Trys klausimai architektui Stivenui Holui

2018 m. rugpjūčio 7 d.

Admin Structum.

Prižadėjau sau, kad šį žmogų pristatysiu nenuvalkiotai, ne tais žodžiais, kurie dažniausiai nieko nepasako, atsisakysiu visų panegirikų ir leisiu Jums jį pamatyti mano akimis.  Jis nusipelno tiesos, mano atvirumo. Tai gerbiamas architektas, kurio darbų sąraše yra švietimo įstaigų, muziejų, apartamentų, mažmeninės prekybos centrų projektai, Filadelfijoje, San Fransiske, Brukline, Europoje, Japonijoje. Kiekviena iš S. Holo konstrukcijų – nenuspėjamo stiliaus. Keli žurnalistai jį praminė šiuolaikinio darnaus dizaino šaukliu. Man atrodo, kad toks apibūdinimas yra per mažas, netikslus. Nors architektas meistriškai sumaišo erdves, aplinkoje lyg įpina pastatą, o kartais ir atvirkščiai.  

Kaip Jūs apibūdinate savo darbų stilių?  

S. Holas: Manau, kad architektūra neturi paklusti madoms. Architektūra yra aplinkos atspindys. Todėl ir vieno stiliaus neturiu.  

Kiek architektūrai svarbi socialinė atsakomybė ir aplinkosauga? Naudotojo patirtis ar natūrali šviesa? O gal tai neatsiejama?  

S. Holas: Šendženo miestas, Kinijoje, išaugo nuo 8000 iki daugiau nei 12 milijonų gyventojų. Todėl miesto gamtos kraštovaizdis buvo greitai sunaikintas.  

Modernėjantys statybos metodai leidžia įgyvendinti drąsesnes architektų svajones. Tačiau pagrindiniu tikslu turi likti geometrija ir architektūros proporcijos, žalioji inžinerija.  

XXI amžiuje turi įvykti esminis požiūrio pakeitimas, vertybių persvarstymas. Naujos urbanistinės augmenijos auginimo strategijos yra labai svarbios siekiant išlaikyti floros ir faunos pusiausvyrą, natūralius vandeningus sluoksnius ir bendrą klimato pusiausvyrą.  

Pastatas kalba per šviesos valdomą emociją. Šviesa yra neatsiejama nuo erdvinės patirties. Kurdami architektūrinę koncepciją, šviesos aspektai yra užfiksuojami jau pirmame eskize.  

Štai, kaip pavyzdžiui, Helsinkio šiuolaikinio meno muziejuje Kiasma svarbiausia buvo šviesa, kurią pasitelkus buvo suskirstytos net 25 galerijos. Saulės kampas Helsinkyje niekada nepasiekia daugiau nei 51 laipsnį, debesys sukuria šešėlius ir architektūra tampa blankesnė nei yra iš tiesų. Todėl šviesa išliko pagrindiniu elementu architektūroje. Tai dar kartą įrodo, kad šviesa didingose erdvėse pasikeičia ir apibūdina formą.  

Kokiame name Jūs užaugote?  

S. Holas: Aš užaugau mažame miestelyje, kuriame nė iš tolo nekvepėjo išskirtine architektūra. Todėl mes su broliu (skulptorius ir dailininkas Džeimesas Holas – aut. pastaba) kieme 8 metus statėme tris skirtingus medinius pastatus, tai buvo trijų aukštų, dviejų aukštų ir požeminis namas. Prisimenu, kaip ant sukrautų rąstų kėlėme senus kilimus. Tėvų kieme išaugo mažas vaikų mitologinis kraštovaizdis, miestas su skirtingų konstrukcijų pastatais, kuriuos tada pavyko sukurti. Greičiausiai, jau 1959 – aisiais jaučiausi architektu.  

Man atrodo, kad įkvėpimas yra užkrečiamas. Su kiekvienu darbu (net ir tada, savo tėvų kieme) siekiu įkvėpti erdvę ir šviesą. Architektūra gali būti dovana, kartu su kraštovaizdžiu sukurianti ypatingą realybę. Vieta, kuri įkvepia gyvybės. 

/img/banners/340x600.gif
Būk pirmas!