – sako jis.

Vietiniai gyventojai iš pradžių atsargiai vertino kūrinį, bet vėliau jį pamilo ir džiaugėsi galimybe parodyti, kad periferija turi parodyti kažką gražaus. Fasadas buvo pritvirtintas iškart po krizės, tačiau dabar pažvelgus į pastatą, atrodo, kad vos vakar šis burbulas buvo pripūstas ir „pasodintas“ ant laukinio ispaniško kraštovaizdžio.

Projekto autorių nuotr. Paruošta pagal Lietuvos architektų sąjungos informaciją


Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.

NAUJAUSIAS NUMERIS

SKAITOMIAUSIA

Savaitės Mėnesio Pusmečio Metų

Paskutinės naujienos

SKAITOMIAUSIA

Savaitės Mėnesio Pusmečio Metų